Mirties gramatika, arba Cypūmijus vypėj

DUBLINIETIS

Kambarys, autobusas, mašina, ir tada… ir tada… bažnyčia it Kelno katedros parodija, kairiau lėktuvas skrydžiui ir keli metrai eglių amžinybės, o paskui… o paskui… trys žingsniai ir keturios baltos sienos, turinčios ausis ir akis. Ir tau neleista dalyvauti dienoje, kuri vyksta čia pat, vos keli milimetrai anapus lango.

Tai štai vėl parvykau į pajūrį. Įsidarbinau Brėjaus senelių namuose, gausiu vieną atlyginimą, o arsiu už du žmones. Ir išties dirbu kaip Pakistano bėris – nuo stalo galvos net nepakeliu. Jei kas nors išverda arbatos, išgeriu visiškai šaltą. Vieną dieną šiaip ne taip sugebėjau pro langą du kartus pažvelgti. Na, dar pusvalandis pietums. Gal tik pirmos dienos tokios bus? Drambliuko svajonė tikriausiai.

Nors ko daugiau ir galima tikėtis po legendinės priešistorės? Pačią pirmą darbo dieną nuėjau dirbt su džinsais prasegtu klynu, banano dėme ir skyle ant kelieno. Tikriausiai nereikia sakyt, kokia buvo mano šefės reakcija… Jeigu kada nors vadovausiu įstaigai, priimsiu į darbą tik darbuotojus prasegtaklynius.

Apsigyvenau Dubline vis dėlto. Brėjuje žiemą tragiška nykuma. Ir ji visai neliteratūrinė, kaip tikėjausi. Mano bendradarbė važinėja rytais iš uosto, o vakarais grįžta, tai prie jos ir prisidėsiu. Gal nenudvėsiu, kad kasdien 6 h ryto keltis reiks. Dvi dienas jau taip prisikėliau, kiek pastebėjau, geresnis darbingumas. Taigi, gal viskas tik į naudą. Sutartį pasirašiau bandomąją, atseit tris mėn. mane bandys, jei nepatiksiu, šveis laukan, jei patiksiu, paliks ir dar atlygį pakels. Gausiu štukę. Ne milijonai, bet kaip nors. Maistas darbovietėj pigus – su visa sriubiena 4 €, per mėnesį teišleisiu 100 €, kuriuos išskaičiuos iš algos, taigi tik pliusas – nereiks seksualiai priekabiaut prie savo finansų.

…Ir slenka taip kas rytą klipatų komanda priešais, linguodami į kairę ir į dešinę, prisikėlę iš savo reabilitacinių kapų-lovų, patamsiais, pasieniais, raudonu kilimu į valgyklą papenėti savo kūno riebiais kepsniais ir gaiviu kompotu. Slenka jie išsikvėpinę ir „Adidas“ treningais apsitaisę raudonu kilimu tarsi Kanuose atsiimti „Auksinės palmės šakelės“ apdovanojimo. Vienas klibikščiuoja linguodamas į šalis it laikrodžio švytuoklė, kitas dumia išsitempęs kaip styga, trečias krypuoja kaip pingvinas ar ruonis. Ir taip kasdien, kasryt, per pridvisusį koridorių (kurio neprašviesina nė popierinės snaigės, kabančios ant siūlų palubėj it vaiduokliai pakirptais sparnais), braukdami niekada nepražysiančių paparčių lapus, pavargę kaip išmelžtos karvės.

Šiandien sumaniau aplankyt kapus, na, tipo, Vėlinės, reik užkurt kokį žvakigalį išėjusiems negrįžti. Ant posūkio su mašina vos nenukirtau savo kaimyno, o kapinėse pasirėmiau į kažkokio nepažįstamo miruolio paminklą ir jis sėkmingai nuvirto. Visa laimė, kad neperskilo pusiau, tik Jėzukas toks plastikinis nukrito, su degtukais pritaisiau jį už rankučių į jojo vietą. Mano pažįstami man labai padėjo – atsivežiau juos iš kito miesto, kad atkurtume kapinių tvarką. Stebėjosi, kaip jį nuverčiau, nes mes jį vos užkėlėm. Sveria mažiausiai kokią toną, ilgio apie pusantro metro. Žodžiu, išprotėję gyvieji, kaip jie gali tokiais toniniais akmenais prislėgti kūno puvėsius?

Galiausiai važiuodamas iš kapinių sukėliau avarinę situaciją kitai mašinai. Mačiau, kaip vairuotoja plūdo mane, norėjau parodyt vidurinį pirštą, bet prisiminiau, kad stalčiuj aukštojo mokslo diplomas guli, tai sulig ta mintim rankos ir liko ant vairo.

