Esemes

VALDAS PATUMSIS

Valdas Patumsis. Žinutė. 2011

Antikriziniam traukiny džiugiau gyventi, vien jau dėl SMS. Dėl mažųjų sąšaukėlių ir supergreito pašto. Elektromagnetinės bangos skraidina tavo ir mano minčių žodžius – jie susiduria, susikimba ir šnekučiuojasi seniai nesimatę. Niekad nerinkau krūvon laiškelių. Seniau juos degindavau, vėliau sankaupas trindavau. Nemaniau, ar ką sudomins, kad taptų viešos, besismelkiančios į gandų ištroškusius protus. Pasiilgau. Liūdna be tavęs. Liūdniau nei darganotuose laukuose, šalnotuose pabaliuose, vakarui gaubiantis neišbrendama tamsuma. Ak, pasiilgau tavęs iki išprotėjimo. Išprotėt negalima, paskiau juoksies, reikia nereikia. Tavo žinutės šiltos kaip ir tu. Jos iš kaitriųjų ilgesio žiedų. Apsiverksiu, kaip liūdna, nes negali apkabinti. Dar kartą negirdėjai telefono. Visą visą tave nubučiuosiu. Pasiutėlis. Per daug. Uždusinsi. Atskrieja laukiamas kvietimas svečiuos: nakvosiu viena. Tos skambančios vakarais kanklės, kiaurai per sienas, bučiniais į sielą. Smulkūs niekučiai. Viskas sumenksta, palyginus su visatos laiku. Kai nuvargstu, atklysta žodžiai. Sumąsčiau, kad nebesėsiu prie popierių, nelaistysiu gėlių, nevalysiu buto, nekepsiu duonos. Tiktai lauksi manęs? Net pačiai keista nuo minties, kad dabar mieliau prisiglaust prie tavęs nei kažkur važiuot. Kaip toli planuoji ateitį? Paieškok paparčio žiedo, pravers. Kaipgi tu be manęs? Esu pakeliui namo. Mąstau mąstau mąstau. Atvažiuok. Svečiui ypatingas statusas atskirame name. Pirtis – bet kada. Norėjau pabusti šalia tavęs. Ir aš norėjau pabūti šalia tavęs. Neatvažiavai. Pasiilgau. Nedėkingas. Atleidžiu šią nuodėmę. Bet tik šitą. Ir ne kitaip. Man trūksta tavęs. Spėk, ko norėčiau. Labai noriu su tavim glaudumos. Neraustu. Neatsparus esu pagundoms, mane užvaldei. Pagaliau namie, papasakosiu, kai susitiksim. Pastebėjau, kad parašai, kai imu apie tave galvoti. Vis dar tinginiauju lovoje. Šią minutę pagalvojau apie tave šalia. Sušalau be tavęs. Laukiu tavo bučinuko ir lendu į lovą. Šįvakar dainuosiu vienas – su tavimi. Viskas ne šiaip sau. Atrodo, tai rimta, nes su viskuo sutinki. Tu nesi be manęs. Laimės, meilės, artumos, kurios ieškai. Bučiuoju. Žodžiai, žodelyčiai, žodžiausiai. Kas atsitiko? Jau ne upelis, o Niagaros krioklys. Ir vėl dainuoji. Taip. Dainos niekad nesibaigia. Kaip ir laukiančiųjų, mylinčiųjų ir mylimųjų žinučių paštas. Pašto ženklais virtę bučiniai. Ir paskutinės žinutės nebus. Visad liks aidas. Erdvėj tarp tavęs ir manęs nematomas elektromagnetinių bangų tako aidas.