Kiaušinio stebuklas

JONAS NEKRAŠIUS

Višta viso labo yra tik priemonė,

kuria kiaušinis pagimdo kitą kiaušinį.

Samuel Butler

Ab ovo išvertus į lietuvių kalbą reikštų „nuo kiaušinio“. Akivaizdu, kad daugeliui toks posakis nieko nesako. O kai kam kyla filosofinis klausimas: kas buvo pirmiau – višta ar kiaušinis? Bandydami aiškintis kiaušinio stebuklo esmę tiesiog pradėkime nuo pradžių.

Senovės romėnai puotą pradėdavo valgydami virtus kiaušinius, o jos pabaigoje valgydavo vaisius. Todėl ir atsirado posakis: „Nuo kiaušinių iki vaisių“, tai yra „viskas nuo pat pradžios iki pabaigos“. Vėliau antroji posakio dalis buvo pamiršta, o žodžiai ab ovo pradėjo reikšti „nuo pradžios“.

Kiaušinis – vaisingumo, tobulumo, klestėjimo, sveikatos ir grožio simbolis. Jis simbolizuoja ir gamtos prisikėlimą, gyvybės atsiradimą, gyvenimo atsinaujinimą, augalijos gimimą, jos žydėjimą ir vaisingumą. Kiaušiniui priskiriama magiška galia. Jame esą kaupiasi deivių gimdytojų galia. Su kiaušiniais susijusiose apeigose išliko tikėjimų apie mitologinį kosminį kiaušinį pėdsakų. Jo gyvatės pavidalo gemalui buvo priskiriama nepaprasta vaisingumo ir gyvybingumo galia. Todėl žemdirbiai kiaušinius nešiojo po laukus, aukojo žemės ir derliaus deivėms, mirusiems proseniams.

Kiaušinio viduje slypi atsinaujinimo jėga, atgimimas ir gyvybės energija. Trynys simbolizuoja auksą ir Saulę, o baltymas – sidabrą ir Mėnulį. Kiaušinio savybes taikliai apibūdino lietuvių liaudies mįslės ir minklės: Pramušiau ledą – radau sidabrą, pramušiau sidabrą – radau auksą; Atsirita bačkutė be šulų, be lankų, joj alus geltonas; Apskrita bačkelė be jokio lankelio; Nei semta, nei pilta – pilna bačka syvų; Šviesi gryčia be langų, be durų; Mažutis ąsotėlis, skani tyrelė; Ponaičiukas be skylės, ir jo gryčia be siūlės; Karaliaus marškiniai be siūlės; Kunigo marškiniai be skylės; Avis ledą praperdė; Vienoj bačkelėj du patiekalai iškepa; Ko į sieną neįkiša? – kiaušinio.

Savitai kiaušinio reikšmes atspindi šie lietuvių kalbos frazeologizmai: Kiaušinio lukšto nevertas (niekam tikęs); Kiaušinis moko vištą (apie tariamą jaunimo išprusimą); Ar kiaušinį įkepei? (sakoma labai skubančiam); Kiaušinį išprašytų iš gyvatės (apie atkaklų prašytoją); Kiaušinis nenukristų nuo galvos (apie lėtą ėjimą); Tik iš kiaušinio išsiritęs (neprityręs, jaunas); Kaip su kiaušiniu (labai smarki moteris); Ežio kiaušinis (didžkukulis su varške).

Lietuvių patarlės byloja: Tupi kaip višta ant kiaušinių; Žiūri kaip driežas į kiaušinius; Kiaušinis veršį vaduoja; Eina, kad kiaušinis nuo galvos nenuriedėtų; Įprato kaip šeškas į kiaušinius; Vištos kiaušinis nepamokys; Giriasi kaip višta, padėjusi kiaušinį; Pasodinti kaip vištą ant kiaušinio; Gyvatės kiaušinyje perėtas.

Žmonės tikėjo, kad bloga lemiantis ženklas yra įnešti kiaušinius į namus ir išnešti juos iš ten po saulėlydžio. Tuo laiku negalima buvo jų parduoti ar pirkti, taip pat įnešti į laivą. Jūreiviai, būdami laive, stengėsi šio žodžio neištarti, kiaušinius vadino kaip nors kitaip, pavyzdžiui, „margučiais“. Į Joninių laužus anksčiau mesdavo kiaušinius, aukodavo gyvulius.

