Inferno prieangyje

MARTYNA BRAŽIŪNAITĖ

Johanna Sinisalo. Trolis. Romanas. Iš suomių k. vertė Danutė Sirijos Giraitė. V.: Vaga, 2011. 280 p.

2009 metais skandalingajam misteriui Larsui von Trierui atidavus žiūrovų ir kritikų teismui „Antikristą“ nuo Kanų iki Lietuvos nuvilnijo sujaudintos publikos pasipiktinimo ir susižavėjimo šūksniai. Kažkieno gan taikliai pavadintas dabarties apokalipse, šis populiarias psichoanalizės teorijas eskaluojantis filmas dar sykį įrodė, kad kartkartėmis sužadinti slopinamas savo negatyvias emocijas yra visiškai normalu ir net sveika. Žiūrėjau jį, sąmoningai ieškodama asociacijų su šiemet į lietuvių kalbą išverstu suomių mokslinės fantastikos kūrėjos Johannos Sinisalo romanu „Trolis“, nagrinėjančiu panašias geismo ir žiaurumo temas.

Priešingai nei nesunkiai nuspėjamame „Antikriste“, čia, kliudant skaitytojui nuo pat pradžių įsijausti į tipinius vyro ir moters vaidmenis, binarinė logos ir chaos opozicija išreiškiama intelektualios būtybės ir gaivališko prado santykiu. Šį kartą ne žmogus pabėga į mišką ieškoti savojo Edeno, bet iš gūdžiausių tankmių į jo gyvenamą erdvę įžengia mitinis antiherojus. Akistata su iš pirmo žvilgsnio bejėgiu laukiniu padaru nuodėmingai šiuolaikinei visuomenei atstovaujantį Mikaelį paverčia nevaldomų instinktų ir troškimų įkaitu. Remiantis suomių kultūroje tūkstantmečius egzistuojančia žmogui nepavaldžios, demoniškos gamtos samprata, kuriama satyriška siaubo pasaka, kurioje susilieja kosmologinė gėrio ir blogio kova, meistriškai suregzti Felipithecus trollius egzistavimo įrodymai, mitai ir sakmės, kūno transformacijos, metafizinė aistra ir mirtis. Romano fantastiškumą lemia groteskas, hiperbolės, siurrealistiniai motyvai – vieną akimirką trolis primena mažytę žmogaus karikatūrą, stilizuotą animacinį herojų, „natūraliu“ elgesiu sukultūrintoje aplinkoje keliantį nevalingo juoko protrūkius, kitą – įsiaudrinusį Paną, mitologinę pabaisą, kurios provaizdyje esama intelektualaus blogio, sadizmo užuomazgų. Taip peržengiamos formalios žanro ribos ir artėjama prie humoristinės, erotinės, psichologinės fantastikos bei postmodernistinio „tapatybės paieškų“ romano sintezės. Ant krikščionybės ir pagonybės ribos balansuojanti tamsos ir šviesos angelų simbolika ganėtinai nuvalkiota, tačiau originalių interpretacijų ir ironijos netrūksta. Trolio siautėjimas preciziškame Mikaelio bute atspindi viena: troškimą grįžti į nevaržomą pasąmonės būseną, nusimesti moralės pančius ir socialinių įsipareigojimų naštą. Taigi žengimo į olą-motinos įsčias-limbą momentas (tarsi tarp kitko tarstelėjus, kad olos anga primena siauras juodas lūpas) žymi tikrąjį išsipildymą.

