Dryžuoti

DANUTĖ KALINAUSKAITĖ

Šį rudenį mudu su vyru pagaliau nutarėme nusipirkti baldus, naujus minkštasuolius vietoj senųjų, kuriems jau ar tik ne dvidešimt metų, paprasčiausi baldai, bet… Iš namų išvažiavę taikiai, „Baldų rojuje“ susipykome jau po antrojo komplekto. Regis, niekas taip neapnuogina tuštumos ar mažų mažiausiai tektoninio įtrūkio jūsų santuokoje, kaip pirkimas kartu baldų. Šviesmečiais nutolę skoniai, pasaulėjautos, prigimtys, net niekuo dėti judviejų „protėvių išsišokimai“, šiaip jau neretai gana linksmi, atsistoja ašaka galugerklyje… Protėvių išsišokimai, giminės, dūzgiantys genealoginio medžio šakose… Senas mano bičiulis pasakojo apie giminės susitikimus, kai vienoj užstalėj „paprastai“ susėda sodininkai, poetai, visokie skaitytojai, mąstytojai, žodžiu, anot jo, pesimistai – tėvo pusė, o kitoje „kaip taisyklė“ įsitaiso skustos galvos, odinės striukės, net vienas kitas kastetas pasitaiko, įvairaus plauko avantiūristai ir gyvenimo biržos makleriai, kitaip tariant, vidaus degimo variklis – motinos. Argi jiems įmanoma dėl ko nors susitarti? „Genai – galingas dalykas, – sako tas mano pažįstamas, – jie ir many dažnai susėda vienas priešais kitą, eidami imčių, kuris kurį – tėvas motiną ar motina tėvą…“ Ir tai vis kova, nuolatiniai debatai su savimi, galvoji sau, o su Kitu?

…Mudu ilgai skyriumi blaškėmės po parduotuvės aukštus. Iš tolo mačiau, kaip už kokių penkių minkštųjų baldų komplektų mano vyras, kažką vienas mintyse kalkuliuodamas, matuoja, stumdo mūsų buto sienas, čiupinėja paviršius, faktūras. Čiupinėju savo ruožtu šį bei tą ir aš… Po kokių dviejų valandų jis, vienišas ir pasimetęs, gobelenų raštais apvilktomis akimis, jau slinko pasieniu. Manau – jam pačiam nežinoma kryptimi. Tą akimirką ir aš priguliau ant pirmos pasitaikiusios sofos. Buvau labai išvargusi. Gal tai viso gyvenimo nuovargis? – pagalvojau. Ir pasakiau sau, vėliau ir prišokusiam su bloknotu pardavėjui, o galiausiai ir tolėliau mindžikuojančiam vyrui: „Darykit ką norit, bet iš čia aš jau niekur nesitrauksiu.“

Taip mes tuos baldus ir nusipirkome. Tik grįžę išvydome – ką. Dryžuotus.

Gal kam nors dryžuotumas asocijuojasi su zebrais, jūrinike ar tvora, man, nežinau kodėl – su kalinio drabužiais. Mano kartos žmonėms dar, ko gero, ir su „Dvylika kėdžių“ pagal Ilfą ir Petrovą – su tuo filmu juk užaugome. Tikrai, kai mūsų draugai susėda ant tų dryžuotų minkštasuolių ir, gerdami vyną, šnekučiuojasi apie krizę, indėlius, PVM ir nekilnojamąjį turtą, dievaž, gali matyti, kaip visiškai pasąmoningai, tiesiog instinktyviai sustangrėjusiais sėdmenimis jie bando apčiuopti, – kaip kadaise vilties vis neprarandantis Kisa Vorobjaninovas, – ar po dryžuotais apmušalais per stebuklą neslypi 150 tūkstančių aukso rublių vertės deimantai. Juk už juos galėtum atsidaryti nuosavą žvakių fabrikėlį, o kas – prisipažinkim – apie tokį fabrikėlį nesvajojam!

Dabar jau su tais įkyriais dryžiais apsipratau. Be to – baldai funkcionalūs: vienas minkštasuolių išsitiesia ir virsta tokiu tarsi operacinės stalu. Aš ant jo ir miegu. Gulint ant jo brėkštantis rytas kaskart pincetu pakelia akies voką, mažu pirmojo šviesos spindulio prožektoriuku pašviečia į vyzdžius: „Na, gyva dar?“

– Gyva, – atsakau jam vien lūpomis ir nubundu.

Pro langą mūsų devintame aukšte išvystu – nelygu koks rytmetys – dangaus skliautus ar debesų sąvartas lyg po mūšio, vėjų provėžas, kelius ir klystkelius arba orą – lietus per naktį jį skalavo, kol išskalavo dramblio kaulą, girdžiu, kaip atsimušdamas į jo gelsvą paviršių suskamba paskutinysis lašas. Prasideda diena… Šįryt turėjau išvysti ir skalbinius, kuriuos vakar prieš guldamasi išdžiausčiau balkone. Bet vos pramerkiau akis… Laikiklio kartelė buvo atsikniedijusi, paklodės ir užvalkalai, matyt, sukritę žemėn, o prie lango priplakti mano vyro marškiniai… Bet tai buvo ne marškiniai, pastirau… – jais vilkėjo nematomas vyriškis: spauste spausdamasis prie stiklo, prisidėjęs prie nematomos kaktos nematomą delną, prisimerkęs įdėmiai žvalgė, kas yra viduje…

O vakarop pasirodė – jis.

Janas, mano vyro pusbrolio Jaroslavo sūnus. Po tiek laiko… Mirus pusbroliui, su kuriuo ne per artimiausiai bendravome, tarsi ir žadėjom, kaip ir daugelis, pasirūpinti gimine. Bet juk žinot, kaip būna – per laidotuves visi viską žada, telefonų numeriais keičiasi, adresus užsirašinėja, tačiau kada tie pažadai tesimi… Be to, Dievas mato – veltui to vaikinuko ieškodavom, ir kiti, sako, veltui ieškodavo. Sako, jis buvo labiau linkęs į motinos pusę, jos gimines, ten ir dingdavęs, kas dabar supaisys… Gal, kai sumausdavo sąžinė, o ji kartkartėm vis sumausdavo, galvodavau, – jam ambicingai nieko iš nieko nereikia, nes yra pernelyg išdidus. Gal – įsižeidęs, kad tėvas jį paliko, yra tokia nuoskaudų, pačių nevaisingiausių, adresuotų mirusiesiems, rūšis… O dabar štai mažne po dešimties metų atsiranda pats.

