AUGUSTINAS DAINYS. Eilės
Akimirkos galia
Raibuliuojantis saulės spindulių takas
virš upės vandenų paviršiaus, sujungiantis
du krantus ir spindintis visomis vaivorykštės
spalvomis, yra tiltas, vedantis į nesugriebiamą
svajonių pasaulį. Į vaizduotės, randančios
atspindį daiktuose, sodus, augančius virš
tapsmo bedugnės. Ir tai, ką pamatei pavasario
sraunių upės vandenų veidrodyje, atpirko
visą prasmės ilgesį, kurį nešiojaisi juodbalčiuose
prasmės brandinimo laiko labirinto vingiuose.
Gyvenimas susideda iš trumpų akimirkų,
į kurias telpa visas pasaulio laikas.
Ir pavasarinėje paukščio giesmėje girdi
viso to, kas gyva, pulsą. Akimirkoje telpanti
amžinybė yra didesnė už nemirtingumo
dovaną, net jei pirmoji yra tik lašas dvasios
vandenyne. Semiu žavesį iš Žavesio
ir žavesys būtų ne toks brangus, jei nebūtų
mažasis žavesys, plazdantis mano akyse.
Dievo atseikėta akimirka yra didesnė
ir sunkesnė už patį Dievą, nes ji praeina
ir išnyksta; dėl to ji tokia nelygstama.
Kartą, viskas tik kartą, sakau jums,
o visuotinybės ir nekintamumo našlaičiai,
ir šis kartas didesnis už amžinybės vandenyną.
Pavasario pažadas
Balandžio vidury saulės šviesa tokia švelni
ir niuansuota, tarsi tuščio kvepalų buteliuko
kvapas, primenantis užverstą santykių
su mylima moterim knygos puslapį.
Pabudusių, nors vis dar vaiduokliškų, medžių
kamienuose tik pradeda gamintis cukrus
ir jie, ką tik išleidę ūglius, kurie dar tik po
mėnesio virs vešlia lapija, kviečia ilgėtis
vasaros žydinčių gėlynų, virš kurių dūgs
kamanės, bitės, plazdės drugeliai. Balandžio
mėnuo – tai įžanga į vasaros šilumos, spalvų
ir kvapų perteklių ir barokinį gamtos gaivalų
kunkuliavimą tvankią ir lietaus prisirpusią dieną.
Atėjo pavasaris ir aš, palikęs žiemos nuovargio
išnarą tirpstančiuose pajuodusių sniegynų
tvarsčiuose, lyg iš miego ir laukimo kokono
išsivadavęs drugelis, išsilaisvinau ir nuplasnojau
vasaros kryptimi girdėdamas pabudusių
daiktų spengesį ir savo širdies plakimą.
Martos Vosyliūtės piešinys
Vakaro debesų šviesotamsa ir akinantis grožio
blyksnis, gimęs iš saulės spindulių, juosvų medžių
kontūrų ir rausvų švino debesų, atsispindinčių
tirštame vėlyvos vasaros vandenyje, yra išganymas
po ilgos tremties į kartėlio ir nuovargio dykumas.
Ir apie tai pagalvojus – vėl: žvilgsnio maudymasis
italų dailininkų vaiskioje ežero žydrumoje. Ir atrodo:
išlipsi iš valties ir žengsi mįslingu ežero vandenų
veidrodžiu iki kito kranto. Bet: kas aš toks, kad taip
nutiktų, o jei taip ir nutiktų, ar vis dar mokėčiau
po niekingų ir menkų vidaus kovų atsiverti trapiam
ir netikėtam akimirkos žavesiui. Ir visi žmogiškieji
ribotumai – kaip pasirengimas aukštajai akimirkai.
Saulės spindulių košiama migla virš vakaro ežero
ir skardus bei netikėtas šoktelėjusios žuvies „tekšt“
yra kalba, kurią išgirstu iš Didžiojo Pasaulio Architekto.
Tikrovės sakramentas
Vėjas, išbrinkę juodmelsviai debesys,
lietus ir sidabrinė šviesa palei namų stogus.
Blyksteli žaibas ir apsunkusi diena virsta
tikrovės sakramentu, kurį priėmus sudreba
visi buvimo pamatai ir sąmonės veidrodžio
amalgama ima luptis ir byra gabalėliais žemyn
atskleisdama kitą tikrovės pusę, kuri į tavo
vidujybę įsėlina lyg slaptas pasiuntinys, siųstas
To, kuris yra visatos Imperatorius. Įsileisk
lietaus barbenimą į savo vidinę ausį ir blausiame
kambarėlyje padėkok už buvimo dovaną,
kuri atsinaujina su kiekvienu širdies dūžiu,
ir tavo rymojimas Dievo delne neturi kito
pateisinimo, o tik nuolatinį tikrovės liudijimą
ir džiaugsmą bei dėkingumą už tai, kad esi.
Gydymasis kelione
Saulės išdeginti žemės kauburiai ties horizontu,
peraugantys į melsvą debesimis neužgriozdintą
dangų, yra Pirėnų pusiasalio likimas ir, traukiniu
kirsdamas Ispaniją nuo tvankios Viduržemio jūros
pakrantės iki gaivaus Atlanto vandenyno, aš mąstau
apie rudenišką užsilikusį ir susiglamžiusį vandens
lelijos žiedą, kurį palikau Lietuvos ežere ir apie kurį
nespėjau parašyti eilėraščio, nes išsiruošiau į kelionę.
