Anokia čia patvirka!

SIGITAS GEDA

2008 metai

Kovo 26, trečiadienis

Laiškutis

Henrikas Č. išleido apsakymų knygą „Varna braukia ašarą“. Ta proga:

Žvirbliai vagia pašarą, –
Varna braukia ašarą!

J. Irvingo romanas

Galop įveikiau „Kol tave rasiu“ – beveik 1000  puslapių! Viena mintis, kur jo tėvas Viljamas (maždaug to paties amžiaus!) sutartų su Cz. Miłoszu, teigusiu, kad XIX amžiuje muzika, literatūra, tapyba Europoje „išstūmė“ religiją. Kitaip tariant, vietoj „iškaršusio“ Šventraščio pateikė kūrybą. Sužmogino Dievą. Beje, per visą knygą neminimas Dievo vardas. Tik gale suskamba visa jėga: „Dėl Dievo meilės!“
Dėl mūsų pačių – tėvų ir vaikų, brolių ir seserų – šeimos visos netektys.

Naujadarai

Pavyzdžiui, skverbtis… Mobiliųjų telefonų skverbtis. Kai kuriais atvejais galėtų pakeisti ir įsigalėjusį „okupacija“. Siaubtis…

Nuostaba

Žinoma, kad mintis gimsta iš nuostabos, iš nuostabos – filosofija, mąstymas ir apmąstymas.
Beje, iš to paties ir poezija. Metafora bei metonimija – perkėlimas, gretinimas, neįmanomybė.
Žybsnis ir – sintagma. Jungtis.
Iš stulbesio, apstulbimo.
Žmogus irgi gimsta per nuostabą. Kaip neįmanomybė. Regis, ir meilė.
Stulbinantis mirksnis ir – viskas yra!

Gydymas: mirtimi

Tai buvo vasarą, rugpjūčio gale, prieš ketvertą metų. Sužinojome, kad (…) liko gyventi 3–4 savaitės. Aš irgi susirgau. J. surado – gal po savaitės – man gerą gydytoją, jauną, protingą. Ji visaip įkalbinėjo, kad gulčiau į ligoninę. Aš nenorėjau jokių ligoninių. Galop klustelėjo:
– O gyventi norite?
Aš pagalvojau ir atsakiau:
– Nelabai.
– Tada tikrai reikia į ligoninę.
Buvo sekmadienio popietė. Atsidūriau tarp dar labiau sergančių. Ir aplinka, ir (…) – nors mirk! Antradienį iš ryto aplankė J. Pasakiau, kad noriu namo. Ta pati gydytoja sutvarkė „popierius“. Parvažiavome. Švietė blyški rugsėjo saulė. Kitądien nuvažiavom aplankyti (…). Į Santariškes. Po pietų pamačiau kažkurį Almodóvaro filmą. Neryje prie meldyno turškėsi kelios antys. Nenorėjau, bet teliko gyventi.
Regis, jau pasnigus redagavau K. Skujenieko vertimus. Daugiau nieko gero tais metais nenuveikiau. Kitą rudenį ėmiausi P. Nerudos ir Dantės Alighieri… Po Geteborgo knygų mugės.

Apie gerus ketinimus

Paaiškėja, kad neužtenka empirinės nuostabių jausmų sudėties, nuostabios sielos, nepakanka net visus nuostabiasielius surinkti draugėn. Mat surinkus juos draugėn susidarys tokia skorpionų gauja. Dieve sergėk. Patirtis ir faktai liudija (iš M. Mamardašvilio paskaitų).

Kovo 27, ketvirtadienis

Iš girtuoklio pasakojimų

Apie dalykus, kurių sunku gauti.
– Sovietiniais laikais vienu metu būdavo sunku gauti degtinės. Regis, nuo 1984 ar 1985 metų… Perestroika! Sifilį gauti lengva, o degtinės sunku? Bet pas k… neisi be degtinės. Tai kaip tada tą ligą pasigausi?
Visais laikais yra daiktų, kurių sunku gauti, bet neįmanomų – gal ir nėr?

Geras vyras

Priima moterį tokią, kokia ji yra.
Kaskart atranda ją iš naujo.
Atranda jos seniausius klodus.
Išlaisvina jos palaidotą Aš…

(Čia, regis, pagal I. Bachmann…)

Žemė maitintoja –

P. Cvirkos naujakurių variantas dabartinėje Lietuvoje (siužetas iš „Srovių“ laidos).
Kelmės r. jaunas, stiprus vyras susideda gyventi su 20-mete mergina. Nusiperka palivarko galą, išsinuomoja žemės, turi penkias karves ir t. t. Per 12 metų žmona pagimdo 6 vaikus… Visi jie įregistruoti žmonos pavarde (kad gautų pašalpas), jie „sugyventiniai“.
Nesantaikos atveju vyras ima grasinti, kad „čia tavo nieko nėr“, jinai – baudžiasi susirasti meilužį…
Atsiranda mobilieji, paplinta pažintys žinutėmis. Kelmės seniūnas „nubaido“ du jos meilužius. Galop moteris su dviem vaikais išvažiuoja į miestą pas daug vyresnį vyrą (jo vaikai jau užaugę, jinai lyg ir „kirpėja“).
Ar įmanoma manyti, kad mūsų krašte vyksta „seksualinė revoliucija“?
Plg. Juro ir Monikos Taručių problemas. Nepanašu nė iš tolo!
Socialinės problemos panašios, sunki buitis ir pan., bet jokių sugyventinių, jokių pažinčių mobiliaisiais, bėgimų ir pabėgimų.

