MILDA BARONAITĖ. Eilės
Idée fixe
Trečia para apsisiautusi sienomis
drebu ir žiūriu
drebu ir užsimerkiu
į save
Trečia para –
kažko čia gyventa
skylės sienose
nuograužos
aš
nubudęs ligonis
pamenu
turiu padaryti kažką didelio
turiu padaryti kažką didelio
Pamiršau kaip užrašyti kelionių įspūdžius mėnesių pavadinimus
matau kaimynai pakuojasi sielas sako sudie tavęs neprisimenam
o aš lieku šiame vienalaikiame vis trečiąją dieną priešpiet
kai mirtis plakė karščiausiai kai kovėsi beveik laimėdama
galiausiai ir ji iškeliaus į kitą epochą kitą olą, kitas akmuo bus atritintas
pasiliekančiam vienišajam vienatiniam kuris kalba babilonų kalba – – – – –
bokštą nugriovė nebesuprasite
kodėl visi mano mėnesiai –
gruodas
Carpe deum
daugelis mano dievų nuskabyti
tik šaknys belikusios
kibūs, bjaurybės
štai ateina, žiūrėk, pavasaris
ir suveši akių duburiai,
sulapoja dievužiai
ir čiulba
kai čiulba tikiuos – pašalnojus
juodvarniais lakstys, vis geriau
kranksėjimas įsivėlęs plaukuos
kūnas glitus, švelniau – rudeniškas
išties – mirštantis
nei tas provaizdis:
nuskrendantys
Pasimiršo skėtis
ir toumet dnagus sjpvoė man į videą –
kas skaė, kad Devio skrelpleis
pdarao iš tęavs gnejių, išriknątjį
nė vleino – itšritnąjį, šti ką pdaaro –
isžišoiji ir tkšya nuo leižvuio
nieštaramias, švpelas daugns
Ar čia vėjas
ūkaujantis
ūbaujantis
pranašas,
kurį šaukia pamišėliu,
o gal kas pasimetė,
neranda –
namų dažniausiai, savęs
– pamestųjų skiltis
geltonuosiuose –
na taip, sielą visad vaizdavausi
geltoną, amžiną žydėjimą
o kai nužydi – nebe žydėjimas
o kai nužydi – nebe siela
ir štai aš
toks besielis,
nužydėjęs žmogėnas
stoviu ir ūbauju
sau po langu
Tavo erdvės gilesnės kai raktikauliuos paslepi kaltę
ir bijaisi pabusti dievams seniai prisikėlus, mielasis,
šioj rapsodijoj neteka upės nebėr dėl ko keltis
gūdžią naktį į patalus – baltą įšalo žemę – išliejus
viengimį sūnų. Taip nemiršta tik merdi
horizontas nulaižo išganymą spjaudamas saulę
kaip kauliuką ant aukai švytinčio disko –
pilko dūmo negimusiam Dievui nulenkiame galvas
pilkas dūmas virsta į dangų pradeda kristi
Dievo pirštais sutrupinta duona sutrupintos kaltės
Rūsio anga, trečiąjį kartą renkasi hienos
– nebijok, tai vaikai nusimetę žmogišką luobą –
mano įsčios užritintos ir vis tiek jas palieka
mirtis. Man neduota.
Kartą savo kieme sutikau pasiklydusią žmogystą
– tai ji man sakė, neva pasiklydo, nepatikėjau –
tokius atneša vėjas nuo jūros su druskos kvapu
ir sudygsta, lyg niekur nieko, sūrūs, besarmačiai
ir sakos, esą, pasiklydo
– ir aš taip pat, ir –
linktelėjau galva, norėjau atsisveikint,
bet kur tau – tas čiupt už skverno,
– turiu kažkam papasakot
– o aš, iš tiesų, seniai ką begirdėjęs iš ano pasaulio,
ir klausinėt užklystančių atpratau – tai tokie nedrąsūs,
susigėdę mirusieji –
turiu kažkam papasakot –
ir daugiau nė žodžio, tik ilgai abu tylėjom
bežadėm, bedantėm burnom