Ir – ką išvysti?

Kiek per anksti – už akių – užbėgusį laiką, kai jis – paskuba nebelaukdamas, kol suaugs ir sutvirtės tavo stuburas… Per ankstyvas auksinis iltinis dantis. Šlubčiojantis, nes, atrodo, truputį trumpesnė kairė koja. Juodas kostiumo švarkas ir balti „Pumos“ sportbačiai. Autobusų stoties požeminės perėjos spurginės aliejaus kvapas ir tas kitas, vyrų klasika – cigarečių nuorūkų, kai įkyrus palaikis jo siūlas diena dienon vyniojasi iš peleninės ausdamas, ne – per ilga sumušdamas kietą vienatvės vidpadį. Nuo rūkymo pašiurpusios balso stygos… Nulenkęs galvą Janas pabučiavo man ranką, galantiškai, kartu šiek tiek nesąmoningai flirtuodamas – lūpas užlaikydamas ant mano mėlynosios venos, net pyktelėjau. Dar man pasirodė – nežinau kodėl – lyg jis būtų ilgai bėgęs…

Kai ištinka, būtent – kai ištinka, tokie susitikimai, žaibu pralekia visas žmogaus gyvenimas. Štai Janas – gal septynerių metų, ne vaikas, o, kaip žmonės sako, – gyvsidabris. Štai – paauglys, kai tas gyvsidabris kuriam laikui aprimsta, išsiblaškęs ir „išbėgęs“ kaip bulvės daigas; per vienas Velykas mūsų namuose pusbrolio žmona, medicininį spiritą mėgstanti ligoninės chirurginio skyriaus seselė (pusbrolis vėliau su ja išsiskyrė), jį vis niukina: „Na valgyk gi po galais ką nors, nebūk chamas.“ Bet jis vis tyli, tik kai per velykinę televiziją kažkas kažką nušauna, staiga išraudęs ir susižavėjęs rikteli: „O, kokia pasigėrėtina mirtis, visi matėt?“ Dar po kiek metų teko išgirsti – Janas, prasibastęs Armėnijoje, Spitake, paskui Rusijoje, už Uralo, Sibire, gyvena susidėjęs su daug vyresne moterimi, našle, dviejų paauglių sūnų motina, miega pasikišęs po pagalve pistoletą. Kartą, koridoriuje išgirdęs kažin kokį triukšmą, ėmęs šaudyti, aklai, į kairę ir į dešinę. Nervai… Sako, suvarpė ir savo, tiksliau, Jaroslavo, tėvo, akordeoną „Weltmeister“, juodą, lakuotą, 120 bosų, tiesiog ištempė dumples ant sofos ir užsimerkęs šaudė šaudė… Kodėl? Nes tas „blogai grojo“. Dar jis, regis, įsigijo lazdą su prisukama gyvatės galva, joje – kapsulė įmontuota, o kapsulėje, jau nesunku atspėti kas, – kalio cianidas… Žmonės, kurie taip elgiasi – sakoma – turi reikalų su „akmenėliais“. Tačiau mano vyras niekuo tuo, nei gyvatės galva, nei „akmenėliais“, apie kuriuos, tiesą sakant, nutuokė ne ką daugiau už mane, nepatikėjo. Ir vis dėlto labai ant Jano supyko.

Dabar Janas dairėsi, vis švilpčiodamas iš nuostabos – tikriausiai atpažindamas kai ką iš savo praeities, daiktus, kvapus, mus, galų gale „dėde“, „teta“ burnoje, kaip vaikystėje – cukruotus marmeladinius saldainius, pamenat – tamprūs žali, geltoni, violetiniai… Koridoriuj ant lentynos pačiupinėjo jūržolių kamuoliukus iš Tuniso pakrantės – o, Viduržemio jūra suka tokius puikius veltinius? – žinot, su tokiais nė Sibire nesušaltum, faktas… Ta pati gyvsidabriška prigimtis, rodos, nusigręžk, ir koks nors daikčiukas – miniatiūrinis veltinis – bematant išnyks jo kišenėje.

Jau pats laikas ir apie tuos protėvių išsišokimus… Jano proprosenelis iš tėvo, taigi ir mano vyro, pusės buvo Napoleono armijos karininkas, prancūzas. Didžiajam Bonapartui žygiuojant į Rytus, pakeliui kareiviams iš žmonių imant – pieną, kiaušinius, vištas, arklius, toks karininkas, pavarde Šerlatas, anot vyro giminės, šį bei tą ir paliko – sudrumstas Zarankos Sofijos įsčias. Kai Napoleono kariai jau traukė per Lietuvos žemes atgal, t. y. kai buvo įžengę į istorijos vadovėlius kaip zombiai – nušalę rankas, kojas ir veidus, iš padvėsusių arklių čiulpdami kraują, dantimis plėšydami mėsą, neregėtas dalykas – valgydami net formaldehide išmirkytus Vilniaus universiteto laboratorijos egzempliorius, mirdami nuo išsekimo tiesiog gatvėse, – Sofija, laukusi savo kareivio, bet taip ir nesulaukusi, jau buvo nunokusi kaip rugio varpa ir rengėsi subyrėti… Sausį gimusį kūdikį įregistravo medinėje bažnytėlėje Šerlato pavarde… Koks giminėje klaidžiojo to prancūzo paveikslas: balti getrai, raudonas švarkas, uniforminės sagos, kurios su pulko numeriu įsispausdavo rausvan Sofijos žandan, kas be ko, prancūziški ūsai – linksmi, duriantys jai į kaklą ir, reikia manyti, ne tik, juodos sabalo akys ir elegantiškas kūnas, kuris kaimiečiams atrodė – „čiuplus“.

Smulkutis Janas, apžiūrinėdamas senąjį suvenyrą, piestu stojantį žirgą, – už žąslų jį bando suvaldyti šalimais stovintis pusnuogis antikinis raitelis, – trekštelėjo gipsinę žirgo kojelę. Mano vyras garsiai atsiduso: jtvmtj, tas apdulkėjęs arklys stoja piestu jau metų metus ir jam niekada nieko nėra nutikę…

– Šerlatai… – pradėjo, ūmai išrausdamas nuo vidinės kovos.

– Norėčiau, teta, dėde, jei leistumėt, kiek apsipraust…

Na, žinoma! Žvilgsniu įsakmiai suturėjau vyrą ir tekinom puoliau ieškoti rankšluosčio.

