Obuolys
EGLĖ RAMOŠKAITĖ
Paprastai obuolių nevalgau, nes susuka vidurius ir ima skaudėt skrandį. Turbūt dėl to šiandien iškritusi ne ta koja, o paprastai, jei tikėsim liaudim, kiekvieną dieną būtent ne ta ir iškrentu, pasiėmiau kirmėlėtą sugyventinės obuolį ir ėmiau jį graužti: tiesiog absurdui suabsurdinti. Dar išgėriau kavos ir užsirūkiau, taip turėdama šešias minutes, kurios vienintelės dar netapo absurdiškos. Čia taip pat kaip išlaisvinti vidinį idiotą ir pradėti kratytis vidury kokios nors rimtos konferencijos, tik kitokia forma. Trumpam. Šešioms minutėms įlįsti į antisveiką fikciją, kuri tave neša o neša į karčiai salstelėjusį troškų fantaziariumą. Sėdžiu parimusi prie vaizduoklio ir vaizduojuosi. Kas kitas manim pasidžiaugs, jei ne aš pati, tad imu džiaugtis. Neaptarinėsiu, kas yra džiaugsmas, tik galiu pasakyti, kad jis mane aplanko kiekvieną kartą, kai grįžtu iš fantazijų ir pasižiūriu į veidrodį. Kai jau iš veidrodžio ims lįsti kažkieno kito atvaizdas, aiškinantis, kad aš esu gražiausia pasauly moteris, rimtai pagalvosiu apie psichiatro paslaugas, o gal ir ne, kas ten žino, gal mano puikybė užgoš mane pačią ir mesiu rūkyt. Besivaizduodama radau dar vieną užsiėmimą: laukiu, kaip sureaguos mano organizmas į geriausius pasaulyje pusryčius. Hipotezė vienas: su trenksmu išsiverš viskas iš organizmo, ką per šimtą metų vienatvės sukaupiau. Hipotezė du: prasidės antgamtiniai skausmai ir nusibaigsiu sau rėkdama, o daktarai po dviejų parų sakys, kad buvo galima mane išgelbėti, jei laiku būtų buvusi suteikta pagalba. Ką padarysi, kad per savo šimtą metų taip ir neužgyvenau net šuns, kuris galėtų skalyti mano galą pajutęs. Hipotezė trys: man tikriausiai dar ne šimtas metų, todėl pirmosios dvi kaip ir netenka prasmės. Hipotezė keturi: čia jums ne šiaip laukimas, čia negalima įžvelgti beprasmybės, tipo, jūs vis nelaukiat kažko, ko vis tiek niekada nebus, o man bus, tad prasmė kam jau kam, o man tai yra. Būtų ir mano šuniui. Tai jau dviem. Hipotezė penki: čia kažko trūksta, tikrai trūksta, besimėgaudama dar viena šešiomis minutėmis buvau įsitikinusi, kad hipotezės buvo bent jau devynios, bet gal jos buvo mano galvoje, o gal ir ne, kas ten žino, reikėtų pasižiūrėt į veidrodį, ar iš jo dar nelenda neaiškus veidas. Norėtųsi išlaužti ir šeštąją, tik kad imu jausti potraukį nueiti į išvietę, kurioje yra veidrodis ir kuri bus vienintelė mano šio ryto apmąstymų ir išlaukto rezultato liudytoja. Geros visiems dienos.
