Savimi besidominčio ir perdedančio kareivio išpažintis

DAINIUS VANAGAS

Naudingas esu tik tiek, kiek moku savęs negirdėti. Kas kartą, kai pamirštu delnais ausis užspausti, kiekviename vidinių vamzdynų narelyje girdžiu gaudžiant savo – atsikalbinėtojo – balsą. Jis begal kūrybingas – apgailėtinas sofistas – ir nėra nieko, iš ko nepajėgtų prasmę atimti. Balsas manimi uoliai rūpinasi: jei tik ko nors užsimanau, bet ko, kam reikėtų bent lašelio pastangos ir rizikos, jis beatodairiškai ūžia, kol visiškai demotyvuoja, taip, suprask, saugo, kad nenusivilčiau. Negana to, jis meilikauja ir skatina mintyse sau priskirti ateities laurus, dėl kurių dar nė piršto nesu pajudinęs; juk nenuveikti darbai moka atrodyti patys didžiausi, jais smagu guostis ir didžiuotis, o nuveikti, deja, linkę menkti, ypač neradus juose jokio perversmo ar net augimo, brendimo žymės.

Vengti darbo, jo sunkumų, pavojų – net ir neabejojant, kad būtent jie įneša didžiausią indėlį į lavinimąsi ir ugdymąsi, – yra gana įprasta, ypač įsivyraujant tiesos pertekliui poreikių gamyklose. Visos pažiūros, visos religijos, visi motyvai tapo teisingi ar, mažų mažiausiai, suprantami ir pateisinami. Rodos, netgi esama komplekso, kuris slopintų troškimą atmesti, nesutikti, prieštarauti – kategoriškumas kaip savybė, akivaizdu, netruks išnykti, nes atmesti tapo stačiai nepadoru. Viskas yra priimtina, nes apie žmogų žinoma mažiau nei kada nors anksčiau. Šis nežinojimas įsipina į mūsų nuoširdumą, ir pajauta, kad visa, kas vyksta aplink mus, yra daugiau ar mažiau legalu, teišvirsta į „tad koks skirtumas, kas vyksta“. Galime būti bet kas lygiai taip pat kaip nebūti niekas, o jei nieko tikra apie būtį bei jos tikslą nežinome ir apčiuopti negalime, tai kodėl verta vargintis būti kažkuo? Nuoširdumas palengva virsta sąmoningu asmenybės neformavimu – praktiniu neformavimu.

Nuoširdumas – kaip veiklos motyvas – išsigimė, todėl aš, perdedantis kareivis, matau būtinybę pykštelti kontrolinį šūvį. Nieko vertinga – nieko vertinga net sau – veikdamas nuoširdžiai nesukursiu, vien pats sau pataikausiu ir tingėsiu, savo norus bei tikslus infantiliu mekenimu paversdamas. Atsipalaiduosiu ir nusiraminsiu, judėsiu ir darbuosiuos tik tiek, kiek būtina, ir nė lašeliu daugiau – juk taip patogu, sako, dabar visa yra ir juoda, ir balta, ir niekada nebus kitaip, ir visi ieškojimai ne tam, kad surastumėm (kalbama, jog nėra ką), o tiesiog perdėm nuobodu neieškoti. Mat kai nuobodu, tai net trumpučiai mūsų gyvenimai pasidaro per ilgi – juk taip patogu nesurasti ir taip ramu, kad net bandyti neverta, nes argi mes nežinome, kad visas mūsų idealizmas anksčiau ar vėliau neišvengiamai žlugs, argi nėra aišku, kad net jei pralaimėjimų ir nebus daugiau nei pergalių, tai jie bus bent jau ryškūs ir fatališki. Nuoširdumas tarsi puvimas, liga, jo vedamas težengiu mažiausius žingsnelius, jo auklėjamas išmokau atsikalbinėti ir vengti galimybių, progų; tik vieną sritį įvaldžiau meistriškai – pasiteisinimų ieškojimą. Nejudėti be pasiteisinimo – didelė prabanga, ir retas ją sau gali leisti.

Paaštrėja nerimas išgirdus, kad kažkas greta elgiasi nuoširdžiai, tarsi sakytų, jog serga raupais. Geriau meluoti nei būti nuoširdžiam, geriau klaidinti ir vaidinti, apsimetinėti ir veidmainiauti nei pasiduoti kaip įkaitui į instinktyvaus nuoširdumo rankas. Geriau save prievartaujant pasirūpinti kitu negu nuoširdžiai juo bjaurėtis, verčiau sukandus dantis padėti negu nuoširdžiai pakenkti, ir geriau skaudančiais kaulais judėti negu nuoširdžiai ilsėtis, ilsėtis iki mirties.

