Tetelė Janytė, Teta Janina
JULIUS KELERAS
Prie vartelių stovinti moteris, vyresnio amžiaus, rūpesčio sklidinu veidu, tai mano tėčio sesuo – teta Janina, nors iš visų gausių šeimynykščių turbūt niekas jos taip nėra gyvenime pavadinęs. Janina – ne, ne. Nebent kaimynai, bendradarbiai ar kiti, atokesni žmonės. Ji mums – Tetelė Janytė – kuklumo įsikūnijimas, mažas ir akivaizdus turbūt visų įmanomų žmogiškų dorybių ir dievobaimingumo stebuklas, sakyčiau – rūpintojėlė. Drįstu vartoti tokius aukštus, patetiškus, televizinių pampersų eroje labai nepopuliarius žodžius tik todėl, kad, be kitų vertintinų savybių ir įsitikinimų, savo pamaldumo ji niekada neafišavo ir greta esantiems per jėgą nebruko kaip neišvengiamos ir, ergo, visiems privalios dogmatikos. O tai – unikali išimtis. Juk kiekviena įtakos ir galios grupė (ar jai priklausantis asmuo) visokeriopai stengiasi pereiti per tavo sielą kaip toji spalvingai vingiuojanti giedančių krišnaistų eisenėlė per Vilniaus senamiestį arba persikelti kaip įkyri politinė kandis, jau ir taip surinkusi per 1000 lengvatikių, į tavo FB. Ir, žinia, ne vieną kartą, kol pagaliau, galimas daiktas, privers tave atsikvošėti ir suprasti, kas šiame pasaulyje… Ne, veidrodėli, tikrai ne gražiausias. Svarbiausias ir stipriausias. Kas gali valdyt ir skriausti… Šiuo, mano tetos, atveju nebuvo nei jokio slapto laikymo už sprando, nei mėginimo varu atvesti į savo gerokai tobulesnę nei kitų karalystę, kurios tikrovė, tikiu, ir dabar jai šviečia kaip anieji anuomet ką tik pastatytų Elektrėnų žiburiai. Malda jai buvo ir, nė kiek neabejoju, tebėra tyli, natūrali, intymi ir individuali dvasinės higienos dalis, beveik nematoma kaip ir ji pati, Tetelė Janytė. Galėtų atrodyti, kad jos net nėra. Tai tarsi kvėpavimas: nematomas, tačiau neišvengiamas, beveik negirdimas, tačiau neišgalvotas, esantis, kaip ir kiekvienam gyvenančiam – esminis. Pradžių pradžia. Ir gyvenimo būdas Tetelės toks: niekad niekam savęs neprimesti, tik pačiu blogiausiu atveju, kai jau labai nekas (dažniausiai katastrofiškai pakilus kraujospūdžiui), ramiai paskambinti brolio Alfučio dukrai, daktaraujančiai Vilniuje: „Virgute, labai svaigsta galva ir viršutinis per 200…“
Autoriaus nuotrauka
Tik dabar, praslinkus daugeliui dešimtmečių po vaikystės, ūmai suvokiau, kad visi šiai ukmergiškei mano giminės bendruomenei priklausę suaugusieji turėjo mažybinius, pašaliečiams gal net juokingus, vardus: Tetelė Janytė (tekstilės inžinierė), jos sesuo Tetelė Irutė (chemikė, laboratorijos vedėja), broliai – Alfutis (statybos inžinierius), Adziulis (gydytojas rentgenologas), Vytulis (inžinierius mechanikas). Tarsi jie kokios gerosios Vaikystės fėjos laimingai būtų pasmerkti taip ir likti niekad neužaugusiais pokario vaikais. Štai koks truputį keistas, bet daugiau pasigėrėtinas jų tėvų – mano dieduko Julijono ir bobutės Valerijos, švelniai vadintos Valia, – išradimas.
