Bolonija

MIKALOJUS VILUTIS

Bolonijos vaikų knygų mugė, mano galva, turėjo būti ne Bolonijoje. Renginiui tiktų neįdomus miestas, nes net man, knygų iliustratoriui, nesinorėjo žiūrėti į knygas, bet norėjosi vaikščioti po Boloniją, nepaprasto išorinio ir vidinio grožio miestą iš molio. Iš tokio pat molio Dievas nulipdė Adomą. Man Bolonija – tai senamiestis ir romaninė Šventojo Stepono bažnyčia, išlikusi beveik tokia, kokia buvo pastatyta. Tris kartus ten buvau ir nenorėjau išeiti. Jaučiausi ten savimi, tuo, kas esu, menkas ir bejėgis prieš didelę paslaptį, kurios žmogui neduota atskleisti, tik jausti, kad ji yra. Tokią bažnyčią galėjo pastatyti man jau nesuprantami, nuolankūs, kitokie žmonės, kurie tikėjo Dievą ir bažnyčią statė Dievui, bet ne žmonėms. Tais laikais, kai gyvenimas ir kūno grožis buvo beverčiai. Bažnyčia panaši į Kristų, kuris, sakoma, nebuvo dailios išvaizdos, bet turėjo begalinę vidinę jėgą ir begalinį dvasios grožį. Ir aš, abejojantis, tikintis ir netikintis, jaučiau joje ne sugalvotą, bet tikrą Dievą, kuris kalbėjo: …aš VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams – trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie mane atmeta… (Iš 20, 5) Kitos bažnyčios perstatytos arba statytos jau tada, kai grožis iš vidaus persikėlė į paviršių. Statytos nebe Dievui, bet sau patiems pasigrožėti. Gotika, barokas. Kristus – sportiškas vyrukas, gan patogiai įsitaisęs ant kryžiaus. Ne Grünewaldo Kristus. Dailūs paveikslai, gražios bažnyčios, bet Dievo ten nebėra. Bent aš tai Dievo tose bažnyčiose nejaučiau. Gal aš klystu. Gal ir ne sau pasigrožėti buvo pastatyta viena barokinė bažnyčia. Ji didžiulė ir turbūt labai puošni, bet pastatyta tokioje siauroje gatvelėje, kad matosi tik jos papėdė. Žmogus gali tik mažytę dalį jos grožio matyti, o visą grožį – tik Dievas. Tau, Dieve, kuriame tokį grožį, kokio net tu pats nesugebėtum sukurti. Taip, matyt, galvojo statytojai. Ecce homo. Didesnis už Dievą nori būti.

Bolonijos senamiestis apskritas, gal 2–3 kilometrų skersmens, patogus klaidžioti. Nauji rajonai man atrodė neįdomūs. Neatrodo, kad ir būtų stengtasi juos pastatyti įdomius. Tiesa, mažai jų mačiau, tik pakeliui į mugę. Spręsti negaliu, todėl ir sakau „man atrodė“. Bet meno radau ir ten. Reikėjo pereiti šešių eilių gatvę, bet perėja „zebras“ vedė tik iki pusės gatvės, kur buvo salelė pėstiesiems. Toliau ne. Gyvenu nepadoriai ilgai, bet tokios perėjos neteko matyti. Tik Bolonijoje. Natūraliai atsiradęs konceptualaus meno kūrinys. Perėja į niekur. Mūsų gyvenimas. Perėja iš niekur į niekur.

Rašau ne apie Boloniją, kokia ji yra iš tikrųjų, bet kokia ji atrodė man. Kiti gal ją matė kitokią.