Vonioje Janas mirko ilgai, labai ilgai… Vyras mindžikavo už durų dūsaudamas, stenėdamas, kol galiausiai pasiryžo ir užėjo – nutrinti nugaros. O iš tiesų, žinoma, pasikalbėti, vyriškai. Kada, jei ne dabar: nuogas žmogus toks atviras. Ir – absoliučiai beginklis, toks tai jau tikrai nešaudys kur pakliūva, panašu, ir nelabai tuo tarpu turėtų iš ko. Be to, viską išguldys kaip ant delno. O jau kad yra ką, tai yra!

Bet aš beveik negirdėjau jų kalbantis. Manau, jie ir nesikalbėjo, vien pliuškeno vanduo. Vyras, išėjęs su prakaito kruopomis ant kaktos, paraitotomis rankovėmis, tik skėstelėjo rankomis:

– Na ką aš galiu tau pasakyt… Ties raktikauliu – duobė, gili, matyt, kokia dalba ar beisbolke užvažiuota. Po šonkauliu – randas, pagal vaizdą galėtų būti ir nuo atsuktuvo. Blauzdoj – trys metaliniai strypai, žiemą, reikia manyti, traukia šaltį. Iš kelio girnelės kažkas išlindęs, toks kietas, spėju – varžtas…

– Bet, Dieve mano… Ką visa tai reiškia?

– Ką ką, – mano vyras nusispjovė. – Tik tau vienai dar neaišku – veteranas jis. Metalistas. Be medalių tik, kaip matai. Be apdovanojimų…

Janas pasirodė po geros valandos, įraudęs, išleisdamas paskui save tumulus garų, apsivilkęs tuos pačius drabužius, nors buvau palikusi kai ką iš švarių vyro rūbų. Bet – stipriai kvepėdamas. Dirstelėjau vidun – ant vonios kraštų juodavo ryškus purvo rantas, užtat „išeiginių“ kvepalų „Activist eau de toilette“ nuo lentynėlės, mūsų itin tausojamų, nupilta karališkai, gera pusė flakono, dar klausimas, – pašnibždėjo man į ausį vyras su nuoskauda, – ar nenugerta…

Janas atsistojo kambaryje, priešais langą, spyruokliuodamas ant tų savo „Pumų“, jau, atrodo, pasiryžęs viskam – sunkiam pokalbiui, kurio po tokios neblogos, niekuo neįpareigojančios, pradžios uch kaip nesinorėtų…

– Janai… – vėl atsargiai užvedė mano vyras…

Skambutis! To tik ir laukęs, o gal ir laukęs iš tikrųjų, Janas, visas nušvitęs, nuskubėjo prie laukujų durų.

Ir – ką gi… Vidun įėjo dvi mums nematytos moterys. Viena – maždaug keturiasdešimties, aukšta, krūtininga, apveidi, apie tokią rusai pasakytų – „diva“, ji ir kalbėjo su rusišku akcentu, kita – tikrų tikriausia žydė, juodais iki mėlynumo plaukais, kumpa nosimi, raudonais, truputį užlinkusiais į vidų vanago nagais, – tokios stveria Fabergé kiaušinį ir skrenda su juo į lizdą nepasiekiamoje medžio viršūnėje tarp debesų jo perėti… Į mus jos žvelgė nepatikliai, ir Janas padrąsino:

– O, nenusigąskit. Čia visi savi. Jauskitės kaip namie.

Spyruokliuodamas ant tų savo baltų sportbačių kaip kietas vyrukas – raišumas „kietumui“ nė kiek netrukdė, veikiau net priešingai – kaip tikras šeimininkas nusivedė jas į saloną. Prieš uždarydamas paskui save duris, mirktelėjo mano vyrui. Šis – nūnai svečias savo namuose – sėdėjo, kaip tokiais atvejais žmonės sako, sustulpėjęs. Na ką, motin, neblogai, mmm? – sumykė, pašnairuodamas į mane, jis buvo pažemintas. Ntaip… – atitariau. – Ntaip… Tačiau ką mes galėjome? Nieko. Tik gaudyti, kas anapus durų. O ten – šnabždesys, šiugždesys, šlamėjimas, kažkoks pokštelėjimas, krūtininis juokas, panašus į balandžio ulbavimą. Viena moteris, na, aišku, ta „diva“, staiga uždainavo užulbavo pro nosį, taip su pavinguriavimais ir, atrodo, ne rusiškai: „Mergica… Kuminica… Osakica… Rankovica… Čyyy dobža, čy nedooobža…“ Tai jie ten, po biesais, dar ir dainuoja?! Mano vyras delnais įsirėmė į kelius (jebitute!), ryžtingai apsisprendęs atsistojo ir žengė prie durų.

Vaizdas, kurį kambario perspektyvoje išvydome, esu tikra, turėtų būti saugomas gražiausių rinktinių pasaulio vaizdų saugyklose kaip chrestomatinis. Be jokios konkurencijos – šalia žėrinčios Džomolungmos ir Austrijos Alpių ledo krioklių – sušalusių kaskadų, šalia Madagaskaro kalkakmenio adatų miškų ir Indonezijos ežerų-chameleonų, mainančių spalvas, šalia Bora Boros koralinių rifų ir, žinoma, tirštų Kolorado kanjono rūkų, krešančio saulėlydžių raudonio… Visi trys jie buvo palinkę virš tamsiai violetinio aksomo ant stalo. O veidai… Veidus apšvietė mėlyna, žalia, gelsva, violetinė, purpurinė, auksinė, sidabrinė šviesos, ne, veikiau jų veidai prasišvietė pro tomis nežemiškomis šviesomis raibuliuojantį vandenį, tarsi jie visi trys žvelgtų iš anapus. Iš anapus aksomo realybės. Iš mažų kūgių ir briaunotų rutuliukų, pagalvėlių, širdelių ir ovalų, iš mažučių plika akimi neįžiūrimų jų gelmių, su galinga išcentrine jėga trykšte tryško spinduliai, lūždami mūsų lempos šviesoje. Taip, taip, neapsirikot – ant violetinio aksomo, kaudamiesi dėl vietos po saule, t. y. mūsų lempa, grūste grūdosi – briliantai, rubinai, safyrai, smaragdai… Taip, tie patys pasakų smaragdai, nudažantys aplink save orą žaliai, geltonieji safyrai – lūšies akys, lietaus lašo formos perlai, dangaus mėlynės tanzanitai, neoninio mėlyno spindesio turmalinai, gyvybės akmenys – vyšniniai rubinai, – čia pat tavo akyse orą iškruvinantys… Net pagalvojau: štai kur taip ilgai po pasaulį, epochas ir ekonomines santvarkas klajojęs Kisos Vorobjaninovo lobis. Bet mūsų dryžuotieji baldai buvo sveikutėliai – gūdžiai virbendama nestyrojo nė viena jų vidurių spyruoklė.