Fantastika ir magija tuo ir pasibaigia – vis dėlto tai ne „Žiedų valdovas“ ar „Haris Poteris“. Net ir romaną apie vampyrus primenantis knygos viršelis gali tapti rimtu kultūrinių studijų objektu. Iracionalus blogis siejamas pirmiausia su statistiniu žmogumi, o trolis ir angelas – tik gudrūs raktažodžiai, slepiantys primityvias prasmes ir socialines realijas. Informacijos ir technologijų amžiuje mitologiniai provaizdžiai yra netekę daugelio savo pirmykštės esmės aspektų, tačiau tebėra galingi mechanizmai, skirti masėms valdyti. Masinių informavimo priemonių poveikis žmogaus sąmonei toks didelis, kad pamažu darosi sudėtinga atskirti fikciją nuo tikrovės – į garbingą, bet laikiną Dievo (kulto) vietą stoja magiškasis ekranas, generuojantis absoliučiai viską, kas mus supa (čia paminėtinas rusų fantastas ne fantastas Viktoras Pelevinas ir jo visus post- epitetus susigraibiusios kartos manifestacija „Generation P“). Realaus ir paralelaus pasaulių susitikimas atspindi įtampą, kylančią susidūrus su kitu, drįsusiu įsibrauti į svetimą teritoriją. Pagal primityvių bendruomenių dėsnius, pasirodžius atėjūnui, harmonija dūžta į šipulius. Taip ir romane kovą dėl valdžios, pripažinimo, aistros objekto pamažu nustelbia vienintelis troškimas: išlikti. Istoriją reziumuoja nevilties liūne skendinčio daktaro Spaidermeno mintys, skambančios tarsi Armagedono pranašystė: „Jie sugrįš ir paseks žvirblių, balandžių ir žiurkių pėdomis, gyvens kartu, ar norime to, ar ne. Jie mis tuo, kas liks nuo mūsų, net vagiliaus ir miegos mūsų apleistuose statiniuose. Gadins karvių pieną, kaip mena žodinė liaudies kūryba. Įsiverš su savo valdomis į mūsų teritorijas, palengvėle, kad mes nesusigaudysim, o jie jau bus tarp mūsų“ (p. 269). Tenka konstatuoti, kad atsikratę prietarų ir magijos išlaisvinome pasąmonės demonus, kurie anksčiau devyniais užraktais užrakinti saugiai tūnojo simbolių ir metaforų kiaute.

Romane pastebima tendencija „reabilituoti“ reprezentatyviems gyvenimo modeliams besipriešinančius subjektus. Meilės trikampis (be kurio joks romanas neįsivaizduojamas?) čia sujungia motiniškus jausmus puoselėjantį patrauklų jaunuolį, erotizuotą primatą ir sekso vergę. Kandžiai kritikuojamas heteronormatyvinės kultūros liguistumas (pvz., raudonas odinis pavadėlis kaip seksualinio išnaudojimo simbolis), į dienos šviesą ištraukiamos kintančios lytiškumo formos ir „nepatogios“ tapatybės, pabrėžiamas seksualaus kūno, galios ir autoriteto ryšys: „Ką esu pasirengęs padaryti, nes jis toks talentingas ir laimingas, ir gražus, ir velniškai seksualus, ir turi man dar didesnį poveikį negu laisvėje esanti lūšis susigūžusiai narve audinei [...]“ (p. 138). Susidaro įspūdis, kad veikėjai egzistuoja pogrindyje, kur jų pasirinkto hedonistinio gyvenimo būdo ir veiksmų nulemtos tapatybės gali būti laisvai išreiškiamos ir toleruojamos. Tirštos sutemos, visa užklojantis sniegas – aliuzija į užsimiršimą, transą, atsidavimą psichodeliniams potyriams. Priešpriešą ir konfliktą tarp normatyvinės visuomenės ir socialinių atskalūnų išreiškia subkultūros kaip neliečiamybės rato apsibrėžimas, nematomos miesto topografijos (girtuoklių, homoseksualių asmenų) fragmentai: „Kai kas gal sakytų, kad mes jai kaip žvėrys narvuose, tačiau aš turiu savo teoriją: esame jai kilnūs laukiniai, nuo reglamentuotos visuomenės deramai atsiribojusi mažutėlaitė pilka zona, neįsisavinta žemė, kurion įžengti gali vien tikras kietuolis“ (p. 113). Nors homoseksualų „normalumas“ ir gyvenimo visavertiškumas romane nekvestionuojama, jų priklausymas visuomenės paribiams ir kitoniškumas dominuojančios kultūros atžvilgiu akivaizdus.

