Aleksandra ir Michalina. Dvi moteri

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Vieną gražią karštą, jei neklystu, 1966 metų vasarą, kai Druskininkuose ant aukšto Nemuno kranto dar stovėjo panašus į dvarelį, savaip dailus ir lengvas medinis „Draugystės“ sanatorijos korpusas su grakščiomis baltomis apvaliomis kolonomis, man teko ten gydytis (senąjį korpusą nugriovus, dabar pastatytas ir įrengtas prašmatnus „Violetos“ viešbutis su restoranu aukščiausio rango svečiams). Ten, mūsų laimei, buvo nemažai vienviečių kambarių ir aš atsidūriau vienutėje, tarsi įsprausta tarp dviejų įžymių moterų – Aleksandros Staškevičiūtės iš kairės ir Michalinos Meškauskienės iš dešinės. Mūsų visų langai žiūrėjo į rytus, į gražųjį pušyną, iš už kurio tarsi pasakoje patekėdavo saulutė, ir smėlio takas nuo durų vedė tiesiai į mišką. Iš kairės kartkartėmis girdėdavau niūniuojant kokią melodiją, o iš dešinės – dunkstelėjimą: tai metama į sieną šlepetė pažadindavo mane iš alsaus miego po procedūrų. Keldavausi ir užsimiegojusi eidavau į gretimą kambarį, o ten jau girdžiu: „Audre, gana miegot, virk kavą!“ arba „Renkis ir vesk mane pasivaikščiot.“ Mat Michalina Meškauskienė daug metų kentė sąnario skausmus, šlubavo. Išsiruošiam, būdavo, prie Ratnyčėlės, Michalina visu svoriu remiasi mano rankon, paeinam kiek gražiuoju ūksminguoju taku, o Michalina jau sako: „Sukam atgal, čia drėgna ir man dar labiau įsiskaudėjo…“ Bet prie kavos puodelio pasišnekėdavom įdomiai, daugiausia apie naujausias mūsų rašytojų knygas, aktorius, lietuvių kiną, kurį, būdama ministro pavaduotoja, ponia Michalina kuravo. Mūsų nuomonės anaiptol ne visuomet sutapdavo – abi buvom kategoriškos. O ponia Aleksandra mane nustebino tuo, kad kiekvieną rytą prieš pusrytį, atskirai nuo bendros mankštos, išeidavo viena į krūmų apsuptą pavėsingą pievelę, pasiklodavo ten nedidelį kilimėlį ir, visų jaunesnių nuostabai, ypač tiksliai darė sudėtingus jogos pratimus. (Aišku, jos mankštą stebėdavom patyliukais.) Ji buvo įsitikinusi, kad pratimai palaiko jos sveikatą ir gerą formą. Per pusryčius mėgdavo pasakoti juokingas istorijas apie prieškario operą, apie kolegas. Jos pasakojimuose niekuomet nebuvo nei pykčio, nei pagiežos, nei pavydo. Tik saviironijos.

Eugenijus ir Michalina Meškauskai, Antanas Venclova ir jų sūnūs Andrius ir Tomas. Vilnius. 1950

Artėjo ponių išvykimo laikas. Atsisveikindamos ponia Aleksandra drauge su Michalina Meškauskiene erdviame daktarų kabinete gydytojams ir sesutėms surengė kuklias vaišes (tipiškas sovietmečio stalas: limonadas, kvadratiniai sausainiai, kokių „Kregždučių“ ar „Raudonosios aguonos“ lėkštelė ir dėžė gerų šokoladinių saldainių, o kadangi darbo metu – be alkoholio), o ponia Aleksandra – ir mažytį koncertą; ji dainavo atsidėkodama personalui, be jokio akompanimento, labai nuoširdžiai, tyliai, tarsi dovanodama tas dainas ir romansus aplink ją sėdintiems, švytėdama švelnumu…

Rūta Oginskaitė 1991 metais parašė knygą apie Aleksandrą Staškevičiūtę, joje pateikė daugybę jos įdomios biografijos faktų, dokumentų, nuomonių ir recenzijų bei pokalbių, iš kurių susiklosto išsamus solistės portretas. Aš tik norėjau pateikti keletą ryškesnių epizodų iš savo asmeninių prisiminimų.

