iš meditacijų kalnuos – su negyvenama savo puse

GINTARAS BLEIZGYS

I

melsvo juodumo yra
vidudienis – – – –

sunku yra kojoms eiti
pasauliu kurio atsisakau

kojoms yra sunku išeiti

nemoka kūnas išeiti kuris negali
ten kur dabar einu

kur jis palydi išnykdamas

II

tikėtis kad vasara

kad pinasi vėjarožės
siela yra kalnai ir ilgos
kopėčios

lipimas
yra labai lėtas labai atsargus

sparnuotieji poezijos sandalai – –
laikas buvo išnokęs su visais
didžiuliais žiedais
kurie varvėjo

žiedynų kraujas
tikėtis kad vasara
kad suspėsi kad viršukalnėse
nieks nesibaigia lipti

tarytum užlipsi

tarytum tik tiek

III

yra tuštuma – –

akmenys krinta nuo kalno
sutrupa tvirčiausios uolos

šaltinis proskynoj
prograužoj

yra tuštuma kuri labai graužia
didžiulė gamta manyje kur miršta
miršta miršta daugybė
detalių – – daugybė

rėkiančios mirties manyje

IV

nemoku kalbėti užmerkiu

akis ir nekalbu esu
po šaknimis giliai po kapu

kur labai šviesu esu
kur nėra nieko žmogus

turi užgimti ir pereiti
visą šitą didelį lauką
visus kalnus

kaulus

V

nepasiguosi

vien avietynai ant šlaito
vienas yra
tavo kūnas

daugybė uogų kūnui
daugybė uogų poezijai
prisirpęs kruvinas sapnas

nuojautos – – –

VI

skęsta į debesis pabaiga
akys kurios visai atsimuša

eglės kurios užstoja

gyslų upeliai – – – –

VII

laikas akmeninėj
tarpeklio aikštėj

mano sieloje būta daugybės miestų
vietų kur gyvenau daugybė

archetipų apie tuščius namus

stovi jie visi negyvenami
nekalbėdami

vaiduoklių slėniai vėjas – tarpekliais
nuėjo tai
ką pasakiau

VIII

tegu nebegrįžta balsas

klaidžioja atkartodamas

kūno ir sielos
vienatvę

demonus vandenyną eglės
girdėjo ką kalbu akmenys
kuriuos perskelia mano balsas

ir Tu esi visur

IX

eglės suvilgo odą

nusirengt egles

paukštis smigo į mane
samanos
trisdešimt metų po
amžinu apklotu

amžinai nepajudinamų
amžinai nebebūsiančių

skaudi yra laiko strėlė – – –

X

atskrido kalnų sparnuotis
prie mano galvos kurio nepažįstu
tokio nesu matęs vaikystėj
tokio nebuvo niekada

nepažįstamieji
žiūrintys vidudienį į mane
visai
prie viršukalnės

mano tikslas kažkur už to eglyno
už sniego

jis dabar yra giliai miegantis
labai dar giliai miegantis

mano tikslas

XI (miražas)

pažadinkit mamą kuri miega
giliai šiame sniege

kažkur už posūkio
turėtų būti veisiejai

baigėsi vanduo

ir jeigu
neberasiu šaltinio tai
niekada

nebepareisiu

atsiprašau

XII

sutikti paukščiai pasisveikina

tokios yra kalnuose taisyklės
sveikinasi visi nepažįstamieji

daugybė yra nepažįstamų dvasių
daugybė vienuolynų aukštikalnėse
vėjas

XIII

mano Tėvo namuose yra
daugybė kambarių
daugybė stebuklų išgryninto
jausmo menės

įeini į vieną ir viskas išnyksta
tik vienas iki sielos gelmių
išvalytas jausmas
vienoj menėj vienoks
kitoj kitas

žmogus išprotėtų čia netikėtai
pakliuvęs

XIV

temsta ir vėjas svetimas

drebulių lapai atsisukę baltąja
puse debesys juodąja žodžiai

eina prieš plauką prieš
vandenį prieš poeziją

gyvenimo ežeras

gyvenimo kalnas

juodas nakties miškas

tai bent turėjai spindėti
kad viskas būtų gyva

XV

galėčiau verkti nes čia niekas
manęs nebemato daugybė
atskridusių verkiančių vaiduoklių

daugybė kelkraščių griūčių ošiantis
sparnų miškas pro juos visus
brautis kaip pro kokias šakas

XVI

žmogus čia retai užklysta
jie labai pasiilgę žmogaus balso
daugybė kalvų daugybė kalėjimo
kamerų kur turi būti išvalyti

žmogus atėjęs iš didelės laisvės
net kai verkia jis šypsosi
atrodo kad šypsosi šalia jų

XVII

viskas yra laikina viskas praeinama
viskas subyra yra tik kelias

kuris išveda iš visų vienučių atrodo
kad tai niekada nesibaigs kad neišlaikysi
bet uždangos nukrenta daugybė
milijonai šviesmečiai uždangų

XVIII

mirties kaukė ledinės grimasos
kosminė juodybė atstumas
kurio negali net palygint

labai toli kalnuose jie gyvena
už daugybės naktų ne žemėj
jie dabar visi yra – – – – –

XIX

miške atsibunda visokios būtybės

didžiulė baimė ateinanti ne iš kūno
ne stirnos baimė ne liūto ne ieties
lekiančios ne trupančio mūro ne
laiko baimė kuri ateina iš
nematomybės didžiulės nuojautos
yra visur pro kur eini

XX

paskui viskas nueina

tylu

uždarau langus ir dingsta garsai
kalnai pasitraukia visi

išėjo

ir tada yra baisu sraigėms
užauga riestos kupros

XXI

staugia vilkas iš kito kalno
naktiniai drugiai nėra vietos
jiems tamsoje

infraraudonieji drugiai į tavo
kūno šilumą yra daug vietų

kurių tu nežinai garsų kurių
negirdėjai daugybės dalykų
nebematai – – –

XXII

žmogų apima miegas
kad mažiau žinotų
mažiau nakties
sąmonės

skverbtis nebėra jėgų
yra liūnas kuris stabdo
reikia ilgai labai ilgai kopti
kad išeitum į kitą vandenį

XXIII

naktis yra labai didelė
daug
žvaigždžių yra žmoguje
daugybė erškėčių kūlgrindų
laiko brasta per kurią
nesuskaičiuojamos keliasi minios

milijardas tylėjimo yra žmoguje
neišsakyta

XXIV

vieta yra stovėti
giliai užsimerkus

giliai stovėti ir viskas eina
iš visų pusių viskas yra genama
pro tave

niekas negali sustoti
neturi valios nepaliaujama

viskas eina dabar

atsiveria

XXV

naktis kalnuos su
negyvenama savo puse

su negyvenamais žmonėmis
uolos sieloj

purvynai iš žmogaus
sako
į juos ateina blogosios

išėjau iš gyvenimo iš
žmonių giminės

iš apačios nesimatė
visų tų griozdų

išsivalyti – paskui

kalnas baigiasi
žemė išnyksta po kojom

naktis be nieko rizikuot
kad nebūsi ir laukti

kas bus

XXVI

virsiantys paukščiais išeisiantys
iš vaikystės iš kūno ne vyro
ne velnio ir ne laiko galia

XXVII

paukščio balsu tamsos
balsas

giliai iš pasąmonės šešėliai

visus daiktus
kuriuos paliksi šioje pusėje

– – – – – –
– – – – – –

paliksi

būtinai

XXVIII

žmonės išsivadavę iš sąmonės
kurie tiesiai
kreipiasi į Tave

išjudindami kalnus – –