Mano vyras, staiga sumažėjęs, supilkęs ir dar labiau praplikęs, taip akivaizdžiai iš šiapus aksomo – krizės purtomos Lietuvos, – amą atgavo ne tuoj.

– Šerlatai… – jis šoko ištiktu pirštu rodė į stalą, ir nuo „Primos“ parudavęs smilius vargiai fokusavosi į taikinį.

– Akmenėliai, dėde, – atsakė Janas nemirktelėjęs, kaip kietas vyrukas. – Neblogi, ką? Kad ir šis, ut, toks paprastutis… – jis, pasikuitęs kišenėje, ištraukė anglies gabaliuką, išmetė į orą ir virtuozo judesiu kumštyje sugavo. – Šitame, jei norit, – visa jūsų aprūpinta ateitis. Senatvės liuksusas. Su pilnu aptarnavimu. Žodžiu sakant, dėde, – penkios žvaigždutės.

– Tokiame?.. – mačiau, kaip mano vyro, visada geriau už mane mokėjusio pakilti virš „labai laikinų materialinių vertybių“, ir – pakilti oriai, akys godžiai sublizgo, ir jis neįstengė nuslėpti nusivylimo – JO ateitis, šitokioms grožybėms plieskiant, ir dar kur – nuosavuose namuose, tik, atsiprašant, šūduke? Gabalėlyje – purvo?!

– Neapdorotas deimantas, – nusijuokė Janas žinovo juoku. – 56 galimos briaunos. Žinoma, ne kulinamas iš karališkojo skeptro, bet… Abrakadabra, – jis patrynė gabaliuką į rankovę, ir iš po juodo rūko ėmė smilkti balta šviesa, panaši į sniegą, o gal blyškaus debesies kraštelis. – Šitame šūduke, dėde, – visos spalvos, gražiausi sodai, į jį įeisit, bet jau niekada nebeišeisit – sielą įsiurbs, faktas. Tėvą motiną dėl jo papjausit, ne vienas jau, kaip bebūtų gaila, – ir papjovė… Aišku, kad jie – purvini, – pasakė mėgaudamasis, nuoširdžiai ir nepadoriai, – labai purvini… Visi pasaulio almazai, jei norit, visi tobulai balti deimantai, visos brangenybės, iš kurių trykšta tyriausios šviesos šaltiniai, yra purvinos. Ir, kas be ko, – kruvinos. Žinot, kiek dėl jų lieka be rankų, be kojų, be ausų? Be smegenų. Be kiaušių, dėde! Ir tai dar ne pačiu blogiausiu atveju…

Pastebėjau, kad ponios – susierzinusios, šnabždasi. Brangakmenių spindesio apduotą savo vyrą, tokį visą „kominį“, be sąmonės, jėga išstūmiau į koridorių. Vaclovai, SU-SI-IMK, sušnypščiau nuo to spindesio aiškiai apkurtusion jo ausies geldelėn, nebūk idiotas, mes čia nieko negalim, tik LAUK-TI.

Tačiau jie ten, matyt, išgąsdinti, šnekučiavosi jau nebeilgai.

Kai Janas išlydėjo moteris pro lauko duris, man kažkodėl pasirodė, kad po ilgais sijonais jos iščiuožia pačiūžomis, o gal išrieda riedučiais, žodžiu, – plaukte išplaukia (per laiką, visas tas epochas), į sieną brūkšteli šilko suknių palankai, išgirsti lengvutę vėjo nešamą elegantiško pokalbio nuotrupą, tokia galėjo nuskambėti kad ir ano amžiaus pradžios rusų klasikoje po kokia sningančios vyšnios šaka ar saulėtu skėčio ažūru:

– Ponas Janai, ar jūs čia ilgam?

– O ne, ką jūs! Aš čia tik tranzitu…

…Įraudęs po vonios jis atėjo į virtuvę. Atsistojo man už nugaros lyg šeimynykštis po ilgai trukusių klajonių per petį pauostyti – namų, mmm, baziliko-mairūno-peletrūno… Tarytum šeimynykštis patapšnojo ir per petį vyrui. Bet šis sėdėjo įsigaužęs, tiesiog sukritęs į save ir į Janą pažvelgė iš apačios, baltomis – taip žiūrima po gero kaušo. Žmogus – man jo net pagailo – visomis įstangomis, visu protu grūmėsi su savo prielaidomis („baltos dėmės“, kad ir kur būtų – ne jam), „ne iš piršto laužtais“ įtarimais, galų gale jau ir vienu kitu (nepaneigiamu) įkalčiu, bet užvis labiau – su įsišėlusia vaizduote: moterys, briliantai – „akmenėliai“… Kas, po velnių, jam, šviesaus atminimo Jaroslavo sūnui, įsuko tuos varžtus? Kokios jėgos jį atsuktuvais gręžė? Kokios – kniedėmis kniedijo? Ir kas už tų kniedžių, t. y. viso to, slypi? Pagaliau kokių tų jėgų valdomame pasaulyje mes visi gyvename? Nusikaltėlių karteliai, grupuotės, šešėliai, argi tie šešėliai nepasikasę jau po viskuo – ką kita kasdien tik ir girdi? – valstybės pamatais?! Klausimai – alkani, kimbantys į klešnes, ir, kas baisiausia, jų tik daugyn. Vis alkanesnių. Nuo jų, jebitute, jau akyse tamsuoja!

