Šarūnas Bartas: dažnai sakau, kad nežinau
Festivalis „Kino pavasaris“ neseniai surengė Šarūno Barto filmų retrospektyvą, plačiau parodytas ir naujausias jo darbas „Eurazijos aborigenas“, ir prancūzų režisieriaus Guillaume’o Coudray dokumentinis filmas „Šarūnas Bartas, vienas lauke karys“. Kiną studijuojantis prancūzas specialiai atvažiavo į Lietuvą, nes norėjo „suprasti, kaip sukuriami tokie išskirtiniai filmai“. Taip, apie Bartą drąsiai gali sakyti: jis ir tas vienišas karys, ir tas pranašas, kurį savam kieme mažai kas pripažįsta. Per dvidešimt nepriklausomybės metų Bartas vienintelis iš mūsų kino režisierių įrodė esąs visiškai nepriklausomas, jo kūrybinėje biografijoje (nuo 1989 m.), net ir griežčiausiai ją peržiūrint, nėra nė vieno jam gyvybiškai nebūtino, konjunktūrinio, neautorinio filmo. „Įdomiausia man būna tol, kol niekas nevyksta, neprasideda, kol savo kiną galiu tik įsivaizduoti“, – sako Bartas (Ryčio Zemkausko laida „Pašnekesiai“, TV1).
Su režisieriumi po Maskvos autorinio kino festivalio „2morrow / Завтра“ kalbasi žurnalistė Marija Gavrilova.
– „Eurazijos aborigenas“ nepanašus į ankstesnius jūsų filmus. Kodėl pasirinkote naują jums žanrą? Kodėl filmavote trijuose miestuose?
– Ne visai naują. Filme „Septyni nematomi žmonės“ taip pat yra banditų. Lietuva visada buvo kariautojų kelyje. Napoleonas pakeliui į Maskvą daug laiko praleido Vilniuje.
Kieno rankose ginklas? Kur riba tarp legalaus ir nelegalaus? Mums šie klausimai visada buvo aktualūs. Žmogui jo prigimtis nedraudžia elgtis blogai – ir jeigu jis tikisi, kad gal nebus nubaustas, tai griebia tiek, kiek gali panešti. Ryškiausias pavyzdys – Niujorkas, kuriame buvo išjungta elektra. Nusikaltimai per tą vieną naktį viršijo visas normas, be to, vogė, daužė, prievartavo ne banditai, o eiliniai niujorkiečiai.
Filmavau Maskvoje, Vilniuje, Paryžiuje. Nemėgstu dirbti nepažįstamose vietose. Man būtina įsigyventi, įaugti. Manau, tarp Vakarų ir Rusijos egzistuoja tam tikras susikirtimas. O tarp Vakarų ir Rusijos yra ir Lietuva, tokia šaiži šalis. Vilnius visada buvo daugiatautis miestas. Iki Antrojo pasaulinio karo jame gyveno didžiausia Europoje žydų bendruomenė, čia yra vienas seniausių universitetų. Dabar Vilnius tampa svarbiu kultūriniu miestu. Tačiau mes gyvename ne tik miestuose – dar ir savyje. Mūsų jausenos gali būti mums svarbesnės nei vietos, kuriose esame.
Prancūzijos scenarijuje nebuvo, norėjome filmuoti Ispanijoje ar Portugalijoje, nes narkotikai platinami per uostus. Tai daroma paprastai: per vandenyną narkotikai tonomis atplaukia iš šiltųjų žemynų, smulkiomis dalimis žvejų kateriais ir jachtomis priplukdomi ir išdalinami visam Eurazijos žemynui – ten, kur visa tai neauga. O štai sintetinių narkotikų gamyba išplitusi ten, kur silpnesnė kontrolė – Rytų Europoje.
– Pagrindinis filmo herojus užsiima narkotikų prekyba – ar norėjote būtent narkotikus akcentuoti?
– Ne. Svarbi buvo tik tam tikra šio prekeivio priešistorė. Herojaus tikslas – išsiplėšti iš ydingo rato, nors tai yra neįmanoma. Mūsų konsultantai sakė, kad šie nusikaltėliai arba sėdi kalėjimuose, arba yra užkasti miškuose. Panašaus likimo išvengia tik tie, kurių nusikaltėliais niekas nevadina, nes jie gauna pernelyg didelius pinigus ir užima pernelyg aukštus postus.
– Kodėl jūsų herojus vis dreifuoja ir neranda sau vietos?