Etnologė Pranė Dundulienė yra rašiusi, kad lietuvių tautosakoje žinomos sakmės, kuriose pasakojama, jog pasaulis atsiradęs iš kiaušinio. Senovės žmonės pastebėjo, kad iš kiaušinio atsiranda gyvybė, todėl ėmė laikyti jį magišku, gretinti su dangumi, Saule, Mėnuliu. Vienoje šiaurės Lietuvoje užrašytų sakmių aiškinama, kad Mėnulyje ant akmens tupėjusi milžiniška antis. Ji buvo padėjusi kiaušinį ir ruošėsi perėti. Bet įsinorėjusi lesti ir nuskridusi ieškoti maisto. Tuo metu užėjęs lietus ir sudrėkinęs lizdą, jame pasidariusi skylė, pro ją kiaušinis ir iškritęs. Bekrisdamas kiaušinis atsimušęs į debesį ir perskilęs į tris dalis. Iš trynio atsiradusi žemė, iš baltymo – vandenys, iš kiauto – dangus su žvaigždėmis.

Kitoje sakmėje Dievas, norėdamas, kad dangus atsiskirtų nuo žemės, anties padėtą kiaušinį metęs į akmenį. Iš trynio atsiradusi žemė ir Saulė, iš baltymo – vanduo ir Mėnulis, iš šlakuoto kiauto – dangus su žvaigždėmis ir akmenys, iš duobutės – pragaras, iš gemalo – debesys su gyvatės pavidalo laumės juosta. Lietuvių sakmę apie pasaulio atsiradimą iš vandens paukščio kiaušinio papildo mitai apie kosminį kiaušinį, iš kurio atsiradusi visata. Juose pasakojama, kad iš pradžių buvo chaosas, migla, dumblynai. Paskui atsirado kiaušinis, padėtas vandens paukštės ar gyvatės, o iš jo – žemė, vandenys, dangus, oras, ugnis. Pasak suomių epo „Kalevala“, antis susisukusi gūžtą ir dėjusi kiaušinius ant Vandens Motinos kelio. Kiaušinis iš gūžtos išsiritęs, sudužęs ir jo gabalėliai pavirtę žeme, dangumi, Saule, Mėnuliu ir debesimis.

Baltistane kasmet nuo Saulės pergalės iki pirmojo perkūno griausmo Hindukuše švenčiama pavasario šventė „murgi-margi“. Ji prasideda žydinčioje pievoje, kurioje paslėptas dažytas kiaušinis. Kas pirmas jį suranda, skelbia šventės pradžią, tada prasideda šokiai ir žaidimai „kiauta-duža“ (kiaušinio daužymas), „kiauta-rita“ (kiaušinio ridenimas).

Pasaulio kilmė iš pirmykščio kiaušinio žinoma ne tik kaip orfikų pasaulio kūrimo mitas (juodasparnė naktis, vėjo pamylėta, padėjo kiaušinį, iš šio išsirito Erotas arba Panas), bet ir iš indų, japonų, perujiečių, polineziečių, finikiečių, kinų, slavų ir kitų tautų mitų apie pasaulio atsiradimą. Visuotinai pripažįstama, kad kiaušinis simbolizuoja pirmapradį gemalą, iš kurio vėliau atsirado pasaulis.

Senovės indų mite apie pasaulio kūrimą bylojama: Pradžių pradžioje nebuvo nieko. Nebuvo nei saulės, nei mėnulio, nei žvaigždžių. Tik tyvuliavo bekraščiai vandenys; anksčiau už kitus kūrinius iš pirmapradžio nejudančio chaoso glūdumos lyg giliam sapne išsiskyrė vandenys. Vandenys pagimdė ugnį. Galinga jų šilumos jėga išrutuliojo Aukso Kiaušinį. Tada dar nebuvo metų, nes nebuvo kam skaičiuoti laiką, bet tiek laiko, kiek tęsiasi metai, Aukso Kiaušinis plūduriavo bedugniame ir bekraščiame okeane. Po metų iš Auksinio gemalo atsirado Praamžis Brahma. Jis sudaužė Kiaušinį, šis perskilo pusiau. Iš viršutinės jo dalies atsirado Dangus, iš apatinės – Žemė, o tarp jų, kad atskirtų vieną nuo kito, Brahma įtaisė oro erdvę. Ir jis įtvirtino Žemę tarp vandenų, ir sukūrė pasaulio šalis, ir jis pradėjo laiką. Taip iš Aukso Kiaušinio buvo sukurta visata.

