Paminklas Niekiui

RŪTA JAKUTYTĖ

Ar mėgstate būti apgauti? Eidami į parodą tikitės meno ar kad jums parodytų, jog jo nėra, tik išjuoktų mūsų vargšą ir taip pirštais užbadytą pasaulį su visom jo blogybėm? Na, žinoma, prasmė yra, juk tas pats mazgas surištas dar ne visais įmanomais būdais. Atrodo, šiuolaikinis menas tai ir stengiasi daryti, dargi kovodamas su „popsu“ ir komercija jos pačios priemonėmis ir taip nepateikdamas jokios atsvaros tam, kam priešinamasi. Japonų menininko Makoto Aidos paroda „Diena ir naktis“ Šiuolaikinio meno centre sukėlė tiktai nuovargį ir privertė suabejoti – kokia viso to idėja? Kad žmonės ateina į parodą ir neranda meno – tai jau esame matę. (Ir dar visai neseniai, Dainiaus Liškevičiaus parodoje „Katarsis“ – užteko atidengti juodą užuolaidą, už kurios nieko nebuvo.)

Sakydama „nuovargį“, greičiausiai būsiu suklydusi – pamačiusi pagrindinį, didžiausią, Makoto Aidos kūrinį „Paminklas Niekiui III“ (2009), net šyptelėjau. Milžiniškas (15 × 5,6 m) tapybos darbas atveria Japonijos komercijos ir popkultūros diapazoną, koliažą iš anime paveikslėlių, žėrinčių užrašų, dangoraižių, kompoziciją juosiančių banknotų vainiko ir svarbiausia – kūrinio viduryje besišypsančios mergaitės prapjautomis venomis. Vienintelis angliškas užrašas „Suicide“, taip pat žėrintis, mums turbūt gerai pažįstamas: juk šioje srityje irgi pirmaujame, bent jau Europos mastu. Ir tos temos mene beveik neeskaluojame.

Nuogo pornografijos modelio fotografijų serija „Iš pozų knygos“ (2011) išskirtinių jausmų taip pat nesukelia. Mokyklinukės įvaizdį imituojančios merginos erotinė fotosesija pirmiausia verčia klausti, ką tai praneša. Juo labiau kad ir pats menininkas prisipažino, jog tai nėra meno kūrinys. Kam į meno centrą tempti ne meno kūrinius? Iš tiesų tai ne mažametė mergaitė, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, o suaugusi moteris. Matyt, apgauti žiūrovą ir buvo pagrindinė idėja. Nes mintis apie ankstyvą vaikų seksualizavimą jau mirtinai atsibodusi.

„Onigiri Kamen, kelionė į Lietuvą“ (2011), arba filmas apie žaliai apsitaisiusį vyruką su blizgančia ryžių kauke, kuris vaikšto po tuščias mūsų lygumas ir liūdnai džirina smuiku, klaidina. Nors šio veikėjo atitikmuo – manekenas – pasodintas parodos salėje šalia užrašo „Nekenčiu komercijos“, jis pats panašesnis į komercijos produktą, o kelias per Lietuvą greičiau primena atvirkščią alegoriją – vyras su ryžių kauke sodina komercijos daigus kol kas tuščiame ir tyrame Lietuvos kraštovaizdyje.

Vienas iš tikrųjų geras parodos konceptas – galimybė pabendrauti su Makoto Aidos šiais metais Tokijuje atidaryto menininkų baro „Gei-Ko“ lankytojais. Barą ir jo modelį, įrengtą parodos salėje, jungia dvi interneto kameros, per kurias galima matyti vieniems kitus. Nors įlįsti į pseudobarą, dengiamą melsvos plėvelės, ir gyvai pasišnekučiuoti su besilinksminančiais japonais susigundė mažai kas. Simbolinė interakcija tęsiama eksponuojant baro lankytojų sukurtus piešinius. Stebint juos apžiūrinėjančius žmones, susidaro įspūdis, kad tikroji idėja turbūt būtų ne eksponuoti tuos piešinius, o filmuoti žiūrovų reakcijas kaip performansą. Parodos lankytojai susikaupę gilinosi į spalvas ir linijas, ieškodami kokios nors papildomos reikšmės, nors, be šios Tokijo–Vilniaus komunikacijos, tarpusavyje nesusijusių darbelių serijoje – nė kvapo. Kita vertus, tai greičiausiai ne autoriaus problema.

Prasmę (bent pavadinimu) žadėjo turėti videofilmas „Menas ir filosofija“ (2011), kur trijuose ekranuose ant trijų sienų menininkas „vapa“, kaip pats įvardijo, filosofines sąvokas prancūzų, vokiečių ir anglų kalbomis šalia eksponuojamų Japonijos abstrakcionistų tapybos darbų. Daugiakultūrė, tarpdisciplininė sąveikos idėja, žinoma, originali, tačiau atlikėjo tarimas toks, kad sunku atskirti ne tik žodžius, bet ir kalbą, kuria konkrečiai jis kalba, todėl galima vertinti šį videofilmą tik kaip sumanymą, o ne tai, kokias verbalines idėjas jis suponuoja.

Nežinau, ši paroda daug ką apgavo ar, atvirkščiai, atvėrė akis, tačiau išeidama pamačiau vos ant kojų besilaikantį girtutėlį parodos lankytoją, kuris desperatiškai dairėsi Makoto Aidos ir teigė už tokią parodą jį sumušiąs. Žinoma, jam nepritariau, tačiau nepasakysiu, kad jo visiškai nesupratau.