O Janas, visas lengvabūdiškame (prancūziškame) „Activist eau de toilette“ debesėlyje, lyg niekur nieko atsisėdo laukti vakarienės: „Dėde, teta, nesigąsdinkit – aš čia neilgam, tik tranzitu.“ Žiūrėdamas į savo sunertas ant stalo rankas, dar lyg tarp kitko pasiteiravo, ar niekas, kol jis čia, pas juos, neskambino, ar niekas nebuvo užėjęs. Ne, Janai, atsakiau, niekas. Kam tu po tiek metų dar gali būti įdomus, bandžiau pajuokauti…

…Jei kas mus taip sėdinčius prie stalo būtų stebėjęs iš lauko, kaip aš kartais mėgstu iš tamsos pro neuždengtus langus žiūrėti į žmones stalinių lempų, toršerų fone – šviesos kokonuose, į buities scenas virtuvėse ir kambariuose – šviečiančiose dėžutėse, būtų pamanęs, kaip jaukiai čia dūzgia vakaras, maldamas šviesos miltus. Tačiau… Mus stebėjo, tik ne pro langą – tai staiga tapo taip aišku – pro optinį taikiklį! Ir, laikydamas pirštą ant gaiduko, – taikėsi. Kaip tat justi, klausiat, gal ką skauda? Taikiklis sielą siurbia. Ir tų, kurie taikosi, ir tų – į kuriuos, ir dar nežinia kurių labiau… Aš neapsirikau – Janas buvo ilgai bėgęs. Bėgo jis ir dabar: genamas nerimo ir baimės – tos ir šiaip pamatinės žmogaus būsenos – be perstojo maigė televizoriaus pultelį, bėgo iš kanalo į kanalą, per pasaulį, žinoma, mėtydamas pėdas, per kalnus, vandenynus, kalkakmenio adatų miškus, aštrius kaip skustuvai, juose, neatsargiai žingtelėjęs, gali pats sau odą nusidirti, per Kolorado kanjono elektros audras, įžiebiančias gaisrus, brovėsi per tirščiausius rūkus, kas būtų pamanęs – jie gali išlaikyti žmogų, ypač tą, kuris pėdas mėto… Jį, aišku, vijosi. Skalikai, kulkos, vienas Dievas žino, kas dar. Likimas, tas tai jau kas be ko… Tačiau mes taip nieko tikro apie jį ir nežinojome. Turbūt to nežinojimo užhipnotizuoti lyg idiotai sekiojome jo ranką su pulteliu – kadrą po kadro ir nesumojome, ko paklausti, galų gale – ko griebtis, kai ima daugintis įtarimai, ir sulig kiekvienu juo žmogų vėl atsiima – nežinia. Tamsa…

Antai per vieną kanalą kopuliuojasi pora, gal net dvi, nes ten stenėdamas juda visas gyvačių kamuolys, Janas cakteli liežuviu, bet, nujausdamas mano, ypač vyro, reakciją, kaipmat spusteli mygtuką. Per kitą kanalą – italų kovotojas už gyvūnų teises, iš pykčio ir azarto susigarbiniavę taukuoti plaukai, pamuštas paakys ir pleistru užklijuota nosis: „Kai mums Milane per kailinių demonstravimą galų gale pavyko prasiveržti – užimti madų podiumą ir prasilaikyti ant jo visą valandą, mamma mia!“ Per trečią – Amerikos reindžeris languotais marškiniais. Dar ne per seniausiai jis prajodinėdavęs arklius. Visada, po velnių, sekdavęsi. Kol vieną kartą arklys, arabų ristūnas, jį ištrenkė iš balno. Apsvaigęs gulėjo manieže pilnom šnervėm smėlio, o kai atsikėlė, įsivaizduokit, – priekiniai dantys buvo prilipę prie apatinės lūpos… Dabar, žinokit, jau tik sėdžiu tribūnoje ir sukioju nykščius, – reindžeris šypsosi, pasodintas kalnų fone tarp aukštaūgių smilgų, tiesiai į kamerą – su skrybėle, gėlėta kaklaskare ir gerai sudėtais dantų protezais. Televizinis, kalnai, panašu, „pridėtiniai“, butaforiniai, tikrojo reindžerio – nė padujų. Staiga Janas atsigręžia į mus ir taip pat nusišypso, dar, sprendžiant iš visko, iš ryžto nepasiduoti, – tikras „reindžeris“, tik ta šypsena… Kai žmogaus daugiau nesijuokia niekas, nei širdis, nei siela, nei akys, vieni tik dantys, iš paties šypsenos dugno išvysti į tave žiūrint… Ne, neapsigauni: iš pačios tankmės glūdumos į tave žiūri – vilkas.

Skambutis… Kai, visiems sustingus, pakėliau telefono ragelį, išgirdau, ką ir turėjau išgirsti – tylą. Ji buvo ne supainiojusi numerį. „Kalbėkite! – riktelėjau, – kalbėkite!“ – tada jie ten, aišku, numetė ragelį. Nusijuokė tikriausiai, kas jiems. Kambario membrana tokią akimirką, pralaidi tik nerimui, yra itin jautri, ir gali nesunkiai išgirsti tai, kas prilygsta plyštančiam voratinkliui: anapus taikiklio į degtuko galvutę traukiasi akies vyzdžio raumenų skaidulos. „Po velnių, Janai! – suvirpėjo mano vyro paliaukis, ir aš vėl atpažinau baimę, tą pamatinę būseną. – Atsirandi lyg niekur… Ir?.. Ar ne laikas jau mums būtų – visas kortas ant stalo, a? Turiu omeny – akmenėlius… Trauk, sakau, jetitararai, vaikeli, iš kišenių tuos angliukus! – ūmai jis pakėlė balsą ir išraudo kone iki marškinių apykaklės. – Kol aš dar… Kol mus… “

Jano akyje truktelėjo nervas klajoklis. Užkluptas (savų!) jis nesumojo pasiaiškinti – kas ir kaip. Iš kur jis. Pagaliau – kas jis toks dabar. Kurjeris taikinys? Medžiojamasis? Tik pasišiaušė, išsitiesė visu raišu ūgiu, na, honoras Šerlatų giminei, beje, turinčiai ir vieną kitą šlėktiško kraujo lašą, visada buvo svarbiau už gyvybę. Trūksta, matėsi, labai nedaug, žiežirbos, dar vieno „tuščio“ skambučio, ir Šerlatai (jau patys mūsų vaikų vaikams – „protėvių išsišokimai“, ir, sutikite, visai linksmi) – tuoj eis imčių.

Skubiai išdėliojau lėkštes, kad tik jie, užuot kibę (giminiškai) vienas kitam į krūtis, pradėtų valgyti. Jie pradėjo. Tylėdami malė žandikauliais. Bet ir vėl, po kelių kąsnių Janas užspringo.

– Žinia, kada taip būna, – apsikabinęs lėkštę burbėjo mano vyras, – kai svyla papadės, ką? Ne, Šerlatai, sūneli?..