Ir tik tada, kai leki pačią pirmą savo darbo dieną vėluodamas galas žino kiek, paknopstom pasileidi nuo posūkio tuščiais šaligatviais, pro kebabų kioskus, per kaip moters klubai siūbuojantį tiltą, tik tada, kai tau pirmąkart gyvenime pradeda neberūpėti, kaip ten apačioj po kojom teliūskuoja upė, o priešaky boluoja jūra (taip, taip, ta pati numylėtoji jūra, kurios ateidavai maldauti, kad tau padėtų, tardavaisi su ja, ką daryti, nors greit pamiršdavai, ko tu ten jos maldavai, ta pati jūra, kurią kaltindavai dėl savo nenusisekusio gyvenimo ir užsipuldavai su visom keiksmų papliūpom, ta pati jūra, į kurią spoksodavai be atvangos, be jokio saiko, ir jos bangų mūša tave ramindavo nepriekaištaudama, ir visada leisdavo iš jos išsinešti tylų pažadą, kad ji tave priims, kai tik panorėsi), tik tada, kai tavo galvoje pradeda kalti tūkstančiai kūjų, kalti tą pačią frazę „tau galas“ – tik tada ta vienintelė Joyce’o frazė „Ulise“, ta frazė „tau galas“, „Ulise“ įrašyta visomis įmanomomis formomis – praretintai, inicialais, didžiosiomis raidėmis, tampa tikrąja tavo būtimi. Ir ne tą baisųjį rytmetį, ir ne kitą dar baisesnį rytmetį, ir ne visus kitus baisius rytmečius ir vakarus. Ne, visą gyvenimą, tiek prieš jį, tiek per jį, tiek po jo, per visus rytmečius, per visas laimės ir nelaimės valandas, ir tada, kai dauši kiaušinį Velykų rytą, ir tada, kai žersi saują žemių ant karsto, tau galvoje nuolat kūjai kals tavąjį „tau galas“. Ir daugiau nieko kita nesugebėsi išstenėti (kai reiks paguosti draugą dėl senelės mirties, kai reiks sveikinti giminaičius vestuvių proga ar drėbti kalbą atidengiant paminklą), kaip tik: „tau galas“. Ir net kai tie žmonės išsprogins nustebę akis, pasibaisėję ir pasipiktinę tavo netaktiškumu, tavo antgamtiniu kiauliškumu, net tada negalėsi nei sau, nei jiems paaiškinti, kam iš tikrųjų galas.

Vietnamo radijo žinios tokios, kad Rytų frontas tebelaiko savo liniją.

Grįžau tėvynėn.

Darbo pradėjau ieškot rimčiau tik praeitą savaitę. Na, rezultatų jokių. Susiduriu dažniausiai su kažkokių bobų bukumu – pvz., buvau radęs neblogą vietą Plungėj, o manęs paklausė, kaip ketinu išspręsti atstumo klausimus. Parašiau, kad nesu sukūręs šeimos, nesu pririštas prie kokios vietos ir galiu tenai važiuoti apsigyventi ir dirbti. Nebeatrašė nieko, pydariūgos. Jei jau jie subinės iš savo pelkių pajudint negali, tai nereiškia, kad ir kiti tokie pat. Bet gal ir gerai. Žemaitijos aš nemėgstu – ten gražu pakeliauti ir apžiūrėti vietas, tačiau patys plungiškiai – tikri plūgiškiai. Taigi…

Užtenka ir to, kad man nervissimus paėdė šit kokis historianas: ištrėmiau apie 200 laiškų su savo „cypūmijus vypėj“ (=CV) į visas įmanomas švietimo įstaigas made in Lithuania su tema „dėl dėst. darbo“ (profesinės mokyklos, profesiniai rengimo centrai, univerkės, kolegijos, kažkokie kurčiųjų centrai etc.) ir – o sanctum sanctorum – paaiškėjo, kad dzin balalaika visiems. Atrašė tik apie dešimt chebrantų, kad puikus tas mano „cypūmijus“, puiki darbo patirtis ir apskritai mano skūra baisiai įdomi yra, bet, ak, juk nėra mūsuose laisvų darbo vietų! Čia kaip doc. dr. M. Šdl. mokė kritikos principų – pirma reik surašyt gerus daiktus, o paskui jau kalt vinį karstan kak nada. Bet ir veikia – kai gavau tris gerus sakinius iš pat pradžių, tai jau paskutinis, skambantis kaip riebaluotos šlapios mazgotės tekštelėjimas į snukiewiczių, gerų emocijų iš galvos niekaip neiššlavė.

Vis dėlto paskambino viena moteris, gan stačiokiška, bet turinti gerų naujienų. Kaip visad, neišgirdau, iš kokios įstaigos ji skambina, bandžiau spėt, gal iš univerkės, gal iš kokios kolegijos, bet kai pasiūlė vadovaut tarptautinių ryšių skyriui (gaučiau pavaduot moterį, kuri išeina į dekretines – mano gyvenimo duona yra nėščios moterys!), neberūpėjo, kokioj skylėj besėdėsiu. Taigi, ji paklausė, ar moku kalbėt ir rašyt angliškai. Sugiedojau, kad ooo taip, moku. Toliau ėjo pasakojimas apie indų delegacijas, esą jie dažnai su indais palaiko ryšius, tad jau matau save, kaip su visokiais abdulais muhamedonais draugiškai loju. Nors… Dar nė pokalby nebuvau, tai per anksti kalbėt.

