Visi laiškai – žirafos

Mielas Broliuk,

kaip rašė mūsų MKČ savo Sofijai KČ. Dar vadino ją Sparnuotąja Pantera, o tai jau akvilistinis perviršis. Taigi, mielas Broliuk Akvi, baigėsi dar viena diena ir galvoju, ar norėčiau, kad dienos nesibaigtų. Ar norėčiau, kad būtų iš esmės nesibaigiančių dalykų, pvz., zebras. Na ne, tegu zebras baigiasi, tegu nesibaigia tik skaičius pi, visa kita teįgyja kitas formas, antraip ims dūlėti ir nebeteks prasmės, lyg perdegusios lemputės volframas. (Ko aš čia apie prasmę? Mes ją jau pakišom po kilimu, jei kas nori būt prasmingas, tegu niekad kuo nors netampa, nes kas nors negali būti kitu kuo nors, o argi tai gyvenimas?)

Rašei apie keturių šimtų metų senumo žmones, jog niekas niekur jau nesužinos, kiek tų žmonių gyventa ir kokių jų būta. Pažiūrėk irgi po mūsų kilimu – gal jie ten, nes ten prasmė. Mums senovė egzistuoja, mes jai – ne, sakė Josifas Br. Man senovė gana beprasmė, todėl veikiausiai po kilimu – jokių žmonių. O jei jų ir būtų – nukloti nieko nebepažintų. Romėnai, atsibudę šiandien, atpažintų tiktai medžius ir debesis, anot to paties Josifo Br. Tai ir ko čia atsibust? Atsibudęs Ašurbanipalas vėl nemokėtų skaityti, Hanibalas kariauti, o Cedenbalas – statyti komunizmo. Tik MKČ galėtų nueiti į savo galeriją Kaune ir pasėdėti pačiam sau prie kojų.

Vadinasi, iš ateities, visgi, gali kažkas mus pasiekti, jei atsibustume po tuo savo kilimu. Tada galime senoje kinų patarlėje pakeisti vieną žodį ir ji skambės taip: jei ilgai sėdėsi prie upės, gali pamatyti, kaip pro šalį praplaukia tavo paties lavonas.

Nes mes plaukiam ta upe iš ateities į praeitį, o jei atrodo, kad tik sėdim prie jos, vadinasi, jau gulim po kilimu.

Pragydau kaip koks akademinis tarantulas, tad kol abu nemirėm nuo mano nuodų, greičiau pasakysiu: Astronaut! Taip Cate Blanchett, vaidinusi Broliuką Bobą D., mestelėjo dėl „nors vieno žodžio“ ją sunkusiam žurnalistui. Dabar jei norėsim atmušti paikas temas ar akyse susmukusį jų dėstymą, sakykim: Astronaut!

(Čia priėjo pastebimai pavargusi Mnemosinė ir tarė: o dabar – prisimink.)

Prisiminiau, kaip vaikystėje eidamas palei kolūkinius sodus sutikau pavargėlį. Jau rašiau tau apie tai, bet kad vėl noriu. Ir sako tasai pavargėlis: berniuk, duok man obuoliuką. Ne, sako: gal turi kokių marcipanų ar šiaip ko nors gal turi? Ne, jisai sako: jūsų pienas išbėgo. Ne ne, sako: žinau, kad Marquette Parke yra gražių merginų…

Astronaut!

Dar prisiminiau, kaip sykį su dviem merginom nuėjom pas poetą Dainių Gi. Vienos tų merginų koja buvo medinė, gal ir visos keturios medinės, gerai neįžiūrėjau. Tai štai, pereiname mudu su ta mergina į esmingai kitą kambarį ki(r)vių pavalgyti. Sakau jai kažką panašaus į „gzarumb nhieko bi“, tada nužvelgiu visų akių kampučiais, ir ką tu manai? Ogi… Ne, dar nerašiau tau apie tai, tai ko čia rašyt? Kažkaip nebenoriu.

Astronaut!

O vieną kartą, prisiminiau, atėjo pas mane toksai poetas Br. (ne Brodskis, na, beveik ne) ir sako: berniuk, duok man obuoliuką. Neee… Negaliu aš taip. Kai tik rašau tau, tai vien paikesiai ir beprasmybės, gargantiua (dgs.) ir pantagriueliai, turmalinai ir heliotropai. Lauk viską!

Astronaut!!!

Geriau paseksiu tau romantinę Nikaragvos poeto Rubeno D. pasaką, skaitytą smilgų spalvos knygoje. Knygą 1992-aisiais iš manęs pavogė tokia R., o pasaka liko. Knygos realios, pasakos – ne. Todėl vienos dingsta, o kitos išlieka.

Dievas sukūrė Rojaus sodą. Ir buvo tas sodas nuostabus, o nuostabiausia jame buvo rožė. Kiekvieną rytą ji keldavosi į tą savo tobulybę kaip į darbą ir visi labai tuo džiaugėsi. Tik sykį ėjo velnias pro šalį. Tu labai graži, tarė velnias, tu tobula. Rožė tik palingavo ilgu kaklu kaip, atsiprašau, žirafa. Tačiau kokios naudos tu duodi? – kalbėjo toliau velnias. Štai ąžuolas irgi gražus, tačiau jo pavėsyje galima slėptis nuo karščio, o jo giles ėda šernai. O kokia iš tavęs nauda?

Sutriko rožė ir taip panoro duoti naudos, kad net jos žiedlapiai pabalo. Kitądien ėjo Dievas pro šalį. Dieve, tarė išblyškusi rožė, sukūrei mane gražią ir visiems to užtenka, tačiau aš taip noriu duoti naudos! Nori, nusišypsojo Dievas, tai duok! Ir štai taip pasauly atsirado kopūstai.

Ak, Broliuk Akvi, kaip gerai, kad nei man iš tavęs jokios naudos, nei kam nors kitam. Kaip labai aš dėl to džiūgauju ir mėtau kepurę. Iš to džiaugsmo nors tris pastraipas parašiau iš kairės į dešinę.

Bet vis tiek – Astronaut!

Bet vis tiek matai, kad praeityje viskas dingsta, kaip ta knyga. Tad praeities ir nėra, iš jos mus pasiekia tik pasakos. (Pasakyk tai savo Mnemosinei, kad visa jos numylėta atmintis – pasaka.) Iš ateities upe plaukia mūsų lavonai ir tai yra nors šis tas. Nes kai iš mūsų jokios naudos, tai nieko ir nebijom. Nebent – kad prieš nosį nupirks tą mums būtiną servizą su arkliukais.

Arba kad vieną dieną pakelsim kilimą, o ten iš tiesų…

Aaastronaut!!!