Mugėje dalyvavau dviejuose pokalbiuose. Viename sakiau, kad, mano galva, šiuo metu Stasys Eidrigevičius yra geriausias vaikų knygų iliustratorius pasaulyje. Taip galvoju, tikiu tuo ir mugė dar labiau mano tikėjimą sutvirtino. Knygų begalė, paroda didžiulė, bet kai vaikščiojau po ją, tai man atrodė, kad visur matau tas pačias knygas. Nigerijos stendas nedaug skyrėsi nuo Suomijos. Tik kaip pavyzdį sakau. Tiksliai neprisimenu. Vienuose boksuose stovi juodi žmonės, kituose – kitokių spalvų. Žmonės skiriasi, o knygos nelabai. Liūdna niveliacija. Yra labai gerų iliustracijų, bet reikia atidžiai žiūrėti, kad pamatytum jų grožį, o šiaip visos iliustracijos jau tarsi matytos. Iliustratoriai dirba keliomis manieromis – nuo lengvo žaismingo stiliaus, kuris buvo madingas 7-ajame dešimtmetyje, iki sunkiojo fotorealistinio grįžimo prie tikrovės. Keli tarpiniai stiliai. Stiliai skiriasi vienas nuo kito, bet ne tais stiliais atliktos iliustracijos. Paviršius gal kiek, bet esmė ta pati. Išskyrus Stasio Eidrigevičiaus. Kelios užsienio leidyklos leidžia jo knygas, neįsidėmėjau kokios, nes man svarbu vaizdai. Vaikštant po parodą peizažas toks vienodas, kaip Kazachstane važiuojant traukiniu, tik Stasio iliustracijos matosi iškart. Skiriasi nuo kitų savo esme, ne tik išore. Ir nėra, nesijaučia savitikslio noro išsiskirti iš kitų. Savo mokiniams, kurie stengdavosi būtinai kitaip, rodydavau Stasio darbus ir sakydavau: žiūrėkite, žmogus nesistengia būti kitoks, nes jis yra kitoks, toks gimė. Jo darbuose viskas paprasta – jokių techninių akivaizdžių naujovių, teptukas, guašas, saikinga transformacija, komponavimas gan tradicinis. Detalės lyg ir nieko naujo, o visuma, esmė visai kitokia. Stulbinančiai kitokia. Tokia Stasio kūrybos mįslė. Iš kur, klausiau, turi tiek kūrybinės energijos, tokį platų kūrybinį diapazoną, tiek tikros, nedirbtinės fantazijos. Stebina jis mane. Tai įkrovė Dievas menu. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie Birutės Žilytės iliustracijas. Jos irgi skirtųsi iš visų, ir Algirdo Steponavičiaus skirtųsi. Birutės iliustracijos buvo tik lietuvių parodoje, nes pagrindinėje – tik šiais laikais darytos iliustracijos. Pagalvojau, galėtų pasaulio šalys surengti savo XX amžiaus ir šiuo metu dirbančių iliustratorių parodas. Lietuvių paroda ten gerai atrodytų.

Kalboms ruošiausi atsakingai. Gal Lietuvoje kam nors bus įdomu paskaityti. Tikiuosi.

Temos dvi – vaikų knygos tarybiniais laikais ir kodėl knygų iliustratoriai rašo. Pirmajai vadovavo Giedrė Jankevičiūtė, antrajai – Lolita Varanavičienė. Man patogiau pradėti nuo antrosios.