Ir dar vienas historianas – tai ši diena. Sakyčiau, kad katastropha ji buvo, bet, perėjus penkis pragaro ratus, kažin ar šeštasis jau pragariškesnis gali būti.

Rytas prasidėjo kaip visad – kadangi esu laimingas bedarbis, tai nuo pat Naujųjų pabundu ne nuo to prakeikto žadintuvo, o nuo savo šeimininkės šlepcėjimo (taip, taip, būtent „c“) koridoriuje. Buvo tamsu, ir man pasirodė, kad iš vakar žiūrėto detektyvo prie manęs palinko gerbiamas žudikas (o žudė jis pagal septynias didžiąsias nuodėmes, kurias aš, be abejonės, išgirdau pirmąkart – dvim ketveri metai nuodėmių vienatvės). Brač, galvoju, na ir sutemo paskutinioji. Bet greitai ir atitemo pramerkus akį.

Popiet, apie kokią antrą, turėjau susitikt su baisiai nuobodžiu pašnekovu, grįžusiu kaip ir aš iš Užsienio kelioms savaitėms ir įsivaizduojančiu, kad jis esąs ponas pomidoras, kurio visada reikia pomidorų padažui. Tačiau susitikimą atšaukiau, nes susipratau, kad ašen vietoj susitikimų su nuobodylomis geriau anglų kalbos gramatikos pasimokysiu.

Išgastroliavau miestan apie pietus ir kažkokiu vabše katastrophiniu (o gal ir tropiniu) būdu susisuko mazgai nusigaut iki Humanitarinių fako ne per geležinkelio pieškų tiltą, o lįst po viaduku ir apsivalius traukinio bildesio skaistykloj išnirti į viršų laiptais. Kad juos kur devynios… Pėdinu sau ir tik žiū – ant laiptų guli kniūbsčia moteris apie šešiasdešimt metų, veidas visas pamėlynavęs, rankinė nusviesta kaži kur. Už manęs ėjo kažkokia moteriškaitė, paprašiau, kad padėtų pakelt gulinčiąją, bet ji man liepė nekelt, nes jei galvos trauma, dar blogiau padarysiu. Ji klausinėjo manęs greitosios numerio, paskui kažkaip pati susiprotėjo, o ašen tupinėjau aplink tą žmogystą. Atlaisvinau palto apykaklę, atmazgiojau šaliką, ji pradėjo dūsuoti, seiles varvinti, bet veidas vis tiek mėlynas buvo. Paėmiau ranką, žiūriu, irgi mėlynuoja. Nežinau, ką ten iš tikro smertis lankė kas akimirką – ją ar mane. Ta moteris buvo atsimerkusi, bet akys žiūrėjo šiaip sau kažkur, tiesiog į nieką, net ne į orą. Ji gulėjo ir žiūrėjo nieko nekalbėdama.

Aplink vaikštinėjo žmonės, klausinėjo manęs, ar iškviečiau greitąją, kas tai moteriai atsitiko. Atsivilko kažkokia valkatūzė, paklausiau, ar ji pažįsta tą moterį, kuri čia parkritusi. Tai ji kiauktelėjo, kad ne, tiesiog šiaip „pergyvena dėl kiekvieno žmogaus“. Nežinau kodėl, bet jei ji dar būtų pastoviniavusi ten bent minutę, būčiau išmalęs jai dantis už tą šūdo malimą. Pagaliau ta moteris pradėjo judėt, įsikibo man į ranką ir atsivertė ant nugaros. Tada pamačiau, kad jau visai kapiec. Atvažiavo greituškė ir medikai, atsivilkę lėčiausių šliužų greičiu, paguldė ją ant neštuvų ir išvežė.

(Aš nežinau, kas jai atsitiko –

Mirė ji ar gyva liko.)

Peklon visa diena ir nuėjo. Atsisėdau biblėj ir pakabinau dantis ant anglų kalbos gramatikos. Netrukus prisikniso prie manęs kažkokia moteris, neranda dailės istorijos (kurgi ne – ieško technikos skyriuje, kokias tupiecas tas Menų fakas priima į studijas?). Ačiūdie, tai buvo paskutinis mano patarnavimas tą dieną.

…Norėčiau būti tuo žudiku iš filmo – tik intelektualiai nutručinti ne septynis žmones, o penkis milijardus žmonių, kad likęs milijardas galėtų mane intelektualiai medžioti. Arba bent surastų man tą prakeiktą darbą.

Eina peklon viskas. Einu ir aš peklon… miegot. Užteks čia Cypti VIP’e.