Kur bučiavaisi vakar?
AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ
Lukiškių aikštė vėlų vakarą. Tada dar švietė tie elegantiški žibintai. Krito snaigės, aikštės viduryje bučiavosi porelė. Netoliese ant suoliuko ramiai miegojo Bananas. Miestas mėgsta režisuoti tokius vaizdelius-atvirukus. Jis žino, kad nuotaikai sukurti tereikia vos kelių tinkamų akcentų. Vienas gražesnių, nors žiemos metu ir nelengvai randamas – besibučiuojanti porelė.
Nesibučiavęs mieste vargiai gali vadinti jį savu. Ilgėliau mieste gyvenantys miestiečiai nepatingėję galėtų išbraižyti ištisą bučinių žemėlapį, papuoštą rūtom, liepom ir vyno taurėm. Juk būna kartais pavasarių… vasarų… žiemų… Ilgainiui viešųjų bučinių vis retėja, pamažu blunka ne tik impulsyvus noras bučiuotis, bet ir pagavumas aplinkai. Todėl man sunku patikėti penkerius metus Vilniuje gyvenančiu keturiasdešimtmečiu, teigiančiu, kad jaučiasi esąs tikras vilnietis. Nei jis čia bučiavosi, nei vėmė, nei trainiojosi pabėgęs iš pamokų, nei bliovė dėl nelaimingos meilės kokiame parkelyje ar kavinėje. Visa tai – tokie ne visada malonūs, tačiau kibūs kabliukai – neištrauksi. O ir svetimus miestus prisijaukinti tai puikus būdas – supratau besibučiuodama kažkokiame senoviniame Romos stadione šalia Koliziejaus. Bučiavimosi partnerio nei vardo, nei išvaizdos nebepamenu, o aplinkos kvapai ir įspūdis išliko.
Kiekvieną kartą praeidama žvilgteriu į vienišą Romaino Gary skulptūrą J. Basanavičiaus gatvėje. Tiesiog netyčia įsiminiau, kaip ją atidengiant organizatoriai tikėjosi, kad tai bus puiki vieta pasimatymams. „Jei vyras siekia damos, ir ta dama vis dėlto labai smarkiai spyriojasi, ką galima būtų padaryti? Galbūt kaip paskutinį argumentą pakviesti ją į pasimatymą prie šios skulptūros ir, jeigu ji yra perskaičiusi nors keletą knygų ir yra verta jo, supras šį argumentą ir, aš esu įsitikinęs, bet kuri tvirtovė kris“, – skulptūros prasmę apibūdino jos statymą parėmusio Litvakų fondo direktorius. Štai ir neišdegė. Pranešimais spaudai Lietuvoje daug ką galima pasiekti, tačiau bučiuosimės tik ten, kur norime.
Nors skulptūra pasimatymams – visai graži idėja. Vilniuje apskritai trūksta romantiškų skulptūrų. Na negi bučiuosies Mindaugui ant kelių? Sarmata, be to, nepatogu. Gediminas – keistai palinkęs, stabilesnės skulptūros tiesiog nesimpatiškos arba pernelyg oficialios, Ivanauskaitės katinas – grėsmingame rajone, Cemachas Šabadas – visai mažutis, kiti – ant aukštų postamentų arba tie siaubingi balti angeliukai. Tiesa, esu kelis kartus mačiusi poreles, meiliai stoviniuojančias Mindaugo Navako „Dviaukščio“ viduje. „Įeinu į „Dviaukščio“ vidų, kaip į koplytėlę, ir pasijuntu, lyg būčiau tarp moters kojų“, – apie šią skulptūrą rašė Mikalojus Vilutis. Nežinau, ar porelės skaitė šį M. Vilučio tekstą, bet buvo skulptūros viduje. Tik nesibučiavo.
Bučiavimosi vietos žavingos tuo, kad logiškai jų nenuspėsi. Tarkime, nejaukioje Lukiškių aikštėje besibučiuojančias poreles galima užtikti net gūdžią žiemą. Į svečius pas mus skubantis Vidas pasakojo vos susilaikęs tokiai porelei nedavęs protingo patarimo pasisaugoti, kad neperšaltų. Ką gi, Vidui – jau ne dvidešimt… Tuo tarpu orams atšilus aistringos porelės čia – kasdienybė. Vargu ar jos tuo metu galvoja apie šios vietos istorinę lemtį. Žavinga vietelė išrankesniems – suoliukas virš Kalnų parko stadiono, ant Stalo kalno. Atšilus orams jis dažniausiai užimtas. Ir aišku kodėl – vienatvė ir aukštis, polėkis ir saulė, taip pat ir aktyvus pasivaikščiojimas iki vietos tonusą pakelia.
Vieta, kurioje nutiko vykęs bučinys, primena laimės pojūtį, susidūrus su ja veidu nuslysta kvailoka šypsena. Paskui (neretai) ta pati vieta ima prikaišioti dėl nesusiklosčiusios meilės istorijos, todėl, jei tik įmanoma, renkiesi kitą maršrutą. Tačiau galiausiai viskas nusidažo žavinga romantiška sepija, kuri laikui bėgant tampa vis žavesnė. Iš tokių kampelių susideda mylimas miestas – neatimsi. O kur dar edukacinė reikšmė? Štai memorialinių lentų klausimu gavau tokį prisiminimą: „Jei būčiau „Facebooke“, būčiau minėjusi lentą K. Vasiliauskui Pylimo g. dėl užrašo „Jis buvo vaikščiojanti meilė“. Praeidami pro ją, visada bučiuodavomės.“ Miestas mėgsta sutapimus, todėl kažkur Vilniuje gal yra žmogus, kuris kelis kartus ėjo pro šią lentą ir kiekvieną kartą matė besibučiuojančius. Vilnius – tolerantiškas miestas, jis leidžia rinktis – tapti atviruko herojumi ar tiesiog stebėtoju, kurio galvoje tie atvirukai ir kaupiasi. Reikalingi abu.