Kodėl iliustratoriai rašo

Nežinau, kodėl iliustratoriai rašo. Galiu tiktai spėlioti. Apskritai nežinau, kodėl vieni žmonės linkę elgtis vienaip, o kiti kitaip. Galimos įvairios priežastys. Prigimtis, manau, verčia. Nurodo gyvenimo kryptį. Locke’as sako, kad žmogus gimsta tuščiaviduris, kaip tuščias maišas, į kurį galima krauti viską, ką nori. Tikiu tais, kurie netiki Locke’u. Pritariu tiems, kurie sako, jog žmogus gimsta ne tuščias, jog Dievas kartu su gyvybės alsavimu įkvepia žmogui į nosį savybes ir bruožus, kad jis skirtųsi nuo kitų, ir prigimtį, kad ji žmogui pasakytų, ką veikti šiame gyvenime. Kai kuriuos žmones Dievas įkrauna menu taip, kaip baterija įkraunama elektros energija. Elektros energija baterijoje miega. Pavidalai, kuriais ji nubudusi pasireiškia, priklauso nuo neesminių atsitiktinumų, esančių išorėje. Taip ir menas, esantis žmoguje, tampa kūnu, kurio forma priklauso nuo aplinkos. Menas nėra poezija, paveikslas, daina, apskritai dailė, muzika, poezija – tai tik meno materialios apraiškos. Menas – tai, kas visus šiuos dalykus sieja, visų šių dalykų esmė. Jis nėra matomas ir girdimas, nes neturi bruožų ir savybių. Tūno žmogaus viduje kaip, pavyzdžiui, pyktis, nebetelpa ir veržiasi į išorę. Vienų pyktis verkia, kitų rėkia, kitų mušasi. Įvairiai. Taip ir menas nebetelpa žmoguje ir veržiasi lauk, tampa matomas ir girdimas kitiems, įgauna vaizdo, garso, žodžių formą. Forma nėra svarbi, nuo jos nepriklauso meninė vertė, taip kaip vyno vertė nepriklauso nuo butelio formos. Nėra svarbiausia, kaip menas pasireiškia. Ir nebūtinai vienas menininkas turi tiktai piešti arba tik dainuoti. Menas iš vidaus, forma iš išorės. Beveik kasdien valandą einu į savo dirbtuvę. Kalneliais, per mišką, palei upę, pro katedrą, senamiesčio gatvėmis. Nepriklausomai nuo mano noro ateina į galvą vaizdas arba mintis, tūno tenai, nebetelpa, verčia mane perkelti tą vaizdą ir tą mintį iš galvos ant popieriaus. Kad galva būtų tuščia. Tuščia galva. Puikus jausmas. Palaiminga būsena. Galbūt Locke’as teisus, gal žmogus gimsta tuščias ir trokšta vėl sugrįžti į palaimingą pirmapradę tuštumą. Galbūt reikia ištuštinti galvą, kad būtų vietos kitoms mintims ir vaizdams. Išsituštinimo teorija. Bendroji priežastis esanti meninėje prigimtyje. Kitos priežastys atsitiktinės, asmeninės arba tarpasmeninės. Galbūt iliustratoriai dažniau už kitus dailininkus rašo todėl, kad jie yra arčiau knygos. Bet jie kuria tik knygos vaizdą. Ne pačią reikšmingiausią knygos dalį. Knyga skirta skaityti, todėl tai, kas parašyta, dažniausiai yra svarbiau negu tai, kas nupaišyta. Iliustratoriui nesinori būti nesvarbiam, norisi būti svarbiausiam. Gal dėl to kai kurie dailininkai ne tik iliustruoja, bet ir patys parašo knygą. Sukuria knygą nuo pradžios iki galo ir tada su niekuo nereikia dalintis šlove ir garbe.

Kita priežastis. Asmeniškesnė. Pirmoji knyga, kurią iliustravau prieš šešerius metus, buvo pasaka. Neturėjau kūrybinės laisvės, būtinos sąlygos geroms iliustracijoms sukurti. Aldona Liobytė parašė, kaip viskas vyko, o aš turėjau nupaišyti, kaip viskas atrodė. Turėjau iliustruoti siužetą, paišyti kiškius. Man nesinorėjo jų paišyti, nes negalėjau jų nupaišyti gerai. Aš niekuomet nebuvau kiškiu, todėl nežinau, kas jis yra. Kaipgi galiu gerai nupaišyti tai, ko nežinau. Matau tik kiškio paviršių ir tik kiškio paviršių tegaliu nupaišyti. Tik kailį. Bet negaliu nupaišyti gyvo kiškio. Visuomet taip būna, kai tenka iliustruoti kieno nors kito parašytą knygą. Ir dar. Iliustracijos turi tikti teksto stiliui, rašytojo, bet ne mano nuotaikai. Todėl nutariau pats parašyti knygą sau, kurią man būtų patogu iliustruoti. Knygą, kuri tiktų mano paveikslėliams ir teiktų man visišką kūrybinę laisvę. Taip pat teiktų visišką interpretavimo laisvę skaitytojui ir žiūrovui. Skaitykit ir supraskit, kaip norit. Žiūrėkit į paveikslėlius ir matykit, ką norit. Atvira popfilosofija.

