Vakarų Pekinas

VAIVA GRAINYTĖ

Sidhartos efektas, Caochangdi klausimai

2011 04 02

Skalbimo mašinos ūžia, dirba iš peties kaip koks medkirtys, sukdamos visus mano šiandieninius rūbus. Skalbimo milteliai anuliuoja visas greitkelio dulkes, metro prakaitą, autobuso keleivių kosulius, įsigėrusius į medvilnę.

Šiandien Hario penkiasdešimtmetis, tad Stefani ir Marija suorganizavo išvyką prie Didžiosios sienos ir Mingų kapų – čia jums ne vestuvėms ir kitoms šventėms nuomojama buvusi pionierių stovykla prie Vievio. Pabudau tuo metu, kai laikrodis rodė sutarto susitikimo laiką. Nenorėjau niekur skubėti, tad, telefonu pasveikinusi jubiliatą, ėmiau krautis kuprinę. Patraukiau į Caochangdi – Pekino šiaurės rytų pusėje įsikūrusį menininkų rajoną. Jis yra netoli nuo visuose žemėlapiuose pažymėto 789 kvartalo, kur buvusiuose fabrikuose bazuojasi šimtai galerijų ir menininkų dirbtuvių. Caochangdi, apie kurį sužinojau iš architekto B., mažiau komercinis, uždaresnis Pekino Soho variantas.

Dvi valandas keliavusi metro ir priemiesčių autobusais, atsidūriau siaurų gatvelių labirinte. Šlapimu permirkusios hieroglifų iškabos skleidė acetoninį kvapą, drumzlinose balose savo plastikinius žaislus maudė vaikai. Už purvinų stiklinių durų, išpuoštų šių metų atributu – kiškiu su karūna, lipnius makaronus siurbė saulėje nudegusios, juodos burnos. Šalia kepamo sojų varškės sūrio kioskelių trikojis šuva rakinėjosi nagus, o laukinėmis akimis mane varstantys darbininkai minkė cemento tešlą. Užsidėjusi akinius nuo saulės (vis tikiu, kad, priglosčiusi plaukus ir paslėpusi akis, atrodau kaip kinė), pasileidau gatvelėmis. Fotoaparatas fiksavo puoduose daržoves plaunančias moteris, peilius galandančius distrofiškus senukus, saulėje pūvančius fotelius, keistas, iš siaubingo lunaparko atsiradusias milžiniškas galvas, į kurias įsilipusi vaikystėje mėgdavau suptis – tai būdavo dažniausiai karuselės-drambliai, iškėlę straublius. Šie keistos fantazijos kūriniai, sustatyti ant purvinos žemės, saugojo džiūstančias palas ir skylėtus kvartalo gyventojų apatinius. Jaučiausi kalta, kišdama kamerą prie veido moteriai, ant savo vežimo susidėliojusiai narvelius, kimštus šarkomis, triušiais, kačiukais, kanarėlėmis ir šeškais, neįgaliai, pūliais nuėjusiai merginai. Etikos kirminas kovėsi su būtinybe fiksuoti šitą pasaulį, nes aš, baltarankė, kaip įsivaizduoju, turiu tam teisę – transformuoti viską į estetinę realybę, dokumentuoti šį faktą.

Suabejojau, ar tikrai patekau į galerijų rajoną. Tačiau, iš siaurų gatvelių išėjusi į asfaltuotą gatvę, atsidūriau plytinių pastatų labirinte. Buvau tik aš ir kaitri saulė, pliekianti mano viršugalvį. Aplinkui – nė gyvos dvasios. Pravėrusi vienos iš galerijų duris patekau į baltą, sterilią erdvę, persmelktą aliejinių dažų ir meno albumų kvapo. Kitoje patalpoje stovėjo išrikiuoti „Apple“ kompiuteriai, į juos sukišę galvas sėdėjo azijietiškų bruožų stileivos. Vienas iš jų mane mandagiai išvarė – neprašyta įsibroviau į kažkokią animacijos studiją, pasirodo.