Bendravimas su šiomis dviem moterimis nuspalvino mano laiką Druskininkuose savitomis spalvomis ir prikėlė ankstyvos vaikystės prisiminimus: jas abi atsimenu nuo karo metų Permėje, kai bendravo su mano tėvais. Vienas Permėje įsiminęs įvykis – Aleksandros Staškevičiūtės solinis koncertas, kuriame ji dainavo tokiu galingu sopranu ir ėmė tokias aukštas natas, kad aš protestuodama užsikimšau ausis ir taip sėdėjau pirmoje eilėje greta Mamos, kuri iš gėdos neturėjo kur dėtis, o mane kalbinti pakeisti pozą būtų buvę beprasmiška. Ponia Michalina, filosofo Eugenijaus Meškausko, mano tėvo gan artimo giminaičio, žmona, taip pat buvo pažįstama iš vaikystės, juk kurį laiką pas mus Permėje gyveno Meškauskų Andrius, labai mielas mano vaikystės draugas.

Vėlesniais metais jau ir be tėvų tarpininkavimo man teko su poniomis Aleksandra ir Michalina, su kiekviena kitaip, pačiai bendrauti. Šiaip ar taip, Aleksandra ir Michalina man sugulė į dvigubą skirtingų, originalių, tvirtų moterų portretą.

Ponia Aleksandra visuomet buvo paprasta, atvira, vienodai maloniai bendravo su įvairios padėties ir amžiaus žmonėmis. Jos mažytis buduaras Vilniaus bute Raseinių (?) gatvėje, regis, labiau būtų tikęs kokiai Onai Rymaitei – toks buvo jaukus, moteriškas, šiek tiek miesčioniškas, pilnas visokių pufų, pagalvėlių, o ant triumo – pudrinių ir kvepalų bei skaistalų buteliukų, šepečių ir šepetėlių, šukų ir įvairaus dydžio teptukų. Taip, ponia Aleksandra – didelė ir negraži – mėgo visa, kas buvo laikoma moteriška ir net jaunatviška: ji dėvėjo ryškių spalvų drabužius, dailias mezginiuotas palaidinukes. Jos didelės ir šiek tiek deformuotos pėdos visuomet buvo apautos dailiais bateliais, ir žingsniavo ji mažais grakščiais žingsniukais, ryšėjo šilkines kaklaskares, mėgo margus šalikus. Galvą dengė beretėmis, skrybėlaitėmis, bet mėgo vaikščioti ir vienplaukė. Ji mokėjo mylėti gyvenimą ir žmones, ji kaip sūnų, draugą ir meilužį mylėjo savo vyrą Mišenką, kuris neva rimtai, neva juokais prisistatydavo: „Muž Aleksandry Staškevičiūtė.“ Ponia Aleksandra buvo gerokai už jį vyresnė, išmintingesnė, todėl nekompleksavo ir liko visų gerbiama. Nors buvo nejauna, pavasarį ir rudenį vilkėjo madingą potrumpį skaisčiai raudoną paltą „į taliją“, kuris tarsi dengė gunktelėjusią ponios figūrą ir atitraukė dėmesį nuo šiek tiek rauplėto ir jau raukšlėto, storu sluoksniu, bet šviesiai nupudruoto veido. Beje, ir tos raukšlės buvo taip linksmai išsidėsčiusios, kad liudijo ne amžių, o patirtį ir gerą būdą. Jaunatviškumo teikė ir visad rūpestingai sušukuoti žvilgančių šiaudų spalvos plaukai bei gerumą spinduliuojančios nedidelės, smalsios žydros akys.