– Įprastas žmogaus užsiėmimas. Juk didžioji dalis pasaulio gyvenama žmonių, kurie kilo iš klajojančių tautų. Istorijos vadovėliuose skaitėm, kad sėslesnės civilizacijos susiformavo, sakykim, prie Nilo, nes galėjo išsimaitinti, niekur nereikėjo išeiti. O kitos tautos, tie patys arabai, kurie su egiptiečiais neturi nieko bendra, buvo priversti keliauti, kad nemirtų iš bado. Didysis tautų kraustymasis skatino naujų teritorijų užkariavimą. Taip buvo ir Rusijos istorijoje.
Panašų klausimą galima užduoti ir kiekvienam iš mūsų: kodėl blaškomės po pasaulį, kodėl skraidom iš festivalio į festivalį?
– Ar tiesa, kad jūs, norėdamas baigti filmą, užstatėte savo namą?
– Taip. Nemalonių dalykų buvo pakankamai.
– Vakariečių kine neįprasta taip elgtis.
– Kodėl gi ne? Coppola, kai filmavo „Cotton“ klubą“, gyveno vagonėlyje, nes niekaip negalėjo užbaigti ir niekas juo jau netikėjo. Pažįstu kino prodiuserių, kurie dėl projekto gali rizikuoti savo turtu – tai normalu. Jeigu darai savo darbą, tenka rizikuoti. Mano bendradarbiai žino: aš neturiu nebaigtų projektų. Jeigu nepadarysiu vieno filmo, negalėsiu pradėti kito. Be to, tokiu atveju rizikos laipsnis mano partneriams būtų dar didesnis.
– Ar jums svarbu, kaip filmą vertina publika?
– Nedarau apklausų. Be to, neegzistuoja vienalytė publika. Niekada neįtiksi visiems. Statistinis žiūrovas juk šiek tiek išgalvotas.
Žmonėms būdingas liguistas smalsumas: minios susirinkdavo, jei ką ketvirčiuodavo. Visi bijojo, bet bėgo ir žiūrėjo. Tai gerai yra perpratusi žiniasklaida, visos komunikacijos. O man neįdomu gaminti komunikacinį produktą. Nedarau filmų „auditorijai“, man sunku įsivaizduoti savo žiūrovus. Komercinis filmo likimas – jau visiškai kita istorija ir nežinia, kaip ji gali susiklostyti. Tačiau jeigu režisierius filmuoja ne sau, ne išplėšdamas iš savęs dalelę sielos, tai reiškia, kad jis nesikreipia į nieką. Kai mėginam kam nors įtikti, reikia turėti galvoje, kad net sėkmės atveju efektas bus laikinas. Arba iš viso nieko nebus.
– Vieniems kūrėjams svarbu pranešti kokią nors žinią, kiti labiau vertina kūrybinį procesą.
– Manau, toks skirstymas neteisingas. Knygų, filmų negalima išreikšti aiškiomis tezėmis. Jeigu gali suformuluoti idėją keliais žodžiais, tai kamgi tau knygą rašyti? Kartais nelengva atsakyti į žurnalisto klausimą. Kiekvienam filmui galima sugalvoti kokius penkis skirtingus paaiškinimus ir visi jie bus teisingi. Jeigu kalbu nuoširdžiai, tai dažnai sakau, kad nežinau. Nes nekūriau kokios nors vienos tezės ir nemėginau jos įrodyti.
Manau, kad reikia tiesiog gerbti savo žiūrovą, nesiūlyti jam sukramtyto maisto. Paskui pačiam bus gėda. Man, pavyzdžiui, būna gėda, kai amerikiečių kine matau herojų, kuris, sėdėdamas vienas kambaryje, ima pats su savimi kalbėtis: „Oh, shit! Kaipgi aš dabar tai padarysiu? Esu juk visai vienas!“ Mat filmuotojai įsitikinę: ne, negerai pusantros minutės ekraninio laiko palikti be teksto – taigi, nors ir kūdikiui aišku, kad viskas labai blogai, herojus turi ištarti: Oh, shit!
– Jau galvojate apie naują filmą?
– Taip. Projektas, kurį dabar rengiame, labai didelis, brangus, kostiuminis. Veiksmas vyksta Lietuvoje 1948 metais. Kol realiai pradėsime, praeis mažiausiai dveji metai.
– Ką mėgstate daryti tuomet, kai nedirbate kine?
– Mėgstu sodinti medžius.
www.openspace.ru Parengė Jūratė Visockaitė