– Ot velnias… – atsitokėjęs Janas kurį laiką sėdėjo sustingęs, – anądien nekramtęs prarijau žuvį, dabar, atrodo, kaulą. Ką tai reikštų, teta?..

Jis – klausėsi. Visomis, kiek turi, ausimis: oda, pirštais, Adomo obuoliu, kai nurydavo sausas seiles, bet ypač nugarkauliu. Ne, ne sąmyšio savyje, tas, ko gero, jau buvo viską nusiaubęs, – kas už sienų: ar netrakštelėjo kokia sausa šakelė, sekusi jo pėdsakais ir atsekusi iki pat mūsų slenksčio iš labai toli, net iš Ulan Udės, kur prieš keletą dienų, rašė laikraščiai, buvo sulaikytas toks fiktyviai įmonei „vadovavęs“ „direktorius“, buriatas, su juodaisiais deimantais išangėje (ak, tų banalių tradicinių slėptuvių nepatikimumas ir išdavystė), rašė, kad jis veikė su organizuota nusikalstama grupuote, be VISO KITO, „vykdžiusia šaunamųjų ginklų – pistoletų, kulkosvaidžių, perdirbtų dujinių pistoletų IŽ su duslintuvais – kontrabandą dideliais kiekiais“ iš „lašišų ir meškų krašto“, suimamas buriatas priešinosi, buvo pašautas, pašauti, o gal ir nušauti – Rusijoje žmonės pigūs, ypač buriatai – ir kiti; viskas, atrodė, taip toli, meškų krašte (ar net dar toliau – kino filme), o iš tikrųjų – jau tavo kambary… Janas klausėsi, ar, pūstelėjus vėjui, nesugaudė saulės ir lietaus – laiko – ištuštinti balti amžinybės kaulai, nepranašaujantys nieko gero, vien visų troškimų, ypač tų, didžiųjų brangakmenių, išsipildymą po mirties, ir tik labai retais atvejais gyvam esant…

– Matai, Janai… – išgirdau savo vyro balsą, jis sklido ne nuo lėkštės. Iš ambonos. – Žmogus per gyvenimą visko prisiryja. Toks jau jis yra – šiukšlynas. Kiek visokio šlamšto priryja, pavyzdžiui, kad ir kaliniai. Neteko girdėt? O, kaulai, šaukštai, peiliai, strypai – viskas tiems metalistams sueina. Šachmatų figūros. Karaliai ir karalienės. Net krucifiksai. Negirdėjai, Šerlatai? Kaliniai nukryžiuotąjį praryja, kad tik vėl laisvę pamatytų. Bet šūdą tau pamatys kalėjimo kamštis! – staiga jis užvirė iš įsiūčio, ir tas įsiūtis, kažkoks nuo jo atskiras, manau, gerokai nustebino ir jį patį…

Janas sėdėjo nuščiuvęs, tik sabalo akys lakstė. Vogčiomis jį stebėjau. Neįstengčiau paaiškinti, kodėl manęs tą vakarą nepaliko keistas, sakytum kiaurai veriantis įspūdis – lyg Janas (o už Jano – tėvas, už tėvo – tėvo tėvas, ir taip per kartų kartas atgal, iki pat tų grįžtančių Napoleono pulkų, jau kadų kadai priklausančių tik istorijai ir vadovėliams, popierinių, o vis dėlto – juodų sniege iškrikusių salelių ir pavienių žaizdotų taškų, sklidinų skausmo, ant šiaudų gniūžčių po dangaus apkaustais) vilkėtų irgi – pralaimėjusios, „grįžtančios“ kariuomenės uniforma, nors jo tai tik paprastas „civilis“ švarkas ir sportbačiai, panašią kasdienybę visi vilkim. Dar ta uniforma – tai, aišku, ir neatplėšiamai „prikepęs“ cigarečių nuorūkų kvapas, o skiriamųjų ženklų teisėmis – randai, strypai, tas varžtas, gal vinis ten. Tačiau ką tokiu atveju, be vinies, žinai apie žmogų?..

Staiga Janas pakilo – panūdo užrūkyti. Vyras metė į mane žvilgsnį: „Na ką, nesakiau tau, kad jis mėšle iki ausų? Po ušy, Aldona, sakau tau. Ir iš kur, tu manai, jis grįžo? Pažiūrėk, kaip jo akys blizga – kaip psicho. Jis, aišku, – mūsų, niekas šito dunduko nesiruošia išsižadėti… Tik man jau įdomus vienas dalykas: kurie – tie ar anie – jo ateis pirmieji?..“

Išslinkau iš paskos į balkoną. Pertraukė vėjas. Pro sūkuriuojančią tamsą sunkėsi šviesa, kai įsižiūri – ruda, „sunki“, prabangi, o dar dūminis auksas, „gesintas“ rubinas ir smaragdas – turtai, pertekliniai, begėdiški, tiek, kiek žmogui, kad ir kas jis būtų, per gyvenimą niekada neprireikia, – jau įsimetę gatvės medžiuose. Peizažuose, toliuose… Po truputį, pagalvojau, labai atsargiai, žodis po žodžio kasiuosi iki Jano, o iš tikrųjų paprasčiausiai paklausiu: iš ko gi tu, vaikeli, gyveni?

– Janai…

– Kaip visi – iš to paties. Kasdien išeinu kaip į karą.

Pauzė.

– O jūs? Šitoj skylėj vis? – jo balse buvo ironija, pyktis, bet ne vien, dar ten buvo kažkas panašaus į švelnumą, nesvarbu, kad iš švitro, bet sumišusį ar tik ne su meile, kuri, nori nenori, tau atitenka kaip „Weltmeisteris“ iš tėvo, iš mūsų bendros praeities, o ir ta praeitis, nutolusi šviesmečiais, nebegrįžtamai, – lindi, pasirodo, čia pat, po oda, niežti, ir mes abu truputį niežtime vienas kitą… Jis žvelgė į gatvę, į daugiabučius, balkonus pernelyg arti (vakaro akustikoje girdi, kaip netoliese, sušnypšdamas tamsoje, užsidega degtukas, kaip kažkas kanda obuolį), raudonus cigarečių taškus, boluojančius skalbinius, kepamų bulvių ir svogūnų kvapą, aliejinį, žvilgantį, dramblių dydžio graffiti ant blokų sienų ir ventiliacinių angų mišką, geltonų šviesų smelkiamas betono džiungles – mūsų Harlemą, tą bedugnį šulinį gyvenimams subyrėti, ir gatvės žibintų šviesos jo akyse supleveno kaip vis dar pažadas. Tokiems kaip Janas pažadas eilėje mirti bus – paskutinis, faktas. – Kada nors aš jus iš šitos skylės ištrauksiu. Matysit, – pasakė užtikrintai ir čirkštelėjo seiles pro priekinius dantis, atsainiai, kaip kietas vyrukas. (Gal dabar jis paminės kokį nors kulinamą, pagalvojau, ir išsiduos? Bet jis nepaminėjo nieko.)

