Dideliais žingsniais apmąstymų link
UGNĖ BUŽINSKAITĖ
Užeikime į galeriją AV17. Čia atidaryta ne tik bičių vašku, bet ir itin simbolinėmis prasmėmis dvelkianti Andriaus Ermino skulptūros paroda „Linija. Mėlyna“. Vaikštinėdama po ekspozicines erdves buvau įtraukta į žaidimą. Jis elementarus – ieškoti skulptūrinės grupės prasminių elementų ir bandyti juos sudėlioti į vientisą dėlionę. Iš dalies tai padeda pateisinti ir paties autoriaus žodžius, kad skulptūriniai junginiai neužduoda jokių klausimų ir lygiai taip pat neatsako į žiūrovo keliamus klausimus, tačiau verčia mąstyti. Aviliai ir išnykusios bitės (kojūkų nepamenu) Andriaus Ermino kūryboje man jau matyti (ir ne per seniausiai). Įžvalga paprasta – kodėl šios nematomos bitės tave persekioja, Andriau?
Andrius Erminas. Linija. Mėlyna. 2011
Parodoje santykiauja penki elementai: avilys, kojūkai ir juos jungiantys dėmenys – linija, jos mėlyna spalva ir tirpstančio vaško kvapas. Avilys, turintis tam tikras ritualo, šeimos, būsto prasmes, šiame kontekste nureikšminamas, netgi nurengiamas panaudojant dekonstrukciją, paklojamas ant grindų. Kojūkai, kaip tam tikri aerobikos, cirko, karnavalo atributai, pajungiami amžinai vergystei. Atsisakant grožio, formos paieškų, kojūkai žiūrovui rėkte rėkia: „Tik nenukrisk!“ Stiebimasis į viršų, avilių išklotinės, primenančios kryžių, slogus vaško kvapas – sakralumas nusakralintame kontekste. Linija – tai tąsa ir kartu žymė. Visi objektai kilę iš vieno ir kaip vienas pažymėti.
Andrius Erminas naujas formas atranda kaip senųjų pratęsimą. Autorius pasisavina rastus (o gal pirktus) objektus (avilius, kojūkus) ir panaudoja juos savais tikslais. Ši apropriacija buities daiktus perkelia į meno lauką, dėl to susiduria nauji vaizdai, prasmės ir kontekstai. Pasisavinti buities daiktai jau turi savos, niekam nežinomos (tik nuspėjamos) istorijos pėdsaką. Kadaise bičių ir bitininko nugyventas, kiek patrūnijęs avilys dabar pūpso padėtas žiūrovo akiai teisti. Čia susiduria dvi istorijos – senyvo avilio (iškelto ant kojūkų lyg ant cirko postamento ar nukryžiuoto ant grindų) ir XVII a. pastato erdvės, į kurią skulptūros buvo integruotos. Kartu tarpusavyje konfrontuoja laikinumas, mirtis ir amžinybė. Šiltas, jaukus medaus kvapas ir šalta, atribojanti linija.
Pasinerti, pamąstyti, sudvejoti ir vėl pasinerti parodoje paprasta. Klaidingai skaityti prasmes ir sąmoningai atsieti šiuos buvusius buities objektus nuo jų pirminio konteksto nėra taip lengva. Vis dėlto žengti dideliais kojūkų žingsniais link apmąstymų apie Andriaus Ermino formas yra verta, tai leidžia tapti tų formų dalimi.