Apskritai, subjektų teisė realizuotis pasaulyje yra sąlyginė, lokalizuota – tai yra ne „normalumo“ ir „iškrypėliškumo“, o viešumo ir privatumo klausimas. Takoskyra tarp save reflektuojančio subjekto ir kitų itin ryški vienos iš pasakotojų Palomitos, prievarta atvežtos į svetimą šaltą šalį, kasdienybėje. Atsiskyrusi nuo sudaiktėjusio, preke virtusio kūno, ji virsta stebėtoja, kuri projektuoja savo viltis į Mikaelį, o nerealizuotą motinystės instinktą – į trolį, taip atmetamas tradicinis moters kaip pasyvaus geidžiamo objekto vaidmuo kine ir literatūroje. Durų akutė nelaimingai merginai yra įrankis vujaristiniam malonumui pasiekti ir distancijai tarp savęs, kaip svetimkūnio, ir aplinkos sumažinti. Ji suvokia stebimus objektus audiovizualiniu požiūriu, bet jų gyvenimuose tiesiogiai nedalyvauja, taip pat kaip ir savajame. Atsiribojimas, slėpimasis anonimiškame žvilgsnyje atspindi baimę sudaryti ryšius, nes per juos neišvengiamai tampama kažkieno nuosavybe, kitas įgyja teisę disponuoti tavo kūnu. Vieniems romano veikėjams būdingas siekis dominuoti, pajungti partnerį savo valiai, kitiems – mazochistinis mėgavimasis savo subordinacija, tradiciškai moterims priskiriamas troškimas ne tik turėti, bet ir priklausyti. Stebintis žvilgsnis, Michelio Foucault siejamas su galia, priklauso visiems ir nė vienam – nerimas sustiprėja, kai Mikaelis, kuriuo skaitytojas intuityviai pasitiki (juk jis moka naudotis „Google“!), suvokia esąs stebimas pranašesnio žvilgsnio, t. y. praranda kontrolę ir atsakomybės už savo veiksmus pojūtį.

Panašiu principu savotiškas pasitenkinimas ir malonumas (arba frustracija) patiriami skaitant ir stebint žmogaus metamorfozę, perversišką ir drauge platonišką santykį su traukos objektu, kuris yra vartai į transcendenciją. Tam tikra prasme tai precedento neturintis kūrinys – jame nėra tipinių charakterių ar pažįstamų situacijų. Perfrazuojant sociologą Artūrą Tereškiną, sekdami šių keistokų personažų istorijas susitapatiname su queer žvilgsniu, klaidžiojančiu homoseksualių vyrų ir seksualiai išnaudojamos moters kūnais, jų lytinių tapatybių socialinėje erdvėje paliekamomis žymėmis. Kūriniu laužomi homocentristinės pasaulėvokos kanonai: atmetamas idealistinis gamtos, kaip žmogaus prieglobsčio ir maitintojos, romantizavimas, suteikiamas impulsas pamąstyti ekologijos, seksualinių mažumų, žiniasklaidos kuriamų įvaizdžių ir normų klausimais. Danutę Sirijos Giraitę verta pagirti ne tik už stilistiškai puikų vertimą, bet ir už drąsą imtis tokio neįprasto kūrinio. Įdomu, ar radikalieji krikščionys, siekę uždrausti sunkiosios muzikos festivalį „Velnio akmuo“, atkreips dėmesį į šią knygą, kurioje, pasinaudojant Triero metafora, „Šėtono bažnyčia“ laimi pačiu žaviausiu ir netikėčiausiu būdu.