Žinoma, palaiminti tie, kurių nuoširdumas yra tyro šventumo, ir jų polinkiai sutampa su jų darbais, o šie darbai – ne parazitiški. Bet kas gi savy neslepia to, ko turbūt niekam niekada negalės ištarti, to, kas taip dvokia, kad prašalaičiui akis graužia net tiksliai nežinant, o vien tik pabandžius įsivaizduoti. Ir nėra jokių priežasčių, kodėl tai turėtų būti išlaisvinta; žmogus yra jo darbai ir, dievaži, puiku, jei jie atliekami nuoširdžiai – tai didi dovana, bet ne mažiau gerai, jei jie bus įgyvendinti be nuoširdumo. Išugdytas profesionalumas kompensuos aistros, atsidavimo stygių. Tiesos pertekliaus pasaulyje teliko paskutinis ginklas – valia.

Bandžiau būti kryptingas ir tvirtas dėl savo apsisprendimo, kai dar nebuvau išsižadėjęs nuoširdumo. Tegavau tikėjimo akto parodiją: net smilga vėjui lengviau atsispiria nei nuoširdus pasiryžimas, kuris iki pamišimo įsimylėjęs abejonę. Tik nenuoširdus, sufabrikuotas, forsuotas pasiryžimas geba įgyti stiprią imuninę sistemą.

Savo nuoširdume neradau atsvaros kibti į darbą, mokytis, man neišėjo, nesugebėjau; tai buvo gyvenimas pagal paprastą schemą – viską, ką galiu atidėti rytojui, būtinai atidėsiu, nes jei pasisektų šiandien kanopas užversti, tai to, ką atidėjau, niekada nebereikės įvykdyti – štai kur laimėjimas! Išsisukau! Juk galbūt man pasiseks ir kas nors atims iš manęs progą bandyti, nukels šią naštą, ir man nieko niekam nebereikės įrodyti. Nuoširdumas yra hedonizmas – nieko prieš jį neturiu, tačiau, kas kartą juo pasikliovęs, virsdavau apsiseilėjusiu šunyčiu, kuris – jei niekas kitas jo nepaglosto, nepakaso – pats pasilepina, štai ir baigtas kriukis. Malonumas čia ir dabar, ir visados.

Dar esama kažin kokio paniško sapaliojimo apie mūsuose esantį gatvių sindromą. Esą eina žmonės, jauni, vyresni, o jų akys tuščios. Aš sakyčiau: sklidinai pilnos ir sočios, patenkintos, išbaigtos, tačiau pagiežingi liežuviai plaka, kad tai visuotinis bukumas. Paistalai, anoks čia bukumas, tai gryniausios formos nuoširdumas, susitaikymas su savimi, atsidavimas, jų rankos baltutėlės, dailios, kvepiančios, iškart matyti, kad jie seniai bizūną prieš save yra pakėlę ir galbūt dar seniau yra pamiršę, jog žmogus visuomet gali būti daugiau, nei yra dabar. Tačiau nuoširdumui savęs ir taip visada pakanka, kodėl reikia daugiau? Su juo bičiuliaujantis, retai pavyksta pasijudinti iš vietos, nes taip mylime, branginame save, globojame ir glostome savo nuomonę, skonį ir jau kartą pripažintą tapatybę. Šit kaip – kartą seniai seniai mes jau susikūrėme ir leidome mus sukurti aplinkai, o dabar gana – daugiau tokios peklos nebus, daugiau nebesikursim: kaip yra, taip.

Mano silpnybės – argi ne keista – yra mano stiprybės. Jos pačios gajausios, o kalboje, antai, vartojama litotė. Negana to, jos ir pačios nuoširdžiausios, pačios bjauriausios. Verta jas gerbti?

Alkoholikui juk neliepiama sekti savo nuoširdžiu potraukiu maukti be perstojo. Reikalaujama, kad pasikeistų. Nusikaltėliai, iškrypėliai, plevėsos ir lengvabūdžiai – jie privalo paminti savo visuomenės atžvilgiu nepraktišką nuoširdumą, kad mes juos priimtume, būtent taip keletas iš jų ir pasielgia, o tai teparodo, kad nuoširdumas nėra Alma Mater. Jis minkomas, modeliuojamas, jei lipdinys nenusiseka – tenka jo apskritai nepaisyti.

Vienas iš būdų išlikti žmogumi – galbūt šis būdas tinka tik man, perdedančiam kareiviui, – yra liautis būti nuoširdžiam. Man trūksta priešo: gyvenu laisvoje valstybėje, mano kalba nėra uždrausta, nevyksta joks krepšinio čempionatas, nėra jokios neteisybės, kurią patirtų visi ligi vieno, mat nelaimės fragmentuotos. Nėra pergalės, jei nevyksta karas.

Užtat yra pralaimėjimas. Kai pavojaus nėra išorėje, jis viduje, o tai ir yra nuoširdus noras nejudinti piršto, krustelti vis rečiau ir rečiau, kol apatijos ašmenys galiausiai pribaigia ant dvasios ešafoto. Savo galvą aš jau nuritinau, laimė, kad norint rašyti tik rankos tėra reikalingos.

Galų gale, situacija visuomet pozityvi. Pažabotas nuoširdumas netrunka prisitaikyti prie mūsų valios aktų: tai, kas buvo pradėta forsuotai ir dirbtinai, neretai baigiama su dideliu entuziazmu ir atsidavimu. Nepatogumas – tik žengiant pirmuosius žingsnius.