Plinijus veikale „Gamtos mokslas“ minėjo druido kiaušinį, vadindamas jį anguinum. Jis rašė, kad tai apvalus talismanas didumo sulig obuoliu, pasak legendų, susidaręs iš įširdusių gyvačių seilių. Palyginimas su gyvatėmis gana taiklus, nes druidams šie akmenys padėdavę pasismailinti liežuvį ir didinę galimybes pasitelkus gražbylystę laimėti teismuose. Krūvelės kiaušinio formos amuletų, daugmaž atitinkančių Plinijaus aprašymą, rastos Škotijoje, nors niekas neįrodė, kad tai iš tiesų druido kiaušiniai.

Krikščionybėje iš karsto atsikėlęs Kristus lyginamas su viščiuku, išsiritusiu iš lukšto; balta lukšto spalva simbolizuoja tyrumą ir tobulybę. Per Velykas kiaušinis, simbolizuodamas pavasarį, tampa atbundančios gamtos vaisingumo ženklu; kartu jis siejamas ir su minėtu Kristaus prisikėlimu.

Velykas ir dabartiniais laikais sunku įsivaizduoti be margučių. Senovėje jiems buvo priskiriama stebuklinga galia. Velykų kiaušinis, ypač dovanotas, turėjo žmogui suteikti laimės. Toks margutis būdavo saugomas visus metus. Manyta, kad Velykų kiaušiniai turi ypatingos galios: suteikia jėgų, apsaugo nuo ligų ir kerų. Dažnai kiaušinį dalijo į dvi ar keturias dalis ir tik tada valgė. Buvo tikima, kad jei per Velykas atsigavėdamas kiaušinį su kuo nors per pusę valgei, tai bėdoj tik jo vardą prisimink ir tau bus pagelbėta.

Pirmąją Velykų dieną rinkdavosi išbandyti, kieno margutis stipresnis. Sumuštą kiaušinį laimėtojas pasiimdavo. Sakydavo, kieno drūtesnis kiaušinis, to ir gyvenimas ilgesnis. Paprotys daužyti margučius paremtas tikėjimu, kad pramušus kiaušinį simboliškai atidaromas išėjimas ir jo gyvybei – įvairialypio gyvastingumo ir vaisingumo davėjai. Margučių ridenimo paprotys yra atėjęs iš gilios senovės. Anuomet tikėta, kad apeiginis kiaušinis, susilietęs su žeme, turėjo jai suteikti gyvybingumo. Apeiginiai margučiai buvo nešiojami po laukus, apkasami dirvose. Tai turėjo apsaugoti javus nuo krušos, užtikrinti gerą derlių.

Pavasarį, kai atgimsta gamta, kiaušiniui buvo priskiriama nepaprasta magiška galia. Buvo tikima, kad kiaušinis gali perimti žmonių ir gyvulių ligas, nukreipti blogas akis, nuvalyti moralinius nešvarumus. Kiaušinius valgydavo ligoniai, paliegėliai, jais apdėdavo žaizdas, pūlinius. Be to, manyta, kad kiaušinis yra priemonė atsikratyti nevaisingumo. Nevaisingos moterys esą valgydavusios žalius kiaušinius ir tapdavusios vaisingos. Taip pat kiaušiniai saugoję nuo įvairių piktųjų dvasių ir užkerėjimų.