Visgi sutikau žmonių – tai buvo grupelė augalotų amerikonų, mūvinčių baltas kantuotas kelnes, ir pavytusių užatlantės moterų, išsidažiusių savo siauras lūpas. Nuo jų sklido brangių kvepalų aromatas, o pirštų nareliai ant savo kuprų nešė brangakmenių žiedus. „Oh, I really like this sculpture, oh, isn’t it nice?“ – kaukšėjo porcelianiniai moters dantys. Darbininkai buvo aplipę metalinę konstrukciją ir lipdė ją balta mase.

Ir tą akimirką mane ištiko princo Sidhartos efektas, tik atvirkštine eiga. Būsimasis Buda, išėjęs iš savo rūmų, pamatė kančiose skendintį pasaulį, o aš, iš purvino pasaulio peršokusi į išsikvėpinusių mecenatų zoną, patyriau egzistencinį sukrėtimą. Tarsi nieko ypatingo neįvyko, viskas savaime aišku, kad pasaulis jau toks: vienam kojos nuo ligos pūva, žarna žarną ryja, kitas trankosi dėl įplyšusios kojinaitės ir vemia nuo ikrų. Vis dėlto visos galerijose besisukančios videoprojekcijos ir dvimetriniai paveikslai žadino liūdną beprasmybės kirmėlę. Šlapimu permirkusios gatvės atrodė kur kas įdomesnis ir tikresnis objektas.

Kirmėlė nurimo, kai pamačiau prie durų dainuojantį saulėgrąžos robotą ir patekau į milžinišką Sun Xuno kaligrafinės animacijos pasaulį. Drakonai ir tigrai skraidė aplink Richardą Nixoną, kol galiausiai mitologiniai ir istoriniai veikėjai išnyko skruzdėlių knibždėlyne. Susidūrus su talento apraiška, Sidhartos efektas sušvelnėja, o retorinis siutimas: „Ir kam tas menas reikalingas, ir kam jo – tokio šlamšto – tiek prigaminama; jau geriau nieko nedaryti negu daryti bet ką“, nustoja kamavęs.

Pavakare priešais galeriją „Art Mia“, kitoje galerijoje, pavadintoje jos įkūrėjo, turbūt vokiečio, vardu, vyko atidarymas. Susirinkę svečiai atrodė tarsi nužengę iš „Fashion TV“. Apsikarstę geriausiomis kameromis, visi filmavo pirmame aukšte vykstantį performansą: tarp medinių krėslų, primenančių kelmus, judančius šokėjus (tai bylojo apie egzistencinį buitinį žmogaus santykį su kėde). Aukšta juodaodė, vis kliudanti mane savo aštriais ir aukštais batų kulnais, atsiprašinėjo ir atsisukusi kartojo: „Wow, isn’t it cool?“ Yeh, maybe, maybe, nežinau, miela juode… Na, bent jau ekspozicija iš kiaušinių lukštų buvo visai nebloga – subtili tokia.

Aplink techniškai preciziškai išpaišytos Berlyne esančios Karlo Marxo alėjos ritinius besibūriuojantys žurnalistai kilnojo taures vyno. Galerijos atstovas, toks judrus, šypseną nutaisęs tėvukas, taręs man cheers, maloniai paaiškino, kad ši erdvė orientuojasi į užsienyje gyvenančius kinų menininkus – kūrėjus, turinčius vakarietišką backgroundą. Iš šito atidarymo patraukiau į kitą, jau beveik pasibaigusį furšetą: pasiėmusi dar vyno pasileidau landžioti po milžiniškus veidrodinius kandeliabrus-instaliacijas.

Galerijų žemėlapis rodė esant dar kitą menininkų kaimelio dalį. Patraukiau tuščia, galerijas į dvi puses skiriančia gatve. Iš krūmo išnirdavo tai paišinas statybininkas, tai susenusi, į atidarymą vėluojanti kadaise Vudstoko gražuole buvusi masyvi hipė.

