ROGER McGOUGH. Eilės

Rogeris McGoughas (Rodžeris Makgafas, g. 1937) – tėvynėje vienas mėgstamiausių šiuolaikinių anglų poetų, daugiau nei keturių dešimčių poezijos rinkinių vaikams ir suaugusiesiems autorius. Eilėraščiams būdingas komizmas, paradoksalumas, neretai siurrealistiškas žaidimas žodžių homonimija. 1967 m. R. McGougho su kitais vadinamaisiais Liverpulio bytnikais Adrianu Henri ir Brianu Pattenu išleista eilėraščių antologija „Mersey Sound“ tapo be galo populiari (iki šiol jos parduota daugiau nei pusė milijono egzempliorių) ir smarkiai paveikė tolesnę poezijos raidą. 7–8 deš. R. McGoughas buvo žymių humoristinių popmuzikos grupių „The Scaffold“ ir GRIMMS narys, daugumos jų dainų tekstų autorius.

Sueiliuotas

Stoju į eilę.
Krypuojame gražiai.

Prie ko ši eilė,
Klausiu damos priešais.
„Prie kitos eilės“, –
Man paaiškina.

„Kvailystė, – sakau. –
Geriau jau eisiu.“ Ji mosteli
Į kitą ilgėliausią eilę:
„Tada turėsi luktelt.“

Stoju į eilę.
Krypuojame gražiai.

Išgelbėtasis

Kasdien
mąstau apie mirtį.
Apie ligas, badą,
prievartą, terorizmą, karą,
pasaulio pabaigą.

Tai padeda
negalvot apie reikalus.

Lyderis

Noriu būt lyderis
Noriu būt lyderis
Ar galiu būti lyderis?
Ar galiu? Galiu?
Tikrai? Tikrai?!
Jėga, aš – lyderis
Aš – lyderis

Okei, ką dabar veiksim?

Funikulierius

Kėlėmės su žmona funikulieriumi nuo Komo ežero į Brunato miestelį, ir štai kas nutiko.

Įkalnės pusiaukelėje keltuvas sustoja. Slysteli atgal.
Sutrūkčioja. Vėl slysteli. „Scheisse! – klykteli tokia froilen. –
Scheisse!“ Žodis žodin pagalvoji tą patį
angliškai. Dvi smulkutės panelės baltom sukniom,
su „Prada“ krepšiais tą patį ištaria mintyse japoniškai.
Vėjas sūpuoja lopšį, bet ne švelniai.

Operatoriaus funikulieriuje nėra. Durų rankenų – irgi.
Raminamai nuteikia plaktukas langui išdaužti
kritiniu atveju. Bet ar tai
kritinis atvejis, ar tik pasirengimas jam?
Nebūdamas tikras dėl etiketo, geriau luktelk, kol kabiną
apims liepsnos arba užtvindys vanduo.

„Scheisse!“ – keltuvas čiūžteli bėgiais žemyn.
Sustoja. Vėl čiūžteli. Sustoja ir svaiginamai susiūbuoja.
Mergina vokietė kūkčioja, prisiplojusi prie grindų,
jos sutuoktiniui nesiseka jos nuraminti.
Linksmų plaučių teksasietis skelia pokštą
apie Didžiuosius Grįžulo Ratus, bet niekas nesijuokia.

Garsiakalbyje sutraška balsas. „Prašau?“
Užrašyto šio balso neįskaitytum.
Kodėl keltuve nėra italų? Aiškus daiktas,
bus kažin ką girdėję… Tad ką gi sakė tas balsas?
„Pagalba jau pakeliui“ ar „Kritinis atvejis, jūs bukagalviai!
Plaktuką, griebkite plaktuką, velniai rautų!“?

Elektros gedimas. Tavo gyvenimas kabo ant laido
(nors ir aprūdijusio, bet metalinio, 1888-ųjų gamybos). Sugirgžda
rankiniai suktuvai, iš lėto pradėdami traukti viršun. Sulaikai
kvapą. Dvidešimt metrų. Stop. Krestelėjimas,
ir vidurius sukantis kritimas dešimt atgal. Pamažėle
išrautas dantis sugrūdamas atgal į savo vietą.

Lynui nutrūkus nusileidimas nebūtų
mirtinas. Vaizdas apačioje gniaužia kvapą,
bet susilieti su juo nesinori. Nelyginant
mėsmalės ryklė pakalnėje laukia funikulieriaus
stotis, kad susmulkinusi išspjautų tave
į sidabrinį dubenį, Komo ežeru pavadintą.

Po pusantros valandos virvės traukimas baigiasi,
ir keleiviai išsiropščia iš keltuvo. Britai reikalaus
paaiškinimo. Amerikiečiai reikalaus kompensacijos.
Vokiečiai – pirmosios pagalbos. O japoniukės,
regis, nė kiek nesutrikusios, pirks suvenyrinėj stiklinį rutulį
ir sukonstruos jame funikulieriaus trasos modeliuką.

