Eugenijus Oneginas

ARKADIJ BUCHOV

Operos „Eugenijus Oneginas“ šiandienos premjeros proga leidžiame sau pasiūlyti skaitytojų dėmesiui vieną gana įdomų dokumentą, jau šiandien pristatytą mums į redakciją.

Mes suprantame, kad žemiau pateiktas dokumentas negali tapti tokios populiarios operos libretu, bet galbūt jis gerokai padės tiems žiūrovams, kurie pareikš pageidavimą susipažinti su kur kas šiuolaikiškesniu „Eugenijaus Onegino“ aiškinimu.

Liet. Komun. Partija.

„Proletkult“

Kovno

Skyrius operos, sampyninis ir kitų

pučiamųjų instrumentų.

Ved. Pad. Dr. A. Buchovas

Draugai!

Ką reiškia opera, jeigu joje nedainuojama? Nieko ji nereiškia be dainavimo, o jeigu yra dainavimas, jį reikia paaiškinti. Tai caro režimuose itališkai dainuoja, o darbo žmogus sėdi su savo kontramarke ir nieko nesupranta. O laisvoje valstybėje kiekvienas suprasti privalo, jeigu jis pagal darbo knygelę gyvena ir vienijasi. Todėl balsuodami nusprendėme – paaiškinti!

Pirmas skambutis – nieko nereiškia: stovėk sau bufete, rūkyk ir nors nusispjauk.

Suskambus antrajam – grūskis minioje, o prie trečiojo būk kuo vikresnis, greičiau šok į savo vietą ir stebėk kaimyną: dabar liaudis žulikavota – užims ir nieko nepadarysi, teks sėdėti ant grindų.

Ir štai atsiveria uždanga – ir prasideda kažkokie nepadorumai.

Išeina tos dvi mergos ir pradeda publiką įkyriai kamantinėti: „Ar jūs matėte, ar jūs girdėjote?“ ir neša visokias paskalas. Publika, suprantama, į tai veltis nenori ir tyli kaip musės. Ne mūsų, girdi, reikalas: nieko nematėme, nieko negirdėjome, o iškvies į rajoną – patvirtinsime. Dainuoja sau mergos, o motulė jų, dvarininkė nepribaigta, uogienę verda. Jos dainuoja, o ji vis verda – pykčiui! Pikta tokia prakeiktoji – vis verda ir verda, ir verda.

Na, suprantama – mergiotės! Čia ir vaikinai iš kaimo užsuka su maisto mokesčiais – duokle; visą pluoštą pristatė. Reikalas, draugai, tarytum išalkusioje gubernijoje – kas be ko.

Tiktai jie savo mokesčių pluoštelius įkišo į dvarininkiškas įsčias – štai mūsų – jums. Du buržujukai įsiridena.

Ilgaplaukis, kursai iš eserų, Lenskis – tai jau ir pradeda savo įžūliomis eilutėmis:

Pats, – sako, – atėjau

Ir Oneginą atsivedžiau.

Ir tik jis, taigi, draugai, išdrožė, o Tanka, toji pati – į krūmus. Pritūpė už krūmelio, o pati šnabžda:

– Ak, motinėle, motinėle, – įsimylėjusi esu negyvai ir man nieko nereikia.

O buržujukai, žinome mes juos, dovanota duona gyvena – pasitarti nutarė.

– Man, – sako Lenskis, – Olka patinka. Raudonskruostė tokia, mandagumus visokius žino ir apskritai pumpurėlis pasaulinio gaisro fone.

– O man daugiau patinka Tanka. Taviškė tai apvalaina ir kvaila.

Na, reikalas aiškus, norėjo tasai jam į dantis duoti, bet jau vėlu – uždangėlę nuleido.

O kai vėl pakėlė – publika net aiktelėjo: tokia dramblavota merga, o be auklės užmigti negali.

– Auklyte, – šūkteli, – brangioji, nubėk atnešti pašto ženklą, o aš laiškelį parašysiu.

