Traukos dėsnis pagal Leliją ir kiti nutikimai

ROLANDAS KAUŠAS

Lelija sėdi savo kėdutėj. Prieš ją ant specialaus padėkliuko išdėlioti mokslinio tyrimo objektai: spalvotas barškutis, kimštas liūtukas, medinis šaukštas ir dar keletas. Lelija nustveria barškutį, prineša prie kėdės šono, kur baigiasi padėklas, ir paleidžia. Tik eksperimentuojant galima suprasti, ar daiktas pavaldus traukos dėsniui. Barškutis krinta žemyn. Vadinasi, pavaldus.

– Ooo, – sako Lelija, iš džiaugsmo sumataruodama kojom ir rankom.

Tik eksperimentuojant galima suprasti, ar visus daiktus veikia Žemės trauka. Todėl dabar liūto eilė. Liūtas, prie eksperimentų nepratęs, bando priešintis ir prireikia abiejų Lelijos rankyčių jam pastumti nuo briaunos. Liūtas ne kyla viršun, bet lekia žemėn. Lelija sako aba. Visi atradėjai turi pasakyti kažką tokio, kad ateinančios kartos galėtų juos cituoti. Pavyzdžiui: „O vis dėlto ji sukasi.“ Kiti, pagalbiniai, eksperimento dalyviai, beviltiškai mostaguojantys rankom, be perstojo kilojantys daiktus nuo žemės ir dėliojantys juos atgal, nėra verti paminėti, nes absoliučiai neturi fantazijos, nesuvokia esą istorijos kūrimo dalyviai ir niekuo neprisideda prie mokslo ir šiaip pasaulio progreso.

Lelija turi pasislėpusi laikrodį, bet tik ji viena žino, kur jis yra. Tai tikrai nėra didelis laikrodis, pavyzdžiui, su svarsčiais, nes toks matytųsi, ypač jeigu būtų paslėptas po Lelijos lovyte. Turime atmesti ir saulės laikrodžio galimybę, nes kiekvieną naktį, 1.30 val., mėnuliui draugiškai šviečiant, Lelija keliasi atlikti svarbių dalykų. Taip pat nieks nežino, kada Lelija laikrodį prisuka arba pakeičia baterijas, nes neteko matyti ją tą veiksmą atliekant. Net ir tada, kai visi niurnėdami pastumia savo laiką valanda į priekį, Lelija, net laikraščių neskaičiusi, paslapčia, nesileisdama į diskusijas, pasuka savąjį pati pirmoji ir vėl keliasi 1.30 val. Šiaip ar taip, ilgos jos tėvų, kaimynų ir močiutės paieškos eina niekais. Laikrodžio nepavyksta rasti. Tas reiškinys tik patvirtina Leliją turint paslaptingų ryšių su laiko matavimo prietaisais. Skirtingai nuo didelių žmonių, vis ieškančių priežasčių iš realybės pabėgti į sapnų karalystę ir pramiegoti svarbius dalykus. Laikrodžiai, kuriuose telpa akiniai, mėnulis ir vabalas su aštuoniom kojom, matosi tik suinteresuotiems asmenims.

Lelija stebisi. Iš pat ryto, tik atsimerkusi, Lelija išpučia akis ir nustebusi garsiai sako:

– Oooo!

Aiškiai matyti, kaip aplink viskas, net ir oras, tiesiog suspurda iš pasitenkinimo ir pradeda grumdytis tarpusavy, kad tik pakliūtų Lelijos akiratin. Labiausiai Lelija stebisi dulkių siurbliu, medžiais ir raudona gitara. Bet ne mažesnę nuostabą jai sukelia ir brolis, varna, kompiuterio klaviatūra ir namų apyvokos daiktai. Paskui ateina eilė kaimynui Publijui ir jo akiniams, sūpynėms, šuniukams ir po krepšinio aikštelę besiblaškantiems vyrukams.

– Oooo, – sako Lelija ir pasižiūri į didelius žmones, norėdama pasitikrinti, ar jie mato tą patį, o jeigu mato, tai kodėl nesistebi.

– O, – sako dideli žmonės ir iškart pagalvoja, ką reiks virt vakarienei.

Tuo tarpu dalykai tiesiog lipte aplimpa Leliją ir prašosi pamatomi. Gėlytės pakeliui į parką ir ypač pravažiuojančios mašinos. Tos specialiai sukte suka ratais, pralekia ir sugrįžta, mirkčiodamos raudonom šviesytėm, kad tik Lelija jas pastebėtų. Lelija pastebi ir yra pasiruošusi lėkt joms iš paskos, nes yra smagu stebėtis. Paukščiai, sulaukę savo eilės, ekspromtu surengia koncertą, varna eukalipte atlieka solo partiją ir paskui nusklendžia dangum. Ja, galvą užvertus, mostaguojant abiem rankom, reikia stebėtis ypač ilgai. Kaimynų šuo Garfildas, iškišęs tamsiai mėlyną liežuvį, nepatikliai apuosto mažą žmogiuką ir nuo to Lelijai net amą atima: ko tik būna šiam pasauly! Ji, kiek leidžia nuo stebėjimosi apsaugantys diržai, persisveria į priekį:

– Au au? – pasitikrina.

Garfildas atsuka nugarą ir nerangiai pakelia koją. Stebėtis jam trukdo artritas. Be to, jis jau viską matė.

O paskui tas viskas aplink nepastebimai aprimsta ir nutyla, ir tik tada dideli žmonės pastebi, kad Lelija, prisipildžiusi dalykų, užmigo. Mažam kumštely, kad nenutrūktų ryšys, ji vis dar laiko gėlytę. Dalykai aplink, pirštą prie lūpų pridėję, viens kitą tildo ir kantriai laukia mažos mergaitės pabudimo. Dideli žmonės, stebėjimosi išvarginti, greit griebiasi naudingos veiklos.