Tokia pasaulio tvarka

Ne, žvakė neverkia, ji nejaučia skausmo.
Net teleskopai, kaip ir mes visi, kartais apniunka.
Nuo gumos, kad ir kiek kramtytum, plaukai nežvilgės.
Vaizduotei skurstant greitėja mašina,
aš – tavo tėvas ir tokia pasaulio tvarka.

Kai dangus užmerkęs akis,
geriau neženk į mišką. Ne,
vėją sukelia ne skriejantys debesys.
Pasiteisinimas – geriausia dingstis.
Uždegtas švyturys nei suliepsnos, nei ką,
aš – tavo tėvas ir tokia pasaulio tvarka.

Ne, seni žmonės lėtai vaikšto
ne dėl to, kad turi begalę laiko.
Knygos apie sodininkystę užkastos nesulapos.
Kad ir lengvai užspausta, randą gali palikt karūna,
aš – tavo tėvas ir tokia pasaulio tvarka.

Ne, raudonos vilnos skrybėlė
ant turėklo padėta ne tam, kad jį sušildytų.
Pametęs vieną pirštinę, pradanginai abi.
Šiandienos menų mugė – rytojaus išpardavimas.
Gitaristas švelniai rauda, ne jo gitara,
aš – tavo tėvas ir tokia pasaulio tvarka.

Akmenukai geriausiai veikia be elementų.
Pliažo gultai neatlaikys kaip nestabili valiuta.
Šešėliui trumpėjant
nemanyk, kad ir tu mažėji.
Mesta į mėnesieną, deja, nesuduš stiklinė tara,
aš – tavo tėvas ir tokia pasaulio tvarka.

Kulka šimtus metų buvo tikra,
kad šautuvą išras.
Skęstančiam siurrealistui neįsiūlysi
tikros gelbėjimosi liemenės.
Negarantuoju, kad mano sudie – tai au revoir,
aš – tavo tėvas ir tokia pasaulio tvarka.

Neik į kalėjimo prižiūrėtojus, kol nesuvokei,
į ką painiojies.
Įsikūnijimo į dušo užuolaidą virpuliukas bematant išblės.
Krintančios žvaigždės nelaukia ištiesta ranka,
aš – tavo tėvas, ir man labai gaila,
bet tokia yra pasaulio tvarka.

Grąžos metas

O Dieve, leiski užsikart vaikams ant sprando –
Juk patys šitiek metų buvo man našta.
Tegu mane apšokinėja, apšvarina ir apiplauna
Šypsodamiesi visada.

Suteik jėgų jiems paeiliui mane priglausti
Saulėtuose apartamentuose padebesiuos aukštai –
Vonia su durimis ir asmeninis liftas,
Suplotos krūvos pinigų (vaikų) už tai.

Nuo laiko smūgių mus apginti –
Tokia juk paskirtis vaikų?
Auginti mintijant, kad jie skolingi,
Supančioti šios nerašytos sutarties saitų.

Visus pinigus, kas gi daugiau, jei ne jų mokslai suryja?
Firminiai skudurai, būreliai beprasmiai, visokios paikybės.
O paskui, vos patys ima uždirbti – tiek juos bematysi,
Ką gi, išseko kantrybė.

Palaima buvo juos stebėti šitaip augant,
Juk visos atžalos – pasididžiavimas tėvų.
Tad leiski, Dieve, užsikart vaikams ant sprando,
Taip pat ir ant vaikų vaikų.

O, kad numirčiau kaip jaunuolis

O, kad numirčiau kaip jaunuolis
ne iščiustytas ne pataluos ne
su vandeniu švęstu
be garsiųjų paskutinių žodžių
gaudant dvasią iškvėptų

Kai būsiu 73-ejų
su išvešėjusiu gerybiniu augliu
te paryčiais mane nuskina
rausva sportinė mašinytė
traukiantį namo
po naktinių šėlionių

Arba kai būsiu 91-ų
ir sidabragalvis sėdėsiu
kirpėjo krėsle tegu
konkuruojantys gangsteriai
įsiveržia ir išklerusiais automatais
nugremžia man smilkinius iš vidaus

Arba kai būsiu 104-erių
nebeįleidžiamas į „Cavern“ klubą
tegu šeimininkė
užtinka mane lovoje su jos dukra
ir įsibaiminusi dėl sūnaus
sukapoja mane gabalėliais
išmėto bet vieną pasilieka sau

O, kad numirčiau kaip jaunuolis
iš nuodėmės nesivadavęs uoliai
žvakei besilydant gęstant mirčiai
į angelų skvernus neįsisupus
kaip gražu išeiti šitaip – vienu šuoliu

www.poetryarchive.org, thepoem.co.uk,
www.uktouring.org.uk, poemhunter.com

Vertė Andrius Patiomkinas