Auklei kas, žmogus dėl atlyginimo gyvena: ją nors alaus nusiųsk, nors pašto ženklo – atneš.

– Liaukis tu, – sako, – kvailystėmis užsiiminėti. Ar mergiškas tai reikalas prie nepažįstamojo laiškais kabinėtis?

– Vėlu jau, auklyte. Aš dabar labai įsimylėjusi ir nėra man jokio draudimo.

Prisėdo ir rašo. Ašaromis apsipila, matyti, rašliava silpnai sekasi, o užsispyrusi, ak, kokia ir vis rašo ir rašo.

– Kodėl gi, kodėl jūs mus aplankėte, Ženečka… Jeigu Lenskis šlaistosi – tai jis baltagvardietis ir pasaulinės reakcijos agentas iš kaimyninio parajonio, o jūs gi, jūs gi…

Parašė, tą pat padainavo ir vėl:

– Kodėl, kodėl, kokiu tikslu atversiu dūšią savo jums…

Vadinasi, bijosi, kaipgi nemačiau. Patys suprantate – laikmetis sunkus, silpna valiuta – kas gi dabar Čeka netarnauja.

Vėl uždangėlė. Publika koridoriuje, o ji už uždangėlės sėdi ir rašo – tik jos nesimato. Pasislėpė, niekšelė.

Štai taip. Mergiotė gi jauna, su aukle kirmija, o iš tikrųjų: buržuazinė veislė.

Atvažiuoja Oneginas ir visų pirma lekia pas ją:

– Jūs man rašėte? Neišsiginkite.

O ji net iš veido išėjo:

– Nežudykite, neišduokite.

O kam užsidirbti nesinori? Tuojau pat išduosiu – pagalvojo. Užsidirbsiu iš šios mergiotės. O pats primeta įvairiausius pasiteisinimo žodžius.

– Kada, – sako, – gyvenimas sukasi ratu, aš apsaugoti norėčiau, tai jau kitas reikalas. Aš juk žinomas žmogus visuomenėje, gerti – reikia, kelnes užlopyti – reikia, į kinematografą veltui neįleidžia – išduosiu!

Gaila pasidarė – labai jau ji verkia. Bijosi, pati prisidirbo, o į gubčeką nesinori važiuoti.

– Žinote, – sako, – madmuazele, be jūsų, vienintelės – jaunosios aš nesurasiu jau kitos, bet vis dėlto negaliu. Patikėkite, tai vienintelė garantija…

– O kokią, sakykite, sąžinę turi žmogus, jeigu jis iki to nusirito?

Publikai, suprantama, skaudu – dar batais apmėtys – skubiai nuleido uždangėlę.

Dėl vedybų, pas juos visada taip – nesinori ir galvą skauda, ir tetulė atvažiavo; o už dovanotus išgerti, užkrimsti – tai jie visada pasiruošę.

Organizavo senučiukė šokių vakarėlį. Pasikvietė šiek tiek padoresnių. O Oneginas su Lenskiu – kaip visada čia. Atvažiavo – juk jų neišvarysi.

Tai ką jūs manote – maža jam, kad vieną mergužėlę privedė prie ašarėlių – jis jau prie kitos gerinasi. Pačiupo Olgą ir į abi ausis su buržuaziniais pasiūlymais vis lenda, o pats kojelėmis tokius fokstrotus išdarinėja, net panelę karštis išpylė. Šoka, o pati nosinaite vėduojasi ir limonado mirtinai nori.

Na, Lenskis jau neišlaikė. Natūra eseriška, o širdimi tikras Baltijos matrosas.

– Neleisiu – ir viskas. Šok su sava. Svetimų negrabaliok.

– O jeigu panorėsiu?

– Panorėsi… Ak, štai kaip… Klastingas suvedžiotojau!

Kai tik prasidėjo šis skandalas, svečiai apsidžiaugė ir visi susispietė į ratelį. Duok jam, šaukia, duok… Nes: kortos jau nusibodo, bufetas apvalgytas, kiekvienas nori naujų linksmybių.

