Anokia čia patvirka!

SIGITAS GEDA

2008 metai

Kovo 30, sekmadienis

Atsakymai

Kai žmogus klausia, kodėl gyvenimo smūgiai tenka jam… Žaibas trenkia į žmogų, šis atsigavęs pakelia galvą:
– O kodėl man?
Balsas:
– O kodėl ne?
Arba:
– Kvailesnio nerado!

Kovo 31, pirmadienis

Kas pagalvos – patarlė?

Nesusibičiuliavę dėl skilandžio, sutarė dėl medaus…
Taip dabar išgirdau kalbant savo krašte – Lazdijų r. pasieny. Lietuviai ir lenkai bandė Europos Sąjungoj „pramušti skylę“ dėl skilandžio eksporto. Susipyko, aprimo, paskui parašė bendrą projektą dėl medaus.
Apeliuojama kaip visad į labai seną tradiciją, neva šiose teritorijose gyvenę jotvingiai, garsėję bitininkyste.
Visur tie jotvingiai!

Žodžių pinklės

Vardas Izidorius paprastai siejamas su graikišku sulotynintu „Izidės dovana“. Taigi per čia siektų senovės Egiptą.
Tačiau lotyniškai sidus reiškia „žvaigždę“, o graikų sideros – „geležį“.
Tarptautinis žodis „siderinis“ gali reikšti ir „žvaigždišką“, „dangišką“, ir „geležinį“, „sunkų“.
Tada mūsų krašte dažna Sidarų, Sidaravičių pavardė vėl darosi neaiški.
Atsimenu, kad vieną kartą žinomą žydų kilmės kino režisierių Izią Fridbergą labai drąsiai perkrikštijau į Izidorių artoją (yra toks „lietuvių“ šventasis…).

Ateis metas, kai žmonės vėl turės
saulėtekio plaukus,
žvaigždžių akis,
ir mūsų poezija
bus vėl atkurta…

(Perfrazuojant I. B.)

Snieguose prasikalusios gėlės iš pradžių buvo baltos ir mėlynos, paskui ėmė gelsvėti ir gavo oranžinius plaukus…
Ar drabužius, rūbus, marškinaičius?
Vyras, kurį išdavė moteris, skausmingai gręžiosis, tačiau negalės pažvelgti į rožinę erotikos knygą, baltjuosves susipynusių kūnų fotografijas, aktus, kur fiksuojama meilė.
Galop gryna citata iš Ingeborgos Bachmann: „…deimantai liks uolienoje ir švytės mums visiems, sengirės perims mus iš naktinių mūsų minčių miško, liausimės mąstę, kentėję, – tai bus išganymas.“

Balandžio 1, antradienis

SMS

I
Aš dievinu tą daiktą, bet tik su Tavim, Tavo kontekste, integraliai, kaip pasakytų mokslas ir medicina.

II
Integraliai, prevenciškai ir permanentiškai?

I
Išvertus tai (gal) būtų: visumoje, iš anksto, visad ir nepaliaujamai.

Apie žodelyčius

Jie yra sunkiausi ir neaiškiausi, jų praeitis kartais neįžvelgiama. Suomijoje pamačiau, kad, pavyzdžiui, p, pi eina gale. Krėvėsp – Krėvės gatvė, kaip „eik velniop(i)“.
Yra kalbininkų, manančių, kad baltų kalbose tie „trupiniai“ paveldėti iš ugrofinų.

Su „po“ turime neįprastų pasakymų: eik po tiesumu (kryptis po dešinei, tiesiai).
Šiuo atveju man įdomu tik pasakymas – „kaipo toks“, „žmogus kaipo toks“. Neužtenka pasakyti „žmogus“, tuo „kaipo“ išskiriamas iš kitų rūšių, apibrėžiama jo Aš – tapatybė. Jonas kaipo toks…
Karvė kaip gyvulys…
Ne kaip karvės, o tam tikroj nišoj!
P. S. Ar šitas reliktas baltams buvo itin reikalingas? Ar paprasčiausiai naudojo kaip „medžiagą“, tai, kas „po ranka“?
Kokiu būdu iš galo peršoko į priekį? O gal čia tik keli sutapimai, labai patogu juk mestelėt: „Galop!“, „Stop!“

Prietarai, magija

Kartais žmogus iš nevilties griebiasi kokio smulkučio daiktų perkeitimo, perstatymo… Kartais pagalvoja: „Rengsiuosi taip…“
Visa tai irgi magijos lašas. Kaip didysis hetitų valdovo „žygis“: atsikėlė, dešinį batą ant kairės kojos, kairį ant dešinės ir… patraukė – perkeist pasaulio!
Visa, kas už jo langų (pavyzdžiui, metų laikai), žmogui turėjo atrodyti dieviškoji magija, kismas. Iš tikrųjų – kodėl ne?

Balandžio 4, penktadienis

Po 40 metų

Vienas žmogus apie Martiną Lutherį Kingą (jis buvo nušautas 39-erių):
– Jis mums pasakytų, kad turime gyventi kaip broliai ir seserys, o ne mirti kaip vieniši kvailiai…

Elektros malūnai

Jūroje balti, jie mosuoja sparnais tarsi kokios gyvos būtybės, subridusios į mėlyną vandenį.