Pamintoji taisyklė

Prancūzų kalba ji skamba „touché c’est joué“.
Iš šachmatų pasaulio. Jeigu palietei kurią nors figūrą, tai privalai ja ir eiti – daryti ėjimą.
Žmonių pasaulis (vyrų ir moterų) tą visai išmetė iš galvos.
Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.
Sakei, tai ir daryk.
Pažadėjai, tai ir ištesėk.
Sugadinai, tai ir pataisyk.
Pamylėjai, tai nebėk į krūmus!

Variacijos kiaušinių tema

Pramuši ledą, rasi sidabrą, pramuši sidabrą, rasi auksą… Taip nedarysiu! Abrakadabra…

Užupis, Kreivojoje gatvėje

Dar viena pavasario constanta –
Pomirtė, dispanseris, po to
Dvi mergaitės per upelį brenda,
Batuose žliugsėdamas vanduo…

Ricardo Ivoskus

Ričardas Ivoškus – Argentinos miesto San Martino meras, vienas garsiausių lietuvių kilmės politikų. Kažkuriais metais atvažiavo į Lietuvą, ieškodamas tėvo brolio. Jį nuvežė už Šiaulių, kaimelis buvo Vidsodis. Senutė, kasusi bulves, pasikėlė ir pažiūrėjo į jį. Jis paklausė: „Ar pažinojot Ivoškų?“
Senutė vos nenukrito:
– Kaip ne, jeigu esu jo sesuo…
Dabar Ivoškus kalba ispaniškai, lietuviškai atsimena tik vieną eilėraštį, kurį išmokė tėvas:

Esu vyras kaip pipiras,
Gero tėvo vaikas,
Aš, mergelių nebučiavęs,
Negaliu būt sveikas…

Kovo 28, penktadienis

Iš laiškelių – Jurgio Zauerveino rašalinei

Vos savo plunksną įkišau
Ir tavyje pasidažiau,
Tai man net debesys gražiau!

P. S. Šiandien keliausiu į Alma mater. Baltistikos katedra atidaro Latvistikos poskyrį ar pan. Žodžiu, latvistika. Iš Rygos atvažiuoja K. Skujeniekas.
Bus poezijos valanda. Beje, anais laikais keli žmonės padarė daugiau bendram dviejų tautų labui negu per 18 metų visi universitetai! Visi leidiniai mieliau parašys apie lietuvio ir khmerės vestuves, negu paskelbs ką nors iš latvių kultūros, poezijos, istorijos.

Oktavos

Džiugesio metaforos:
– Ak jūs, baltosios putpelytės!
Liūdesio, nusiminimo:
– Padėvėti kaliošai…
(Ir taip pakaitomis).

Iš Pierre’o de Ronsard’o

Leisk man paglostyt tavo krūtį,
O jeigu galima, truputį
Rankelei slystelti žemiau…

Parafrazės

Ir aš norėčiau išpiešt raudoną leliją seno pergamento vidury ir pasislėpti legendoje apie žmogų, kuris niekados negyveno (I. B.).

Iš prisipažinimų

Ingeborga B.: (…) šlapia galva skaičiau Marxą ir Engelsą ir visiškai girta skaičiau Leniną…

Kovo 29, šeštadienis

…versitetas

Taigi vakar atlaikėme (aukojome) mišeles Latvistikos katedrai. Jos kabinetas – ten, kur kitados laikiau ir aš latvių k. egzaminą pas šviesaus atminimo Joną Kabelką (1914–1986). Buvo pora metų jaunesnis už mano tėvą… Dabar čia daug nuotraukų. Įsiminiau vieną kitą. Pavyzdžiui, studenčiokas Latvijos pajūryje prie apversto barkaso (1936 m.), Berlyne (1939 m.). Kaip viskas nutolę! Ateidavo į paskaitas paniuręs, susikrimtęs, amžinai kažkuo nepatenkintas. Negi klausi?
Egzaminuodavo tylomis. Sykį tylomis įniršęs atidarė ir to kabineto duris, dviem pirštais (kaip kokią kirmėlę…) suspaudęs V. A. studijų knygelę šveitė siaurais laiptais žemyn… Ir nė žodžio!
Profesūra dabar jau kita, šviesesnių veidų. Nesutikau nė vieno iš „raudonųjų khmerų“. Daug čiauškiančių latvikių… Pasirodo, čia studijuoja lituanistiką.
Labai daug mėlyno pavasarinio dangaus viršum viso filologyno. Tai visad mane guosdavo, net prieš daugelį metų, kai turėjau mest studijas – dėl tarnystės sov. armijoj… Latvija yra gelbėjusi du tėvo pusbrolius ir mane patį kelissyk gyvenime.
Kur daugiau bėgt? Ten pirmiausia pramokau ir latviškai (1962-ųjų rudenį).

Atramos taškai

Vienas iš jų – mano paties kūniškumas. Ir tavo. Mūsų kūniškumas ir pasikliovimas juo.

Pasikeitimai

Šiandien per televiziją girdėjau: „Reklama – kaip poezija, kuo labiau į ją giliniesi, tuo labiau ji užvaldo…“
Tikra tiesa! Reklama dabar slepia paslaptį… Žmonės orientuoti į plikas sėdynes ekrane, kurios vadinamos (kaži kodėl) žvaigždėmis. Kur čia P. Širvio žvaigždelei!..

Iš 1958 metų

Mergaitės rašinėlis: „Kaip nuostabu gyventi! Norėčiau skraidyti kaip Jurijus Gagarinas ir matyti kolūkiečius, ariančius lauką…“