Na, o Lenskis iš karto užsiplieskė ir senę užsipuolė:

– Jūsų namuose, jūsų namuose!

Ir pradėjo, ir pradėjo. Lakstyt vaikėziškai pradėjo, kad Olgą įsižiūrėjo, ir dėl to, kad mergiotės niekas neprižiūri… Ir vis namai, namai, namai. Namų savininkai net nuoskaudą pajuto – uždangėlę ir nuleido. Jie – klasė rimta, jų rūstinti neverta…

Užmiršau pasakyti, kad prieš pat uždangą Lenskis prisikabino prie Onegino: noriu šaudytis ir viskas.

O šis taip pat savo išdidumą bando demonstruoti: leidimą, leidimą, – šaukia, – ginklui turite – prašom!

Ateina Lenskis. Anksti anksti. Kavytės, arbatėlės neragavęs, prisėda ant spintelės ir kaulyt pradeda: kur, na, kur?

Reikalas aiškus, atvedė žmogų į šaudyklą, pasodino ant spintelės – jau ne linksmybės.

Paniurkė – paniurkė jis, o Oneginas jau čia ir rankose grėsmingas pistoletas. O šalia jo dezertyras – karininkas be registracijos.

– Pasiruošę, draugai?

– Tikrai taip.

– Ginklais taikytis! Ir du…

Kaip trinktelės Oneginas, tai Lenskis net nustebo. Atrodo, ką tik žmogelis dainavo, o dabar numirėliškai nušlitiniavo.

– Nudėjo?

– Viskas kaip priklauso. Sukomplektuotas.

– Gaila. Vis dėlto vienoje komkuopelėje buvodavom.

Tik pamanykit! Prie dabartinio pasaulinio gaisro visų nepagailėsi. Arkliai paduoti!

Sėdo ir išvažiavo. O uždangėlė taip pati jau lenda.

Na, vadinasi, viskas baigta, Lenskį pribaigė, apie Olgą net neužsimenama, o Tatjana nekvaila – su caro generolu susipainiojo ir tokia svarbia persona tapo, kad net generolas, į ją žvelgdamas, bosu uždainavo.

Surengė ji faifokloką pusę keturių, o Oneginas jau čia. Stvėrė generolo sagą – suka, suka, o pats vis mirkčioja:

– Kas ten avietinėj krantinėj su ispanų pasiuntiniu šnekučiuojas? Neblogas siužetėlis, smogtelėti reikėtų – gal ir pasiseks.

– Tai juk mano žmona!

– Ak, štai kaip? Atleiskite, drauge.

Nėra kas daryti, nuėjo prie jos pats ir tarkšt ant kelių.

– Madam! Nejaugi tai jūs? O aš, idiotas, idiotas – tokį pumpurėlį pražiopsojau… Suteikite galimybę pasitaisyti, madam…

Jai, suprantama, malonu, tik vėlgi sutuoktinio bijosi ir pasiskųsti nėra kam.

– Jokiu būdu. Aš jau kitam atiduota ir amžiams jam būsiu ištikima. Sukramtėte?

– Nuolankiai dėkojame už tai. Iki pasimatymo!

– Dulkėto kelio! Atvirukus rašykite!

Nusispjovė ir išėjo. Dabar, brolau, buržujaus neprigriebsi – visko pasimokė, žino – kada, kur ir kaip.

Uždanga: vadinasi, kas ploja, kas apsiausto bėga, kas už kišenių grabinėjas – kaimynai šiais laikais gudragalviai – nenužiūrėsi ir tavo kapitalo – nėr!

Viena pasakysiu: dėl muzikos tai aš jau nelabai – kitados daugiausia miško kirtimo reikaluose ir dervos virimo gamyklėlėse tryniausi – o jeigu tokią operą, su choru, pritariant armonikai – kainos jai nebūtų, garbės žodis…

„Эхо“, 1923.IV.24

Vertė Donaldas Strikulis