Broliams ir seseriai pasitraukus į amžinosios šviesos teritoriją, paskutinė iš didelės šeimos Tetelė Janytė galiausiai pasirinko gyvenimą greta didelio sodo tręštančiame, grybo godžiai ėdamame tėvų name Ukmergėje, sovietmečiu – Adomo Meskupo, dabar – Antano Baranausko gatvėje. Kodėl? Tikriausiai pasiryžusi saugoti atminimą savo tėvų, brolių, sesers, kitų ten gyvenusių giminaičių, kurie suvienišėję kviečiami mielai persikeldavo į šį ukmergiškį namą iš įvairiausių Aukštaitijos vietų. Čia taip atrodė man, o iš tiesų viskas vyko gerokai proziškiau: kai 1991 m. bobutė Genutė, mirusios bobutės Valios sesuo, naktimis ėmė visai nebemiegoti ir nebenorėjo viena likti Ukmergėje, Tetelė Janytė metė mėgstamą darbą, patogų butą Kaune paliko studentėms, neimdama iš jų nuompinigių, ir visam grįžo į tėvų namus. Tokia oficiali Tetelės paporinta versija, bet aš vis tiek iki šiol manau, kad ji, kaip tyli ir sau jokio dėmesio nereikalaujanti dvasia, saugo savo vaikystės namus, pūvančius, prakiurusius, nudriskusius, žiemą kad ir keliom krosnim vos tesušildomus iki 13 laipsnių. Kaip ir anuomet, name keturi kambariai – virtuvė (Tetelei nepatiko, kai kalbėdamas telefonu neseniai pavadinau tą patalpą virtuvėle), valgomasis, mažytėlaitis miegamasis (ten miegodavo bobutė Valia ir diedukas – tilpo tik dvi lovos, o kitame kambario gale, kur pro langą matėsi vešlūs, mano numylėti serbentynai, stovėjo „Singer“ siuvimo mašina, ja nuolat būdavo lopomi ar kitaip taisomi anūkų rūbai) ir didžiausias, nors šiaip ir nedidelis, salonas. Pastarajame buvo valgoma iškilmingom progom, ten kampuose stovėjo dvi sofos, kur būdavo galima (o vaikams, bent jau man – privalu) prigulti popiečio miego. Kitur buvo valgoma atsižvelgiant į suvažiavusių žmonių skaičių. Namas nedidelis, kai per vienas Kūčias, kaip pasakojo Tetelė, atvažiavo 17, buvo gan striuka. Teko ištraukti visas patalynės atsargas, matracus, nuo aukšto nukelti penkias sulankstomąsias lovutes (jos iki šiolei sudėtos ant aukšto) ir nepaprastai tvarkingos tetelės visus mikliai suguldė. Tąnakt Dėdės Alfučio, mano krikštatėvio, galva nakvojo gonkely, o kojos kambaryje. Nors tai linksmo ūpo dėdei nebuvo jokia bėda. Šioj pavydėtinai darnioj šeimoj jokios buitinės negandos beveik neegzistavo: vaikai – tetelės ir dėdės (ne, ne dėdelės) – kiekvieną savaitgalį autobusais, vėliau automobiliais skubėdavo pas tėvus. Iš pradžių vieni, paskui su vaikais. Savaitgaliams, vasaroms… Nebepamenu jau, kuriuo adresu sykį parašiau Kalėdų ar Velykų sveikinimą, adresuotą Tetelei Janytei. Gavusi ji išsyk paskambino ir padėkojusi paprašė kitąsyk ant voko užrašyti Janinai Keleraitei, nes jai esą nepatogu nors ir prieš gerai pažįstamą paštininkę. Pasakė be priekaišto, kukliai, bet ryžtingai… Paskutinei mohikanei, sename name saugančiai šeimos istoriją, ir tuomet nesinorėjo atskleisti savo intymiojo, vaikystės angelo lydimo vardo, tačiau aš, rašydamas sveikinimą, to tada nesupratau…
Čia tiesiog priešais namą mano vaikystės metais, bent jau iki 1971–1972 m., būta milžiniškos duobės, ją palengva ištisais dešimtmečiais iš visos Ukmergės įvairaus dydžio sunkvežimiai, kurie, įsivaizduoju, vaiko akims turėjo būti svarbi pramoga, užpylinėjo ne vien šiukšlėmis, bet ir statybinėmis atliekomis. Diedukas prisirinkdavo iš tos duobės įvairių cementinių plytelių (jomis išgrindė savo kiemą), vielų, kitokio gero. Ne, aš jų taip gerai neprisimenu kaip, tarkim, vaikystės vyšnios, kurią vasaromis taip dosniai dulkėmis apnešdavo nuo greta esančio kalniuko lekiantys zilai ar kitokie samosvalai, moskvičiai, zaporožiečiai, o retsykiais savaitgaliais kauniškio tuomet dar nevedusio dėdės Edvardo, daktaro, visų vadinamo Adziuliu, vairuojama senoji pieniškos ar dramblio kaulo spalvos volga, toms pačioms vaiko akims atrodžiusi kaip didelis iškilmingas blizgantis laivas, gal net tokio paties iškilmingumo kaip ir mišios Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčioj. Beje, erdvioje mašinoje dvelkdavo kažkoks magiškas kvapas, tad, jei ką, turbūt būtų buvę galima laikyti ir nedideles mišias. Ša, tokios kalbos Tetelei nepatiktų!