Išėjau į autostradą, vedančią link oro uosto. Tarp šiukšlių dunksojo dulkėti faraonų muliažai – neveikiančio restorano dekoracijos. Atsidūrusi prie kareivinių, kur už tvoros stangrūs, prie šlaunų šautuvus laikantys vyručiai tampėsi ant turnikų, radau nuorodą į garsiąsias Caochangdi galerijas – Trijų šešėlių fotografijos centrą, F2 ir kt.

Fotografijos centre nebuvo nė vieno žmogaus. Į mane žvelgė aštuntojo dešimtmečio prostitučių akys, tibetiečiai, Prancūzijos aukso fondo – Man Rayaus – jau anksčiau matytos mūzų nugaros. Kinų avangardistė Chen Lingyang savo modelius – per menstruacijas pritvinkusias vaginas – gretino su gėlių žiedais (ekspozicija „Dvylika gėlių mėnesių“), o japonų klasiko Kusakabės Kimbei nuotraukos priminė Yasujiro Ozu veikėjų portretus. Intensyvūs nuotraukų vaizdai sukėlė pergalingą estetinę palaimą – Sidharta manyje visiškai nurimo.

Prieš užsidarant galerijai dar spėjau pavartyti milžiniškus šito kaimelio-bendruomenės įkūrėjo, visuomenės aktyvisto, menininko Ai Weiwei fotoalbumus, pilnus Niujorko vaizdų. Užsienyje daugybę apdovanojimų pelniusio, tarptautinėje arenoje gerai žinomo, pilietiškai aktyvaus menininko biografija balansuoja tarp valdžios represinio ir respektabilaus požiūrio. Nors sulaukia reguliarių policijos išpuolių, būtent Ai Weiwei yra olimpinio stadiono „Paukščio lizdas“, erdvės, iš kurios mudvi su Zuzana pabėgome, konsultacinis architektas. Pagaliau radau, ko ieškojau, pačiupau painios siūlų ritės galą: atsiveria platus tyrimų ir ieškojimų laukas. Kinijos šiuolaikinio meno scena, egzistuojanti šitame režime, man tolygi gatvėje kepamų petražolių lapelių mįslei: iki galo taip ir nesuprantu, koks tas socialiai aktyvių menininkų – petražolių (iš piršto laužtas palyginimas, tiesa?) – buvimas karštame aliejuje – valdžios įtakoje.

Skalbimo mašinos ūžia, dirba iš peties kaip koks medkirtys. Naršau „Google“: man iškilusių klausimų skaičius lygus Hario gyvenimo metų skaičiui.

Vietoj pokalbio – botanikos sodas. Na, o jeigu atvirai – vapsvos

2011 04 03

Ryte bešnekant su Vipinu apie teatrą, tiksliau, sutartinai per dantį traukiant Central Academy of Drama maždaug XIX a. teatro supratimą (jei yra pjesė, tai visa scenoje ir pasirodo, statoma tai, kas parašyta; aktoriai gestikuliuoja ir trankosi, rėkauja ir trypia kojomis – rodo, kad yra kupini energijos, kad gali balsą ir nužeminti, o, žiūrėk, už minutės ir paaukštinti), pašokau: saulės spindulys kaip koks šuva suleido dantis į petį. Supratau, kad reikia imtis veiksmų, nes taip ir prasėdėsiu prirūkytame vyrų aukšte su įsisupusiu į pūkinę striukę Himalajų Mačiūnu. Pokalbiai palauks, o puiki, per naktį vijoklio pumpurus išsprogdinusi saulė – nusileis.

Grįžusi į kambarį išskleidžiau Pekino žemėlapį ir per tris sekundes apsisprendžiau: botanikos sodas.

Pirmosios metro linijos durys sutraiškė kelių moterų riešus – klykė kaip pusiau perlaužtos gervės. Kova dėl išlipimo reikiamoje stotelėje ir man kainavo jėgos sąnaudų. Teko pasitelkti alkūnes ir visą jėgą permesti į šoną, kuriuo skyniausi sau kelią per sausakimšą vagono masę. Prisižiūrėjau įvairių dantenų, pleiskanų ir įprastų kinų kelionės palydovų – delninių kompiuteriukų, padedančių užmiršti tvankumą vagone, nukreipiančių dėmesį nuo prisišliejusio prie tavęs kūno. Kompiuteriuko neturiu, mobiliojo nėra reikalo maigyti – neturiu čia tiek draugų, kad galėčiau kapsėti SMS, knygai išsitraukti nebūtų vietos, tad belieka gėrėtis šalia stovinčio vyro, pavyzdžiui, ausų siera, kurios spalva primena kitame žemyne plazdančią trispalvę.