Savo gimtajame mieste palikęs visus neurozių
kalėjimus, žiūriu pro traukinio langą į horizontą
ir suprantu, jog kelionė gydo ir ištrina sielos kartėlį,
ir pasijunti lyg tuščias užrašų knygutės lapas, į kurį
žvilgsnis brėžia naujus ir iki tol nepatirtus rašmenis,
ir tada sau tyliai tari: aš atgimiau ir lyg pietų kraštų
drugys išsivadavau iš ankšto ir pilkšvo kokono,
kad, eidamas kasdienių rūpesčių dykuma, tapčiau savimi.
Rudens vakaro metafizika
Mėgstu rudens vakarus, kai greitai sutemsta,
ir, apsunkus išoriniam žvilgsniui, užgimsta
vidinis žvilgsnis ir mėgini žiūrėti į save
stebėdamas, kaip nakties introversiškas,
bet ryžtingas karalius švenčia pergalę prieš dieną.
Tuomet iš sielos gelmių išnyra slapčiausios
baimės ir, stojęs akistaton su giliausia savo
patybe, esi užliejamas svajų potvynio.
Žiūrėdamas pro langą, pajunti, jog staiga
pasaulis pasidarė toks trapus. Išsigąsti,
kad galėjai jį, apsvaigęs savimi, sugriauti.
Tačiau visada žinai, jog po vakaro siųstos
vaizdinių puotos išauš skaidrus rytas, ir iššauktas
vaizdų pasaulis vėl panirs į giliuosius sielos
vandenis lyg žvitri ir baikšti upės sietuvų žuvis.
Rupus gamtos šventumas
Niūrią lapkričio dieną, kai belapiai medžių
kamienai rymo išpiešti tušu ant pilko kraštovaizdžio
kartono, pažvelgęs į stiklinę ežero akį,
jos veidrodyje išvystu pilkšrausvį dangų
ir išgirstu apglėbiantį pasaulio sielos alsavimą
ir, išsitraukęs užrašų knygutę, visa tai liudiju
popieriuje. Ir ančių krykštavimas nuskamba
lyg pritariantis ir palaikantis gamtos atodūsis.
Atšiaurus gamtos jaukumas pagauna mane
ir mano sielos ąsotis prisipildo ramybės,
tylos ir rupaus, drėgno bei belapio šventumo.
Tikrai gera atgauti save rudenį, kai krūmynai
pilni migruojančių paukščių smulkmės
ir jų čirškimas nuskamba kaip pati gražiausia
atonali muzika, ir kol dar nesutemo, geriu
tarytum iš šaltinio skaidrų gamtos šviežumą
ir dėkoju, kad esu, Didžiajam Pasaulio Sodininkui.
Tikrasis eilėraštis
Tekši vėlyvo vasario vieškelio balos po kojomis.
Parudavusios ledu apsitraukusios vėžės ir tyla,
pakibusi virš laukų. Jokios varnos. Tik tolimas
šunų lojimas, įforminantis atšiaurią ramybę.
Atsitraukimas vėlyvą žiemą, pabėgimas
iš miestietiško apsunkimo savimi, užsimiršimas
ištrūkus iš ego kalėjimų, prakeikto vidaus sušutimo.
Staiga saulės spinduliai, pratrūkę pro žemus
surūdijusios geležies debesis, paauksuoja užrašų
knygutės, į kurią rašau šį eilėraštį, puslapį ir aš
suprantu, kad šviesiai geltonas saulės blyksnis
ant balto popieriaus lapo ir buvo tas eilėraštis,
kurį norėjau parašyti ir už kurį meldžiausi.
Vėjo gairinamų žolių stagarų šokis virš
pavandenijusio sniego ir tolimo miško mėlis –
vienintelis išmelstas atlygis už kantrybę.
Gamtos vaizdų maldaknygės vartymas
Kas beliko man, sėdėjusiam ant būties bedugnės
krašto, mėginusiam jos veido grimasose įminti
buvimo paslaptį? – Galbūt lavintis eilėraščių rašymo
mene ir vartyti gamtos vaizdų maldaknygę,
kurioje gali atrasti ir protodavinčį, ir protovangogą.
O dar galiu klampoti užpustytu žiemos keliuku
ir skaičiuoti praeitus kaimus ir kapinaites.
Įmintomis pėdomis išbarstyti nemigą.
Tegu vaikščiojimas prakalbina įšalusią žemę,
tegu jos rimtis ir kantrybė kenčiant žiemą virsta
mano ramybe ir atsparumu mokantis gyvenimo meno.
Plieninį dangų atspindi alavinis sniegas ir mano siela,
nusimetusi gyvenimo nuovargio nešulį, prasprogsta
lyg žiemos granata ar sidabrinė varveklių rožė.
Nuodingų minčių vikšrai, ėdę smegenis, virsta
spalvingais drugiais, atgimimo šaukliais, kurie
plasnoja į žiemą pranešti apie besiartinantį pavasarį.
Tyla, sniegas ir debesys. Medžių grafika ant esaties
pergamento. Užpustyto vieškelio vingis – lyg būties
bangos ketera, lyg lėtas Dievo sumanymo sūkurys.
Daiktai, išbrinkę anapusybe, lyg šifrai, kuriuos turi
įminti gamtos teologas, kiekviename daikte atsekantis
jų Kūrėjo pėdsaką ir dėkojantis už neišsemiamus
pasaulio turtus. Nupūsk įprastybės dulkes nuo kūrinių
ir nenustok jų šlovinti, nes jie yra pats tikriausias
Kūrėjo liudijimas, rymantis tam, kad įžvelgtum jų
nelygstamumą, nepakartojamumą ir žavesį.
