Apie iššūkius
VYGANTAS VAREIKIS
Madinga Lietuvoje tapo juoda spalva. Arba pilka, pilkai juoda, giliai tamsi ar tokia, kuri, anot Ilfo ir Petrovo, senovėje vadinosi „Plėšiko sapnas“. Aš čia apie tautinėje žiniasklaidoje, interneto autorių ir komentatorių atsiliepimuose paplitusį pesimizmą, kuris virsta lietuvių nacionalinio būdo bruožu. Viskas yra blogai – ūkio raida, švietimas, valdininkų elgesys, medicinos paslaugos, policija, premjeras, maisto produktų kainos ir kokybė, gatvių būklė, viešasis transportas. Tiktai ugniagesiai gelbėtojai ir prezidentė Grybauskaitė išlaiko aukštus gyventojų pasitikėjimo reitingus, jeigu apklausos nemeluoja, kas taip pat yra blogai.
Praeitą savaitę sėdėdamas kavinėje Vilniaus Rotušės aikštėje stebėjau džiaugsmingą aplinką – gražūs stilingai apsirengę šeimos žmonės, energingi dviratininkai, kostiumuoti verslininkai, sėdintys su partneriais iš Skandinavijos (šiuos jau atskirsi ne pagal rūbus kaip anksčiau, o pagal antropologinius bruožus). Pro šalį lėtai plaukiantys brangūs automobiliai tarsi patvirtino premjero Kubiliaus žodžius, kad krizė Lietuvoje baigėsi. Esant tokioms kuro kainoms lietuviai važinėja nedidelio sunkvežimio dydžio džipais, kai vargšai belgai ar olandai mina dviračius. Žinoma, suprantu, kad Rotušės aikštė nėra tipiška Lietuva, tačiau pokyčiai, vykstantys Lietuvoje, neturėtų būti vertinami vien tamsiomis spalvomis.
Šiandien galbūt stinga vizijos ir optimizmo. Mes neturime misijos tapti krikščionybės gelbėtojais kaip Rusija XIX amžiaus slavofilų vizijose ar nešti „baltojo žmogaus naštą“, kaip Britanijai siūlė Rudyardas Kiplingas. Vizija sukurti modelį sėkmingai veikiančios demokratinės skandinaviško tipo saugios valstybės, kurioje nebūtų ryškių socialinių skirtumų, o didesnių džipų savininkai mokėtų didesnius mokesčius, galėtų tapti vienijančiu siekiniu. Daug ką turime – išsilavinusį ir smalsų jaunimą, kuriam senoji sąjūdinė karta yra privėrusi duris, turime sunkiai dirbančią darbščią darbininkų klasę. Imkime kad ir atsigaunantį Lietuvos vežėjų verslą. Ar daug kur Europoje rastum drąsių sunkvežimių vairuotojų, gabenančių krovinius nuo Iberijos iki Sibiro? O lietuviai pasirodė besantys verti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyčių, traukiančių į Rytų platybes, vardo.
Turime veikiančią demokratinę sistemą, garantuojančią daugiau ar mažiau stabilią valstybės raidą. Tad ko trūksta? Gebėjimo suvokti, kur reikia pasukti ir kokiomis galimybėmis pasinaudoti šiuolaikiniame pasaulyje. Tad ir nuolat juodomis spalvomis piešiama emigracija (ypač kai išvykstama studijuoti) taip pat gali turėti pozityvią reikšmę – įgyjama galimybė atsivežti naujų idėjų, know how žinių, kitokio mus supančio pasaulio suvokimo ir pabandyti tai įgyvendinti Lietuvoje. Galbūt tai idealistiniai svaičiojimai? Bet man jie priimtinesni negu Lietuvoje paplitęs pesimistinis niurzgesys.
Yra tautos, kurios nepalankiomis sąlygomis sugebėjo sukurti klestinčias valstybes. Ir yra tautos, kurios išbarstė savo pranašumus net tada, kai jų turėjo. XV a. Portugalija buvo maža vos 1 milijoną gyventojų turinti šalis, kurios pagrindinės eksporto prekės buvo vynas ir cukranendrių cukrus. Ji lyg ir turėjo tokia išlikti ir prekiauti savo nederlingoje žemėje išaugintais natūraliais produktais. Tačiau ji virto imperija, valdančia teritoriją nuo Brazilijos iki Tolimųjų Rytų. Portugalų ekspansija stebina todėl, kad imperijai sukurti jie neturėjo nei žmonių, nei išteklių, be to, galimybės statyti okeaninius laivus buvo ribotos. Portugalai pasinaudojo religiniu entuziazmu, gebėjimu panaudoti mokslo ir technologijos žinias ir mobilizuoti kitas tautas savo siekiams įgyvendinti. Portugalija turėjo ne bekraštes vandenynų teritorijas, o tik uostus, tokius punktus kaip Goa ar Malaka ir sąsiaurius, iš kurių buvo galima kontroliuoti prekybą Indijos vandenyne. Tačiau XVI a. padėtis šalyje pasikeitė. Įsigalėjo netolerancija. Inkvizicija pradėjo persekioti eretikus ir žydus, šie buvo priversti bėgti iš šalies. Tarp jų buvo daug astronomų, mokslininkų, navigacijos specialistų. Kartu jie pasiėmė pinigus, komercinius know how gebėjimus, ryšius, mokslo žinias ir dar daugiau – tą smalsumą ir žinių siekį, kuris skatina mąstymą.
Portugalija tada pasuko susinaikinimo keliu ir XVI a. viduryje atsiliko mokslo ir komercijos srityje, žemės ūkio ir pramonės raida sulėtėjo, intelektualinis gyvenimas užgeso. „Nauda iš prekybos prekėmis yra menka, lyginant su verte, kurią turi prekyba idėjomis“, – rašė istorikas ir ekonomistas Davidas S. Landesas puikioje studijoje „Tautų turtas ir skurdas. Kodėl vieni yra tokie turtingi, o kiti tokie vargšai“ (The Wealth and Poverty of Nations: Why Some Are So Rich and Some So Poor).
Dabar Portugalija, kurios skola išaugo iki 94,4 % BVP, t. y. viršijo 150 mlrd. eurų, yra euro zonos valstybių galvos skausmas. Ko moko jos pavyzdys? Demokratija, tolerancija ir mokslui, intelektui bei karjerai plėtotis palankių galimybių suteikimas gali sąlygoti šalies progresą. Ir atvirkščiai.