O kol kas… Kol kas jam labai reikėjo sužinoti, ar čia yra avarinis išėjimas. Kai parodžiau vadinamąjį gaisrininkų išėjimą po kojomis, uždengtą dangčiu, atsitūpęs patikrino, ar neprivirintas metalo dangtis, gerai, paskui persisvėrė per balkono atbrailą – pažvelgti viršun. Strategiškai, žinoma, tuo atveju, jei mus „imtų“ iš oro. Ir aš jau girdžiu virš namo sukančio sraigtasparnio ūžimą, antai nuo oro gūsių dreba apšviesta rudenėjanti kiemo žolė, iškrenta virvinės kopėčios, vienas po kito iššoka šešėliai, juodi, vilkintys spec. drabužiais, bėga pasilenkę pasieniu, operacija (tų ar anų?) vadinasi, visai galimas dalykas, „Sherlat-1“, Janas irgi girdi, negali negirdėti – sulaikęs kvapą, atsišlieja sienos tamsiausioje balkono kertėje ir ne tiek iš baimės, kiek iš pavojaus, iš saldaus mirties azarto tuoj sušnibždės: atsišaudysim, ką? Plikom rankom jie mūsų nepaims, pagiedokit…

Tačiau mus „ima“ – kol kas tik mano galvoje. Kol kas ramu (atleisk, Janai)…

Tik ta ramybė. Žinot, ta ramybė…

Kai dvelkia vėjas, kai uodi jį, persmelktą jau juodų žiedadulkių, saulėje gyvsidabriu sužvilgančio oro ir tolstančio dangaus, kiekviena akimirka kažkodėl ima atrodyti kaip nukakusi iki savo tikslo ir jau grįžusi, t. y. kaip mažas finišas. Ruduo – užtat. Ima atkusti akys, ausys, nosis, pirštų pagalvėlės (vis dėlto ne medinės?), ir turbūt tik tie pojūčiai nežinia iš kokių tolių ir kokiu tikslu staiga pritraukia – neįmanoma. Mergaitę-sireną… Kuo ji čia dėta, pasakysit, iš kito Žemės pusrutulio, su šita istorija neturinti jokių logiškų sankabų, ničnieko bendra? Tikrai – nieko. Ir vis dėlto… Ta mergaitė ten, Peru, buvo nuo gimimo suaugusiomis kojomis ir jai rengėsi jas atskirti. Chirurgams – visa šalis tik apie tai ir kalbėjo – reikėjo nuo liemens iki pat pirštų galiukų iš naujo sukurti jos kūną, suformuoti lytinius organus. Viską. Sukurti naują žmogų. Chirurgas, kuriam buvo patikėta operuoti, per Limos televiziją jaudindamasis sakė sapnuojąs „istorinę“ jos kojų atskyrimo operaciją: darąs pjūvius, nepavykusius čia pat sapne atitaiso ir pjauna vėl. „Jei pjūviai neteisingi, jie bematant išnyksta, ir tada tu vėl bandai ir bandai iš naujo.“ Iš naujo ir iš naujo… Jei dabar – šią akimirką, finišuojančią, visą iš to ploniausio pojūčio, – pagalvojau, – skalpeliu perbraukčiau per tamsą, paprastą tamsą, kurioje nieko nėra, tuštuma, nebent tik vėjas, bet kas yra vėjas… – almėdamas pliūpteltų šiltas kraujas. Janai, kas tave visą tą laiką – pjaustė ir siuvo? Kas taisė, kalė, gręžė, daigstė – ir vėl siuvo?..

Kai surūkiusi cigaretę iki pat filtro paskuigalį nuspriegiau per balkoną, iš tos tamsos, kurioje buvo pasislėpęs Janas, kažkas – kas? – sušnibždėjo man į ausį aistringu, „pūkuotu“ meilužio balsu:

– Niekada nerūkyk iki paties galiuko – ten, žinok, jau grynas nuodas…

Bet nuodas, – norėjau apimta transo atšnibždėti tamsai, kuri buvo nebe Janas, nes ji, telkianti energiją, yra visur, Nieke, kosmose, batuose po lova, juoduose žiedadulkių skliautuose, jei tik tokie išvis egzistuoja, meluose, pavyduose, geismuose (žinau žinau, kad mano ji – tamsiausia), – prasideda kur kas anksčiau, nė nepajunti kada, gyveni ir nė nenumanai, kur nuodo pradžia, o kur pabaiga, Janai Šerlatai – kas tu?

Grįžau vidun. Kambarį atrodė išsprogdinusi šviesa, mano vyras, nerasdamas sau vietos, zujo iš kampo į kampą, iš virtuvės į koridorių, vėl atgal, laiptinėn išeiti vis dėlto nedrįso, – doras, sąžiningas, teisingas, devynis kartus matuojantis ir tik dešimtą atkerpantis, bet, Dieve mano, kodėl toks… toks… Apgailėtinas… Prisiminiau, ką kitados man pasakojo jo motina, jau truputį „paplaukusi“ dabartyje, bet puikiai praeityje besiorientuojanti senutė batų raišteliais surištais plaukais ir pudruotu nosies galiuku: kai ką tik po karo jų labai sunkiai pasistatydintame name, dar kvepiančiame šviežiu medžiu, kamputyje prie lubų, naktimis ėmė svirpti svirplys, nežinia kaip ten įsitaisęs, Šerlatas vyresnysis, taigi mano vyro tėvas, įkišo į kampą šautuvo vamzdį ir šaudė tol, kol praurbino skylę ir prasišvietė „laukas“. Baisus trenksmas, dulkių ir parako debesis, klykiantys vaikai, lojantys šunys, sukilę kaimynai, galima sakyti, apgriautas namas ir sugrįžęs karo siaubas, užtat „griežikas, – išdidžiai pasakė galva, stovėdamas priešais nustėrusius namiškius vienais anų laikų „šeimyniniais“ iki kelių, atrėmęs į žemę rūkstantį šautuvą, – žuvęs amžiams“.