Ne kažin kiek, žinoma, tais laikais ten tų mašinų ir tepraūždavo. Du šoniniai keliukai – vienas nuo murzino, kone visais metų laikais dulkstančio kalno, kitas – palei užpilamą duobę ir stačiatikių kapines. Dviračiai, vienas kitas retas klibikščiuojantis pienvežis, šieno ar kitokio kuklaus gėrio prikrauti Brežnevo epochos vežimai, vakarais rytais kažkur į nežinomus tolius vedamos karvės ir arkliai, rodos, ir viena kita ožka, tiksliai neprisimenu. Ir kauksmingos šunų sutartinės. Ir ilgesingas vasaros kvapas, ypač temstant… Kai tau ketveri ar net dvylika, visas judėjimas, kuris vyksta ir pranyksta už tavo žvilgsnio ribų, yra kupinas paslapties rūko. Tai pasaulis, kuriame dar tavęs nebūta, kuriame tau dar neleido būti. Jis traukia, jį reikia ištirti, nes yra čia, visai šalia, ir tuo pat metu jo nėra, jis nepasiekiamas. Juolab už duobės kone priešais langus, už kokių šešiasdešimties metrų, senos stačiatikių kapinės, kur augalotų ir gedulingų kaip laidotuvių procesija medžių viršūnėse beveik nejudėdami dieną naktį kaba dideli juodi paukščiai. Nesvarbu, kad tie medžiai stuomenim ir lapija slepia kapinaites, o šios savo ruožtu – Kristaus Prisikėlimo cerkvę. Juk vis tiek ten jos yra. Ir ten gyvena mirusieji, kurie yra čia, visa greta, už lango. Vakare, temstant, prieš guldamas atitrauki užuolaidas ir pažvelgi – gal kokia liepsnelė ar dar kas pasirodys. O ryte pabundi, nusimeti antklodę, pašoki, patrini akis ir skubini žvilgtert. Pirmiausia pro langus į kapines, ar ten kas nepasikeitė, paskui, jau įdienojus, įbėgi jų pažiūrėti į gonkelį, kur džiūsta smulkiomis skiltelėmis, panašiomis į susirietusius laumžirgio sparnus, supjaustyti obuoliai. Skanūs jie, labai, bet kiek gali gi jų valgyti, netgi su raudonųjų serbentų kisielium ar gilių kava, kurią bobutė Genutė, bobutės Valios sesuo, ten pat gyvenusi, ruošdavo pati. Miške pririnkdavo neišlukštentų gilių, išvirdavo jas piene, nuimdavo kiautą, sumaldavo ir paskrudindavo. Tai irgi būdavo vienas paslaptingiausių ir skaniausių vaikystės patyrimų: keisto, malonaus kvapo ir mielo skonio gėrimas, patiektas plačiame puodelyje su išpieštais žaliais obuoliukais. Tas puodelis, ar net keli, iki šiolei tebestovi laiko nudrengtos virtuvėlės komodoje. Nežinau, ar tai mažas paminklas vaikystei, kaip ir nudilusi sriubos lėkštė su mėlynu buriniu laiveliu dugne. Valgyk, Juliuk, valgyk, kol pasirodys laivelis…
Aš kiek nutolau nuo Tetelės Janytės portreto kontūrų, tačiau prieš tęsdamas gal dar spėsiu pasakyti, kad bobutė Genutė vaikystėje vadindavo mane angeliuku, ir tai, ko gera, dar labiau sustiprina vaikystės kaip mėlynojo Arkadijos laivelio nostalgiją. Tuo labiau kad nors ir nebuvau angeliukas, vasaros Ukmergėje iš tikro buvo arkadiškos. Kai mama mane perrenginėdavo, bobutė Genutė sakydavo: Tokį nuogą reikia padėti ant altoriaus…
Tetelė Janytė mano vaikystės metais negyveno Ukmergėje. 1968–1991 m. ji dirbo vyr. definatore (čia nevaliom prisimenu, kaip kunigaikštis Vilgaudas uoliai pasakojo dirbęs stropuotoju), pasak pačios vyr. definatorės, dar prieš 1930 m. įsteigtame ir gerą vardą turėjusiame (dabar nugriautame) tekstilės fabrike „Kauno audiniai“, iš jų aštuoniolika metų – audimo ceche. Net vadovavo aštuoniems žmonėms. Tai nebūtų kaip nors išskirtina, jei ne vienas jos darbo aspektas, kuris vaikystėje man buvo itin patrauklus – Tetelė turėjo kurti naujus audinius, raštus, parinkti siūlus, o svarbiausia – sugalvoti naujiems audiniams pavadinimus. Kitame Kaune esančiame Ziberto šilko kombinate, konkuravusiame su „Kauno audiniais“, pavadinimus kūrė definatorė Tamara. Galbūt dėl tautybės ji mėgdavo parinkti audiniams tarptautinius pavadinimus: „Dinamo“, „Loto“, „Premjera“… Tetelė šiuo požiūriu buvo nacionalistiškesnė: „Obelėlė“, „Tulpė“, „Ramunėlė“, „Aušra“… Man tuomet ta vardų parinktis buvo labai įdomi, todėl kai savaitgaliais atvažiuodavom į Ukmergę, iškart prilipdavau prie Tetelės, ką ji naujo sugalvojusi, ir uoliai stengdavausi siūlyti savo variantus, tačiau, mano nedžiaugsmui, vis paaiškėdavo, kad visi mano siūlomieji jau yra. Še tau kad nori! Tuomet tekdavo su broliu bėgti prie Šventosios, kurią lengvai perbrisdavom, arba į sodą ieškoti saldinių ar, dar geriau, alyvinių obuolių, skaisčių kaip pasakų Snieguolės oda… Pirmyn ant laumžirgių ir į Arkadiją! Juolab ji tebegyvuoja atmintyje ir ta kelionė nebus jokia maginė ar mokslinė fantastika. Greičiau jau magiškasis realizmas.