Dar viena priežastis. Pati svarbiausia ir pati asmeniškiausia. Pirmiausiai nupaišau paveikslą mintyse. Nepaprasto grožio. Aš jį matau savo viduje, bet kiti nemato. Tada jį nupaišau, kad ir kiti matytų, kaip gražiai moku nupaišyti, ir man paplotų. Į galvą ateina puiki mintis ir aš ją pasakau garsiai, tam, kad kiti sužinotų, koks aš protingas ir iškalbingas, ir gėrėtųsi manimi. Kalbu tik apie save, bet nemanau, kad esu išimtis. Juokingas yra žmogus.

Trys priežastys kodėl. Yra iš ko pasirinkti. Ačiū už dėmesį.

Ideologija ir vaikų knyga

Sakoma, kad tarybiniai laikai buvo sunkūs menininkams ir menui. Taip pat sakoma, kad kiekviename reiškinyje yra ir gėrio, ir blogio, kad šiame pasaulyje netgi būna taip, kad kuo blogiau, tuo geriau. Gyvenimas rodo, kad menui šiltnamio sąlygos nėra palankios. Kančios įkrauna menininką kūrybine energija. Aš tuo tikiu, nes tai labai panašu į tiesą. Cervantesas „Don Kichotą“ parašė būdamas kalėjime, Dostojevskis parašė „Nusikaltimą ir bausmę“ po ketverių metų katorgoje. Tarybiniais metais Lietuvoje buvo pasaulinio lygio knygų iliustratorių, kurie, atrodo, nėra pralenkti iki šiol. Birutė Žilytė, Algirdas Steponavičius, Petras Repšys, Rimtis Gibavičius, Kęstutis Kasparavičius. Stasys Eidrigevičius, mano galva, šiuo metu yra geriausias ar bent jau originaliausias vaikų knygų iliustratorius pasaulyje. Jis taip pat subrendo tarybiniais laikais. Žinoma, tai nėra tarybinės santvarkos nuopelnas. Minėti dailininkai gimė talentingi ir netgi tarybinė santvarka nepajėgė sužlugdyti jų talento. Palankios sąlygos geriems iliustratoriams atsirasti buvo ir tai, kad visame pasaulyje tuo metu knygos, taip pat ir knygos menas būdavo labiau vertinami negu šiais laikais. Šiuo metu, manau, yra žymiai mažiau žmonių, kuriems knygos reikalingos. Šeštajame dešimtmetyje, kai buvau vaikas, buvo ne taip kaip dabar. Ne man spręsti, ar geriau, ar blogiau, bet ne taip. Nemanau, kad vaikai tada buvo laimingesni už savo vienmečius dabar, tik man atrodo, kad tada vaikai gyveno savo gyvenimą. Buvo privalomi dalykai – pusryčiai, pietūs, vakarienė ir mokykla, bet tikrasis gyvenimas vykdavo kieme ir gatvėje, kur vaikai susikurdavo jį tokį, kokio norėjo. Patys sau. Būreliai, sportas nebuvo populiarūs, televizorių ir kompiuterių nebuvo. Gyvenimas nebuvo primetamas. Vienintelė įdomybė, kurią vaikai gaudavo iš šalies, buvo knygos. Todėl knygas brangindavom. Iki šiol visas jas prisimenu. Tekstus ir paveikslėlius. Spaudos kokybė tais laikais nebuvo prabangi. Knygos neturėjo efektingos išorės.