Išlipusi galinėje stotelėje patekau į man nepažįstamą miesto dalį. Jos gyventojų veidai buvo kur kas tamsesni, lyg jie būtų riešutai, o saulė – juos prisvilinusi orkaitė. Jokių pasipudravusių gražuolių – tik dulkina, paišina masė ir tolumoje dunksančios kalnų bangos. Apėjau visas stoteles, tačiau man reikiamo autobuso neradau.

Susistabdžiau taksi. Sakau, vežkite mane į botanikos sodą. Tai pasakiusi pasižiūrėjau į žemėlapį, o žemėlapis, žiū, sukioja smiliumi man prie smilkinio. Jo gestas teisingas: nuo botanikos sodo mane skyrė žemėlapinis dviejų sprindžių atstumas. Kur kas arčiau Aštuonių šventyklų parkas – jau išnaršyta vieta, tačiau turinti visus man imponuojančius dalykus: kalnus, gamtą, šventyklas, gryną orą.

Išlipusi iš mašinos patekau į kepamų kukurūzų, dešrų, grybų, špinatų dūmus, į pjaustomų ananasų skiedras, geriamo kokosų pieno balas, į virstančių iš vežimų bandelių riedulių griūtį. Prie parko vartų pamačiusi žmonių spūstį prisiminiau: Qingming, arba kitaip – Kapų valymo diena, nėra geras laikas kelti koją iš namų. Koją visur keliu, nes turim dviejų dienų atostogas, kurios kartu su savaitgaliu sudaro pusę savaitės. Kinai elgiasi taip pat, nes visus vilioja išsiilgta saulė, besiskleidžianti lapija. Qingming – tarsi mūsiškės Vėlinės ir Užgavėnės sudėjus. Tą dieną minimas pavasario atėjimas ir pagerbiami protėviai – puotaujama su jais kapuose, deginami popieriniai pinigai, namai, kartoniniai automobiliai (anam pasaulyje galį prireikti dalykai). Puota su mirusiais vyks balandžio 5 d., tačiau laisvos šventinės dienos yra logiška priežastis visiems išvažiuoti iš miesto.

Saulė kepino, laipioti kalnais neturėjau jėgų, be to, būtų tekę irtis alkūnių irklais pro minią. Pasukau nuošaliu takeliu, jis nuvedė prie nedidelio urvo. Urve, žinoma, sėdėjo auksiniai amitabhos, apsupti dirbtinių gėlių ir smilkalų lazdų. Įsitaisiau šalia olos esančioje pavėsinėje, nuo kurios atsivėrė kalnų kiaurymės. Taip besėdint aplink mane ėmė rinktis vapsvos.

Ką gi, šiandien pokalbį su Vipinu nutraukiau tik tam, kad pasėdėčiau prie urvo su vapsvomis.

Petražolė…

Čia vėl aš.

Ką tik skaičiau Vikipedijoje apie Ai Weiwei. Uždariau puslapį. Už minutės vėl atsidariau – per akimirką prie jo biografijos atsiradęs naujas sakinys, kurio prieš 60 sekundžių dar nebuvo: „On 3 April 2011 Chinese police detained him at Beijing airport and his studio in the capital was sealed off in an apparent crackdown by the regime on activists and dissidents.“ Mielas dienorašti, žinau, kad nesupranti angliškai. Aš tau trumpai esmę perteiksiu: šiandien oro uoste Ai Weiwei buvo sulaikytas policijos, o jo studija, esanti Caochangdi, apie kurį pasakojau, – užplombuota. Taip valdžia tvarkosi su aktyvistais ir disidentais.

Sumautas raudonas aliejus!