Aleksandra Staškevičiūtė karo metais

Su ponia Aleksandra ne kartą teko bendrauti „Neringos“ mažojoje salėje, kur rinkdavosi „tikrieji“ šios kavinės gerbėjai, įvairiaamžė specifinė sovietmečio „bohema“; ji visuomet buvo paprasta, atvira, vienodai maloniai bendravo su įvairaus amžiaus žmonėmis. Mėgo jaunus žmones ir visuomet džiaugsmingai kviesdavo prie savo stalelio. Teko svečiuotis ir jos namuose užrašinėjant prisiminimus apie rašytoją ir kino scenaristę, revoliucionierę Reginą Januškevičienę, su kuria buvo artimai pažįstama.

Edmundas Gedgaudas, imituodamas ponios Aleksandros vaikišką nuostabą ir kaunietišką rusišką akcentą su kietu y, prisimena ją sakius: „Jūs nipatikėsit, bet komet aš buvau jauna, aš buvau labai nigražy!“ – ir čia kiekvieną ją pažinojusį suima juokas, nes gražiai jai niekuomet nebuvo lemta tapti, tik gal senatvėje charakteris, bendravimas ir elgesys įgavo daugiau moteriškumo, saviironijos, jaukumo. Kartais ir jos kalbos riktai sukurdavo komišką efektą: „Aš žynau, kad apie mane kalbėdavo: pojot prekrasno, vygliadit užasno. Bet tos nomonės laikydavosi daugiau moterys, vyrai galvodavo visai kitaip. Aš buvau tiek mylėta, kad liubaja krasavica man gali pavydėti.“ Apie dainavimą studentams yra sakiusi: „Aš kai dainoju scenoj, tai esu kaip pažarnikas, kur laiko žarną į paskutinę eilę“ (turėdama galvoje tai, kad balsas turi pasiekti ir paskutinę žiūrovų eilę). Kartą pas profesorę Aleksandrą atėjo studentė, paskambino prie durų ir ilgokai laukė atidarant duris, o paskui išgirdo už durų ponios balsą: „Prašau neišsigąsti, aš su kiaušynio kaukė.“ Taip, galima pajuokauti, nes tie juokai niekaip nesumenkins artistės paveikslo. Juk neatsitiktinai į Kauno operą dainuoti atvykęs Fiodoras Šaliapinas iš nemažo būrio Valstybės teatro primadonų Margaritos vaidmeniui „Fauste“ partnere išsirinko būtent ponią Aleksandrą ir pats ją grimavo…

Kai mirė, buvo pašarvota Muzikos ir teatro akademijos didžiosios salės scenoje, garbingiausioje, jai įprastoje vietoje. Daugybė žmonių – kolegų ir mokinių, draugų ir artimųjų, gerbėjų, gal ir globotinių – atėjo su artiste atsisveikinti. Karste ji gulėjo apvilkta balta, puošnia lyg nuotakos suknia, savaip graži ir didinga lyg karalienė…

1948 (ar 1949?) metų išvakarėse mane, dešimtmetę mergaitę, Tėvelis įsodino į traukinį, paprašė kupė kaimynų prižiūrėti ir išsiuntė į Maskvą sutikti Naujųjų metų ir paatostogauti pas Mamą, kuri ten anuomet rengė daktaro disertaciją apie 1905 metų revoliucinį judėjimą Lietuvoje. Kupė kaimynai buvo nuoširdžiai dėmesingi, ir man visai nebuvo baisu vienai. Mamos buvau smarkiai pasiilgusi ir kai pamačiau ją Baltarusijos stoties perone, širdis, rodėsi, šokinėjo iš džiaugsmo. Lietuvos atstovybėje, anuomet V. Vorovskio g. 24 (dabar grąžintas senasis pavadinimas – Povarskaja), mums buvo skirtas prašmatnus atskiras kambarys antrame aukšte (šiaip Mama gyveno Istorijos instituto aspirantų bendrabutyje). Dvi švenčių dienas pabuvome kartu ir Naujuosius sutikome atstovybėje su Lietuvos pasiuntiniu Rusijoje Jonu Laurinaičiu ir jo mylima žmona Ona, vadinta Onuku, su Michalina Meškauskiene ir lietuviais studentais, kurie čia sulėkė 31 dienos vidudienį užkandžių gaminti. Virtuvė ir saliukė buvo pusrūsio patalpose, prie ilgo stalo virtuvėje spietėsi linksmas jaunimėlis, ten kvepėjo būsimoms mišrainėms pjaustomomis daržovėmis, lietuviškomis dešromis ir mandarinais – anų laikų žiemos švenčių palydovais.

