NIKOLAJ GUMILIOV. Eilės
Bibliotekoje
M. Kuzminui
O, tie skaityklos vakarai,
Pageltę lapai, raidės smulkios!
Čia taip galvojasi tyrai
Ir taip saldžiai svaigina dulkės!
Man pamoka sunki… Baisia
Kaip mintimi atsikratyti?
Žilio de Reco procese
Radau sudžiūvusią gėlytę:
Blyškių gyslelių raizginiai,
Sausà, bet dvelkia lauko vėju.
Kažkoks į knygą ją seniai
Įsimylėjėlis įdėjo.
Dar jam po moters bučinių
Liepsna iš skruostų nepradingo,
Bet žvelgė jau buku žvilgsniu
Valdžioj sumanymo siaubingo.
Ir gausmas velniškos aistros
Taip sielą kurtino ir gėlė,
Kad dovanotą mylimos
Žiaurumų knygoj metė gėlę.
Paskui – arkadose slapta
Ilgai aukos jis naktį laukęs…
Ką susekė akis pikta?
Kas nevilty pagalbos šaukės?
Kiek meilėj slypi paslapčių!
Ir kaip kankina kapas senas!
Aš knygos puslapius verčiu –
Ir kraujas man ant jų vaidenas.
Ir slepia lauras erškėčius.
Sunkus mums atseikėtas saikas.
Bet to skaitytojas nejus –
Jis nenuilstamas, kaip laikas.
Mana svaja – tyra, drovi.
Kas tu, žudike ir beproti?!
O, šitie puslapiai gelsvi,
Šagrenės aptaisai auksuoti!
Agamemnono karys
Klausti širdis niekada nepaliaus: Kaip aš gyventi galiu Amžiams netekęs Atrido kilnaus, Mirusio guoly gėlių?Tai, ką sapnavom ir mėgom jauni, Viskas, ko troško dvasia, Atsispindėjo tyram vandeny – Jo ramiose akyse.
Buvo valdovas Mikėnų taurių Lyg debesis nuostabus: Raumenys – siaubas svečiųjų karių, Įlinkis kelių – švelnus.
Kas aš? Strėlės pamestos smaigalys, Atgarsis ginčų senų. Mirė tautų išdidusis vedlys, Aš gi – tebegyvenu.
Kviečia skaidrių ežerų giluma, Priekaištu smelkia aušra… Likt be karaliaus – nepakeliama Karžygiui gėda yra!
Iš slibino urvo
Iš Kijevo spindinčioNuo slibino lindinčio Į žmoną man ragana teko. O rodės – balsingąją
Gausiu lakštingalą, Kur gieda ir pasakas seka.
Kviečiu – jinai raukiasi, Paglostoma – niaukiasi, Per pilnatį kvaista jai mintys: Tik stena kankinasi,
Lyg būt pakasynose Ir eitų iš ryto skandintis.
Tariu jai: „Man krikštytam
Kaip Viešpaties rykštė tu Ir ilgesiu sielą užėdei. Marinti tau metas jį –
Ar Dniepro verpetuose, Ar Plikojo kalno papėdėj.“
Tie priekaištai slegia ją
Ir gilina negalią. O, kaip padaryt, kad pasveiktų ji? – Paukštelis nunykstantis,
Berželis, pakrypstantis Bedugnėn ant skardžio prakeiktojo.
Dar ne kartą taip bus, nes vis tęsiame mes
Tylų mūšį ir mirtiną ryšį.
Štai ir šiandien išsižadi vėlei manęs,
O rytoj paklusni tu sugrįši.
Taigi nesistebėk, mano drauge nuožmi,
Mano prieše, karšta nuo glamonių,
Kad aistringas glėbys degins mus ugnimi,
Kraują jausime bučinio skony.
Ne kartą Jūs atminsite mane
Ir visą mano keistąjį pasaulį.
Liepsna ten pinas su daina švelnia,
Bet tarp kitų jis vienas be apgaulių.
Jis Jums galėjo priklausyt, tačiau
Jūs dar daugiau (ar daug mažiau) norėjot.
Tikriausiai aš prastas eiles rašiau
Ir meldęs Jūsų rūstinau Kūrėją.
Prisiminimą vydama, balsu
Nusilpusiu sakysite iš lėto:
„Pasaulio kito juk seniai esu
Grubaus ir paprasto aš pakerėta.“
Vertė Andrius Krivas
Komentarai / 3
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
Dieve, kaip myliu šitą autorių. Nei visi pasauliniai karai, nei prabėgę šimtmečiai, nei draudimai – niekas, netgi šitas vertimas nesugeba užgesinti Jo sklindančios šviesos.
Na, vertėjas nusipelno pagyrimo žodžių: iš pirmo žvilgsnio panašu į autorių (o dėl antro žvilgnio – jau reikia lyginti ir gilintis).
Man gražiausias čia ir grakščiai išverstas “Dar ne kartą taip bus…”
oi kaip jūs mane diorginat, visi tariamieji vertimo ekspertai.