Liaudies magijoje po tam tikrų apeigų kai kada kiaušiniai būdavo užkasami, be to, turėjęs reikšmės ir jų trapumas (priešiškos jėgos turėjo saugotis, kad jų nesutraiškytų, ir privalėjo elgtis santūriai). Austrų liaudies papročiuose Didįjį ketvirtadienį padėtas ir paskui pašventintas bei žemėje užkastas kiaušinis apsaugo nuo nelaimių. Jį galima permesti ir per namo stogą bei užkasti kritimo vietoje, kad namus apsaugotų nuo žaibo. Velykų rytą valgytų kiaušinių lukštus lietuviai ūkininkai nunešdavo į savo lauko rėžį ir užkasdavo, kad nuo ledų būtų apsaugoti javai ir užaugtų geras rugių derlius. Apie Veliuoną šeimininkė stropiai surinkdavo kiaušinių lukštus ir sudegindavo, kad pavasarį viščiukai, žąsiukai ir kiti paukščių jaunikliai lengvai iš lukštų ristųsi, gyvuliai greičiau numestų žiemos plaukus, kad medžiai sprogtų, pradėtų keltis jauna žolė. Vištoms margučių lesti neduodavo, kad jos nedarkytų pasėtų daržovių. Kiaušinius lietuviai seniau dažė du kartus per metus – Jurginėms (jurgučiai) ir Velykoms (velykaičiai). Per Jurgines, gindami gyvulius iš tvarto, ūkininkai (dažniausiai namų šeimininkės) tarpduryje padėdavo kiaušinį (arba du). Pervaryti per kiaušinį gyvuliai turėjo pasidaryti riebūs ir apvalūs. Paskui tą kiaušinį atiduodavo ubagui. Manyta, kad tai esanti geriausia išmalda, nes duoda gyvą daiktą. Kitur šeimininkė virdavo piemeniui du kiaušinius, kad gyvulių banda būtų sveika. Kiaušinis dėl jame slypinčio gemalo asocijuojasi su vitaline energija, todėl naudojamas sveikatai išburti ir vaisingumo kultuose, taip pat kaip stiprinantis maistas kelionėje į anapusinį pasaulį aptinkamas įkapėse.

Kiaušinio su dviem tryniais negalima valgyti merginoms – jeigu suvalgys, ilgai neištekės. Užperėtą kiaušinį suvalgiusi mergina taip pat ilgai neištekės (Pasvalys).

Kiaušinis naudojamas magų praktikose, apeigose ir būrimuose. Būrimas iš paukščių kiaušinių paprastai vadinamas omantija. Kai kuriose burtų knygose patariama naudoti tik juodos vištos kiaušinius, o prieš buriant atlikti daugybę ritualų ir sukalbėti įvairias maldas. Kitas populiarus būrimo metodas – į indą su vandeniu įleidžiamas kiaušinio baltymas su žiupsneliu druskos; po kelių valandų susiformavusi figūra duoda atsakymą į klausimą. Galima kartu virti trynį ir baltymą bei burti iš figūros, kuri susidaro juos išpylus iš puodo į lėkštę.

Norint padaryti kiaušinį minkštą ir lankstų, kad būtų galima nesudaužius jį perverti per žiedą ar kitą daiktą, reikia pamerkti penkioms dienoms į actą; paskui jį bus galima perverti per ką tik norėsite.

Žinoma legenda, kad Amerikos atradėjas Kolumbas buvo pakviestas į svečius pas visagalį kardinolą Mendozą. Svečių prašymu prie stalo jis pradėjo pasakoti, kaip atrado Naująjį pasaulį (beje, Kolumbas manė atradęs trumpiausią kelią į Indiją). Kažkuris iš svečių, labai pasitikintis savimi, gūžtelėjęs pečiais tarė: „Taip viskas paprasta.“ Kolumbas paėmė virtą kiaušinį ir padavė jam sakydamas: „Pastatykite kiaušinį ant smaigalio.“ Visi bandymai buvo nesėkmingi. „Tai neįmanoma“, – tarė pašnekovas. Kolumbas atsakė, kad nėra nieko paprastesnio, ir trinktelėjo kiaušinį smaigaliu į stalą sakydamas, kad nors tai ir paprasta, bet reikia sugalvoti. Dažnai sakoma „Kolumbo kiaušinis“ – tai nelauktos išeities iš sudėtingos padėties, paprasto sunkių klausimų sprendimo simbolis.

Siūlome ir jums atlikti bandymą su kiaušiniu. Kietai virtą ir nuluptą kiaušinį pabandykite įgrūsti pro siaurą butelio kaklelį. Skeptikai sakys, kad tai neįmanoma. Mat butelio viduje esantis oras neįsileidžia kiaušinio, o stipriai paspaustas šis sugūra. Ir vis dėlto storas kiaušinis į butelį pro siaurą kaklelį sulįs, jei darysime taip: pašildykime orą butelio viduje (pavyzdžiui, įmetę degantį degtuką ar žvakės galiuką), glaudžiai prispauskime kiaušinį prie kiaurymės ir palaukime. Orui vėstant slėgis butelyje taps mažesnis už atmosferinį ir įsiurbs kiaušinį vidun, visai jo nepažeisdamas.