Pamenu, kad tų Naujųjų metų išvakarėse visus pasitiko, o paskui gale stalo sėdėjo Justas Paleckis (ar specialiai buvo atvykęs?), su visais kalbėjosi, juokavo, o kai Kremliaus kurantai mušė dvyliktą, atsistojęs visus pasveikino ir, eidamas aplink stalą su taure šampano rankoje, kiekvieną priėjęs pabučiavo. Kai visi pavalgė ir daugybę dainų išdainavo, prasidėjo šokiai. Čia jau mane nulydėjo miegoti… Taigi ir aš ten buvau, alų midų gėriau…

Mama turėjo daug darbo prie disertacijos ir perleido mane globoti Michalinai Meškauskienei, kuri tuo metu taip pat buvo atvykusi į Maskvą. Ponia Michalina buvo aukšta, liauna, taisyklingų ir gražių veido bruožų, mėgo vyrišką bubi šukuoseną ir rengėsi griežtais kostiumėliais, kuriuos dabino balti marškinių atvartai ir rankogaliai. Visuomet šviesiai pudravo savo dailų lygios odos veidą ir ryškiai dažė raiškios formos lūpas; vėliau tas raudonis puikiai derėjo su žilstančių plaukų sruoga virš išdidžios kaktos. Ji, gryna suvalkietė, kalbėjo gražia šnekta, nors ir ne tarmiškai, žemoku balsu, kuris kartais skambėdavo įsakmiai; bet aš nebijojau, nes žinojau, kad ponia Michalina jau seniai mane myli. Ta meilė reiškėsi neapsimestiniu dėmesiu ir švelniais kreipiniais.

Vieną šaltą rytą įsėdome į didelį juodai blizgantį Lietuvos atstovybės automobilį (gal ZiS – zavod imeni Stalina?) ir leidomės į kelionę. Važiavom palei Maskvos upę, per tiltus ten ir atgal, o paskui sustojom ties Raudonąja aikšte ir savo ekskursiją pradėjom nuo Lenino muziejaus. Ten pamačiau daug dalykų, kurie man buvo žinomi iš atvirukų: įsidėmėjau paveikslą, kuriame Leninas sėdi baltame fotelyje, jo juodą peršautą paltą su raudonu kaspinėliu kulkos vietoj. Iš muziejaus nužingsniavom prie Kremliaus, apžiūrėjom jį iš kelių pusių, o vien tai jau nemaža kelionė. Sakė, žvaigždės buvo iš tikrų rubinų, todėl taip skaisčiai spindėjo… Buvo labai šalta, raudonos plytų sienos buvo lyg šerkšnu aptrauktos, balti mašinų dūmai sliuogė pažeme; Michalina Meškauskienė pasakė, kad dabar eisim į Lenino mauzoliejų, ji turinti kažin kokį leidimą (greičiausiai Aukščiausiosios Tarybos deputatės) ir nereikės stovėti toje ilgiausioje eilėje; beje, ta judančių ir šaltyje trypiančių žmonių eilė prie mauzoliejaus man priminė karo metų eilę prie pieno Permėje. Leidimas iš tikrųjų budėtojus paveikė magiškai: mus beveik iš karto įleido. (Prisimenu anekdotą, kuriame į klausimą, ką svarbiausia turėti Sovietų Sąjungos piliečiui, atsakyta: pasport, propusk, partbilet.) Aš nuo pat vaikystės bijojau Tamsos ir Mirties, todėl mauzoliejuje buvau labai įsitempusi ir nieko neatsimenu. Gal tik tai, kad revoliucijos vado kūnas po stikliniu gaubtu (ar buvo gaubtas?) man pasirodė labai sudžiūvęs ir mažas. Ir vėl išplaukia seno anekdoto apie eilę prie duonos frazė: „Praleiskit ją be eilės – ji matė Leniną.“

Kitą dieną buvo numatyta aplankyti įžymiąją Tretjakovo galeriją. Tąsyk muziejus man pasirodė neaprėpiamas, be to, daugelis paveikslų, ypač peredvižnikų, buvo žinomi iš įvairių leidinių ir atvirukų, kuriuos pokariu dosniai leido įvairios Rusijos leidyklos. Ponia Michalina komentavo darbus ir vis teiravosi, ar nepavargau, nes žinojo, kad neseniai pakilau iš patalo po sunkaus bronchadenito.