Visa nauja

Liet. filmas apie vyrų ir moterų ryšius brėkštant.
– Toksai, – sako, – būna keistas pasimetimo metas. Visi bijo dienos ir nenori prisiminti, kas buvo naktį.

Optinis vaizdas

Dabar technologijos gali parodyti – sutraukdamos į vieną, pavyzdžiui, visą vyšnios „gyvenimą“: žydi, užsimezga vaisiai, žalia pereina į raudoną. Koncentracija kaip metaforoje!

Išduota moteris

Kasdienybė jai atrodo kaip žlugusi komedija. Ji liaujasi jausti malonumą, skausmą, meilę. Ji pasidaro pavojinga būtybė.

Šiaurinės Europos pakrantės

Vis girdžiu apie jas sakant: „Vietovės, kur žmonės labai gerai gyvena.“ Kiek esu apkeliavęs, tikrai mačiau, kad gyvena „gerai“, o visa – ta pati gyvenimo banalybė.
Žmonės, susikūrę gerą gyvenimą, vis vien lieka nesaugūs kiekvienam žingsny. Ką ten kalbėt apie kūrybiškumą!

Kupiškėnai

Niekas taip nemoka ištart žodžio:
– Pa-vooo-saris!
Dievai žino, kaip jie tą „o“ padaro!

Atsiminimai iš Antazavės

Netoli būta ir Kriaunų, Strazdo tėviškės.

Pusbroliukas uzboniukas
Atsiklaupęs prašo.
Bačkelikė nabagikė
Neturi nė lašo…

Rusnės šventės

Ten, kur gyveno mano tetulė…
– Šaktarpiai ir blusturgiai. Kas nebuvo, tas nežinos.

Istorija, kurios neužmirštu

Sovietmečiu Gegužės 9-oji buvo didelė šventė, ypač tiems, kurie perėjo karą. Vieną pavasarį Paulius Širvys su kitais veteranais ir veteranėm važiavo iš Šiaulių (?), vagone buvo linksma. Vaišės ir prisiminimai. Viena armėnė vos nekrito jam ant kaklo, sakydama, kad liks su juo gyventi Lietuvoje. O jis su ašarom pasakojo, kad kur nors po žemę klaidžioja (galbūt) ir jo sūnus, kurį jis turėjęs su vokietaite Prūsijoj (jos močiutė dar mokėjo lietuviškai). Paulius čia dirbo kaip karo belaisvis, Ketė (vardas) parūpinusi jam drabužius pabėgti… Tiek.
Neišeina iš galvos žmogaus sielvartas.

Balandžio 5, šeštadienis

Homo ludens

Tik žaidžiantis žmogus gali dainuoti: „Jei pas mus iškris lietus, / Aš atsiųsiu tau lašus…“
Čia dainuoja džiaugsmas ir – su tuo turi susitaikyti.

Balandžio 7, pirmadienis

Kur jau čia mums!

Italijos polit. lyderis ir avantiūristas S. Berlusconi vakar per pietus pasakė, kad jo lotynų kalba tokia gera, jog galėtų papietauti su Cezariu…
Mes net su savo seneliais – vargu bau susikalbėtuva.

Iš Algio K.

Atsiuntė balandžio 1-osios proga. Girdi, jo motina vėlų vakarą sakydavusi:
– Ko čia toks išbalęs kaip avižos š…ds? Eik greičiau miegoti, o tai iš ryto šuo akių nepramyš!
P. S. Tokių „dzyvų“ mūsų krašte nesu girdėjęs. Baisiausia būdavo:
– Aik drunc!
Atseit eik pelyti, trūnyti…

Atmintis

Kai buvom universitete, K. S. pasakojo, kad latvių poeto, mūsų bičiulio U. Berzinio motina, ištikta Alcheimerio ligos, į senatvę kalbėjo tik lietuviškai. Ji buvo lietuvė, labai maža mokėjo gimtąją kalbą, paskui buvo „pamiršusi“. Reikėjo… prarast atmintį, kad atsimintų!

Minios variklis

Jeigu penki ar penkiolika apsupa vieną gulintį ir nėr to, kuris pradėtų spardyti, t. y. kvailio, kiti irgi nieko nedaro. Užtenka, kad iššoktų kvailys, ir – pasipila smūgių serija. Įmanomi ir atvirkštiniai variantai. Pavyzdžiui, jeigu protingas žmogus ima šaukti:
– Atsipeikėkit! Nereikia.

Balandžio 8, antradienis

Sonetus redaguojant

Poezija yra apgauli, iracionali, klastinga. Tuo, kad žaidžia, kad tiesiai nepasako, čia jos kerai ir jos prakeikimas. Galbūt todėl pragmatiška žmonija jos atsisako.
Betgi: kas būtų pasaulis be daugiareikšmiškumo? Be užuominos, dviprasmybės, vyliaus?
O gal?

Samdomos ietys

Kai išgirdau pirmąkart, tas terminas man skambėjo poetiškai. Viduramžių riteriai, samdomi turtingų valdovų… Ilgainiui suvokiau, kad tai paprasčiausi žudikai.
Dabar tų „iečių“ apstu Lietuvoje. Tik duokite jiems pinigų. Jie pasiryžę juodiems darbams. Bet kur, bet kuriose srityse.