Kambaryje, kampe, tyliai įslinkęs stovėjo Janas. Griežikas… Ir ta šypsena, kai vietoj lūpų šypsomasi – prilipusia šiukšlele. Faktas… Žinoma, kad tokį – tiesą sakant, net nežinia ką, banditą? biblinį sūnų paklydėlį? šiaip priklydėlį? – norisi, ne, privaloma suimti už atlapų, gerai papurtyti, išpurtyti iš jo visus safyrus ir turmalinus, brilikus, avantiūras, troškimą (aišku, kriminalinį) praturtėti per vieną naktį, ką jau kalbėti apie gyvatės galvą, kalio cianidą, „perdirbtą dujinį“ – visa, kuo, be kita ko, gyvi trileriai, banalybė, visokie velnio simuliakrai, ir, kol dar ne viskas prarasta, – pabandyti siūti iš naujo…

Kai pasakiau, kad Janas galės miegoti ant šitos sofos, jis (kaip man pasirodė – instinktyviai) nusipurtė: tik ne ant „polosatikų“, teta… Verčiau jau virtuvėje ant kokios gūnios. Bet kur. Vyras triumfuodamas pažvelgė į mane: „Ir tau vis dar neaišku, kas jis, šitas mūsų polosatikas?!“

Išsiskirstėm kas sau: Janas virtuvėj, „ant gūnios“, vyras miegamajame, aš – ant operacinio stalo. Rytas bus blaivesnis už vakarą, ir mes… Naktį nesuskambo telefonas, nė durų skambutis, nors pagal viską turėjo. Prieškambaryje, atremtas į sieną, stūksojo kirvis, po lova plaktukas, dar šis bei tas namudinio ir naivaus. O juk sulaukti galėjom toli gražu ne mėgėjų – aukščiausios klasės profesionalų (Vikruolio, Genijaus, Monstro, Raktų Karaliaus) iš Antverpeno, juos paprastai lydi tunelių kasėjai; rusų mafijos – galingų ketvirtainių spintų su švino rutuliukais vietoj galvų, tie, sako, nieko nepasigaili, o kur dar Claude’as Van Damme’as, šaudantis vienu metu iš trijų pistoletų, ketvirtas eilės laukia už bato aulo. Tačiau per kambarius – dabar jau meskim į šoną juokus – perėjo tik Jano šešėlis. Sunkus – iš kaulų, raumenų ir kraujo. Veido neįžvelgiau. Jis, jutau, sustojo prie mano lovos, pamindžikavo, manau, svarstydamas ir neapsispręsdamas, tada lėtai virš manęs pasilenkė… Tokią akimirką, ką čia slėpti, pasiruoši viskam, labiausiai – savo ištaškytoms smegenims, ir blausus, giliai nukištas žinojimas įspėja, kad dėl to neturėtum teisės nė menkiausiai pretenzijai… Bet jis išėjo, palikdamas mus mums patiems, nesitepdamas nė į vieną rankų, kiemu, pro akacijas, vaikų žaidimo aikštelę, sūpynes, žiūrėjau pro užuolaidos kraštą, – vienišiausias pasauly šešėlis baltais fosforuojančiais sportbačiais, pagiedokit…

Dabar mes stovime balkone tarp lentgalių, kibirų, surūdijusio papūgų narvo, kiek čia visokio šlamšto, sako vyras. Išaušusi diena iki pat kraštų sklidina pilkumos. Saulė – aprūkusi, apnešta suodžiais, kvepia siera. (Artinasi audra?) Vėjas tolumoje tarp gatvės medžių ir parako dūmų blaško juodus pelenus, atpūsti į mus jie vėl virsta kūnu – paukščiais, snapai – geležiniais kalavijais, kaldintais prieš daugybę šimtmečių, kovarniai – Kalavijuočių ordino palikuonys… Staiga apačioje po balkonais prabėgo žilas pusnuogis vyras šaukdamas: „Sustokit, dėl Dievo, sustokit, kur jus neša?“, iš paskos – šuo su kapišonu, apvilktas dėmėta desantininko uniforma. Tarsi visur – žemėj, ore, danguj – būtų paskelbta visuotinė mobilizacija, nes paryčiais prasidėjo karas. Bet kas ką užpuolė?

Mano vyras išsiblaškęs apsidairė po namus. Paskui pažvelgė į mane. Į save – vidaus akimis, tuo nuotolinio valdymo matymu, kuriam jau nieko nebereiškia smulkmenos, gal dar kokios didmenos, bet ir tai… Kuris, pats to nežinodamas, jau ilgisi švarios, tyros erdvės. Tuštumos… Pusiniai, daliniai, likutiniai, o juk kadaise, kai ničnieko neturėjome, buvome – visuminiai, ką? Kada iš tikrųjų tas karas prasidėjo? Ką mudu užkariavome? Ką prakariavome? Ir Janas, tas vaikas… Ar nubėgs jis nepašautas bent iki pirmo kampo? Kas dėl visko kaltas? Kaltų tokiais atvejais, t. y. tokiomis „susumuojančiomis“ akimirkomis, kai supranti, kad ir ką nors trumpam, „čia“ ir „dabar“, laimėjęs, iš esmės nelaimėjai nieko, – nebūna, o suerzina kokia nors niekinga smulkmena.

Tie baldai… Na, žinoma, kodėl mums būtent juos reikėjo įsigyti? Kodėl reikėjo pirkti ant savo galvos – dryžuotus?! Ir it pėdsekį, it medžioklinį šunį užsiundžius šią asociaciją – stumte įstumti Janą į kalėjimą (pasakojimas, kaip ir žmogus, nuo pat starto akimirkos turi šimtus galimybių, viražų, atsitiktinumų). Kulkai iš už kampo pasiųsti. Šešėliu paleisti. Nurašyti į nuostolius. Kuo remiantis? Ką mes, po velnių, vienas apie kitą žinome? Ką – tikro? Maža kas ką pasako, maža kas kokį akmenėlį dėl intrigos pamėtėja, pagaliau maža kas kokią vinį įkala. Ar net ir visai tave prikala. Prie ko? Prie to paties. Ir tas pagrindas… Kad ir koks jis atrodo šiais laikais pasenęs, kitas, už jį geresnis, per tūkstantmečius taip ir neatsirado.