Ofseto dar nebuvo, knygų iliustracijas spausdindavo litografijos technika. Spaustuvės meistrai savo rankomis perpiešdavo iliustracijas ant akmenų ir nuo akmenų jas spausdavo. Žmogaus prisilietimo būdavo spausdintose iliustracijose. Vidinio grožio. Šilumos. Knygų vaikams buvo leidžiama mažai. Kai perskaitėme visas knygas, skirtas vaikams, teko imtis sudėtingesnių, prasmingesnių knygų, nes atsirado įprotis skaityti. Savaiminis lavinimasis literatūroje. Knygų trūkumas tapo pranašumu. Būdamas paauglys skaičiau Voltaire’ą. Žinoma, supratau tik siužetą, bet nesupratau minčių. Ir vis dėlto, manau, kai kurios mano nesuvoktos mintys liko pasąmonėje ir, kai buvau tam subrendęs, perėjo į sąmonę. Dabar knygų vaikams leidžiama tiek daug, kad jas galima skaityti visą gyvenimą ir niekada neperskaityti. Jokio natūralaus lavinimosi. Tik knygos vaikams nebereikalingos. Jos užgožtos animacijos ir kompiuterinių žaidimų. Anūkui rodau Birutės Žilytės, Stasio Eidrigevičiaus, Kęstučio Kasparavičiaus iliustracijas. Jam neįdomu. Buvę grožiai. Jis nori matyti animacinių filmų herojus ir knygose. Tokių knygų pilna. Visur. Kioskuose, maisto parduotuvėse, degalinėse, visur, kur tik kas nors pardavinėjama. Tuščiavidurės knygos. Vaikams brukama tai, ką jie perka, bet ne tai, ko jiems iš tikrųjų reikia. Svarbu, kad pirktų. Vaikai nesvarbu. Svarbu pelnas. Tokia bendra tendencija. Yra leidyklų, kurios leidžia labai geras knygas vaikams, su aukščiausios kokybės iliustracijomis. Bet vaikai jų nenori, nes reikia pastangų ir išprusimo jų vertei suvokti. Vaikai dar nesugeba teisingai pasirinkti. Kai turi galimybę, jie renkasi traškučius ir pepsikolą, bet ne sveiką maistą. Jeigu pardavėjai, kurie dabar valdo pasaulį, elgtųsi garbingai, jie nepardavinėtų traškučių ir beverčių knygų, ir viso kito, kas naikina vaikų kūną ir sielą. Tarybiniais laikais žmonės, dirbantys leidyklose, gaudavo pastovią algą, kuri nepriklausydavo nuo leidyklos pelno. Jiems nerūpėdavo, ar knygas, kurias jie leidžia, pirks ar ne. Jie buvo literatai, kurie spręsdavo apie teksto kokybę, ir dailininkai, kurie spręsdavo apie vaizdo kokybę. Buvo leidžiamos privalomos prastos propagandinės knygos, bet buvo leidžiama ir negausi aukščiausios kokybės literatūra, kurią toleravo tarybinė cenzūra. Cenzūra buvo griežta ir tekstui, ir iliustracijoms.

Šiuo metu Lietuvoje politinės cenzūros nėra. Elitinė kultūra, kuri pati savęs neišlaikė ir neišlaiko niekada ir niekur, yra valstybės remiama. Leidyklos leidžia aukščiausios kokybės knygas, kurios neduoda pelno ir net nepadengia išlaidų. Leidžiamos ir perleidžiamos knygos su geromis talentingų dailininkų iliustracijomis vaikams. Deja, Bolonijoje, sakydamas šią kalbą, pamiršau tautos vardu padėkoti Lolitai Varanavičienei, kuri iš Bolonijos važiavo tiesiai į darbą. Jos vadovaujamoje leidykloje „Tyto alba“ leidžiamos nežinomų lietuvių autorių ir iliustratorių knygos, rizikuojant patirti nuostolių, nes nepuola žmonės jų pirkti. Per daug leidžiama pigaus niekalo, suvokiamo be pastangų, teikiančio menkaverčius trumpus džiaugsmelius. Čia turėtų būti cenzūra. Pamiršau paminėti tuos, kurie patys likdami šešėlyje iškelia į šviesą kitų žmonių nuopelnus. Toks buvo Vladas Drėma, dabar tokia yra Giedrė Jankevičiūtė, daug padariusi Lietuvos kultūrai ir daug prisidėjusi prie sėkmingo Lietuvos dalyvavimo Bolonijos knygų mugėje. Sigutė Chlebinskaitė be poilsio ir, atrodo, be miego dirba Lietuvos knygos menui apskritai, visą laiką, ne tik mugėms Lietuvoje ir užsienyje. Žmonės, gyvenantys ne sau, bet savo tautai. Įdomiai, skoningai ir žaismingai buvo įrengta Lietuvos knygų parodinė erdvė. Puikus jauno architekto Roko Kilčiausko darbas.

Vaizdelyje – Šv. Stepono bažnyčia. Gražus senas atvirukas nuplėštu kampu. Graži bažnyčia. Gražus žmogus man atviruką davė. Trys grožiai.