Tikrą nuovargį patyriau dar kitą dieną, kai su Mama nuvykom į Puškino muziejų žiūrėti dovanų Stalinui. Tie metai buvo neeiliniai – visa šalis šventė Stalino 70-metį, ir kai kurie muziejai bei kitos reprezentacinės erdvės buvo skirtos dovanų dar gyvam vadui ekspozicijoms. Šis absurdo teatras padarė nemažą įspūdį: dėkinga liaudis, įstaigos, įmonės, respublikos sveikino „tautų tėvą“ ir stengėsi savo išmone pralenkti vieni kitus. Ko tik ten buvo – ir laiškas ant žirnio, ir šimtai kilimų bei gobelenų su mylimojo jubiliato portretais, ir visokių dėžučių, ir brangenybių. Gaila, nebepamenu, ką padovanojo Lietuva… Greičiausiai ką nors iš gintaro. O kaipgi! Jau tada intuityviai suvokiau, kad visa tai – ta gausa, besaikis noras įsiteikti – peržengia normalumo ribas… Minios plaukte plaukė, muziejuje prikūrenta, tvanku, o žmonės, iš visų pakraščių suvažiavę lyg į kokius reikšmingus atlaidus, slinko iš salės į salę suprakaitavę, pervargę. Dabar manau, kad tai buvo lyg vado laidotuvių preliudija (jos įvyko po penkerių metų). Visi tuokart Maskvoje matyti vaizdai atgimė mano atmintyje po daugel metų, skaitant Márquezą… Juo labiau esu dėkinga poniai Michalinai, nes ji buvo puiki mano gidė… Tas kelias šaltos žiemos atostogų dienas buvau labai laiminga: šalia buvo Mama, gyvenome Lietuvos atstovybėje, kuri man priminė karo metus, tų namų šilumą ir ten sutiktus žmones.

Kitas prisiminimas susijęs su ypatinga situacija man stojant į GITIS (Valstybinį Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje): pabaigoje dvi stojančiosios turėjo vienodus balus – aš ir maskvietė Ina Rodionova, su kuria spėjau susidraugauti per stojamųjų sesiją. Viena iš mūsų turėjo iškristi. Siaubinga įtampa! Apie mano padėtį sužinojo tėvai, o po poros dienų iš mūsų Kultūros ministerijos atėjo laiškas, kuriame buvo prašoma rezervuoti vietą Lietuvai. Jis buvo išsiųstas Michalinos Meškauskienės, anuomet ėjusios kultūros ministro pavaduotojos pareigas, rūpesčiu. (Didžiuma studentų į Maskvą ir Leningradą studijuoti vykdavo su respublikos siuntimais, aš tokio siuntimo neturėjau.) Taigi, studijuoti likome abidvi su Ina, ir aš niekuomet nepamiršau laiku atėjusios pagalbos. Beje, Ina Rodionova baigusi institutą kurį laiką dirbo Maskvoje, Marijos Jermolovos muziejuje, vėliau – Leningrado komedijos teatro literatūrinės dalies vedėja ir parašė monografiją apie šio teatro pradininką režisierių ir dailininką konstruktyvistą Nikolajų Akimovą.

Minėtą vasarą Druskininkuose pajutau šių dviejų moterų charakterio skirtumus. Aleksandra Staškevičiūtė – romi, su šypsena veide, nuolanki, o Michalina Meškauskienė – valdinga, linkusi tave palenkti ir įpareigoti. Bet abi savaip žavios ir man brangios.