Alkis turi būti

Su džiazo muzikantu, kompozitoriumi ARTŪRU CHALIKOVU kalbasi Rūta Jakutytė

– Ką tik esate daręs: grojote restoranuose, parašėte dvi knygas, turėjote savo muzikos grupę, mokote vaikus groti gitara, jau beveik dešimt metų užsiimate psalmėmis. Esate ieškotojas. Radote?

– Tam tikra prasme radau, tam tikra – tęsiu paieškas. Tiesiai galiu pasakyti – radau Bažnyčią, Dievą. Bet jei klausiate filosofiškai, sakau – Bažnyčią, nes Dievo samprata yra įvairi: apie Dievą kalbėjo ir graikai, ir barbarai, ir pagonys, aš atradau krikščionybę. Bet vis dar ieškau.

– Tai gal esate iš tų, kurie teigia, kad ieškojimas yra siekis visą gyvenimą tobulėti, o ne priemonė kam nors rasti?

– Manau, vis dėlto reikia ieškoti tikslo, tik neaišku, kada jį rasi. Visą laiką žmogus sieki ir vis tikiesi, kad kada nors ateis ramybė, poilsis. Jei ieškai materialaus daikto ir nenori jo rasti, neieškosi visai. O kalbant apie dvasinių dalykų paieškas, reikia pripažinti, tos tikrosios, dangiškos laimės nelabai čia gali patirti.

– Atliekate psalmes. Populiarinate Dievo žodį, tai sunki užduotis. Nebijote kaip nors iškreipti, pakeisti ar suasmeninti jų turinio?

– Žinoma. Tikėjime neapsieisi be baimės, jau pačių psalmių tekstai kalba apie Dievo baimę. Yra atsakomybės, bet turi daryti viską, ką gali, net jei žinai, kad nepadarysi tobulai. Išorė turi atitikti vidų, ne tik tavo vidų, bet ir sumanymo vidų – visi šie dalykai susijungia. Su kiekvienu kartu ir pats priartėji prie žinojimo. Tie žmonės, kurie per mišias skaito Šventąjį Raštą, taip pat jaučia dinamiką, pokyčius, kad jie yra arčiau tikrosios prasmės.

– Be subjektyvumo apsieiti neįmanoma, tačiau norite labiau pateikti savo krikščioniškos muzikos koncepciją, interpretaciją ar populiarinti Dievo žodį?

– Greičiau antras variantas. Yra tokia mintis, kad reikia atrasti kažką, kas pasiteisins Amžinybėje. Čia aukštas idealas – suvoki, kad niekada to negarantuosi, nebent tada, kai ateis tas, kas inspiravo šias psalmes. Negali iš anksto nuspręsti už Teisėją, tik stengtis. Aišku, ir pastangos gali būti įvairiai įvertintos, bet žmogus – tik žmogus. Mes meldžiamės: „Teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“, ta intencija ir veikiu.

– Psalmių tekstai yra sakralūs. Drąsu atlikti juos roko ritmu, juk anksčiau psalmes giedodavo šventyklose, o ne koncertų salėse.

– Žinoma, čia taip pat yra konfliktas, bet ar tai blogai? Tarp žemės ir dangaus visada yra prieštaravimų, nesimelstume, jei Dievo valia būtų kaip danguje. Tai nebus išspręsta, kol nepamatysime, kaip žadėta, kad dangus nusileidžia ant naujos žemės. Mūsų kultūra, muzika, tai, kuo gyvename, nedažnai kalba apie dangiškus dalykus, o tai, kad dangus visiškai atskirtas nuo mūsų, yra netiesa.

– Kasmetiniame Velykų koncerte psalmes atliks žinomi popmuzikos atstovai. Turbūt tam reikia specialaus pasirengimo, tikėjimo, juk ne bet kas gali giedoti psalmes?

– Žinoma, būtinas ir dvasinis, ir muzikinis pasirengimas – psalmių tekstai labai sudėtingi. Kitas klausimas, ar tas žmogus būtinai turi būti apsisprendęs dėl tikėjimo. Manau, Dievas dažnai naudoja žmones, kurie netiki Viešpačiu: savo dieviškiems tikslams naudojo karalius, o šie tik vėliau juo patikėjo. Ne kiekvienas atlikėjas sutinka dalyvauti koncertuose, bet jei sutinka, ir jau antrą kartą, kaip kai kurie solistai, tai suvokia, kur link judama, ir tas atsiliepimas turi tikėjimo užuomazgą.

– Ar neįžvelgiate nieko neigiamo, kai psalmės pritaikomos šiuolaikinei muzikai?

– Dauguma pripratę prie pramoginės muzikos, kuri teikia malonumą, o auklėjančios, pamokančios dainos – kiek neįprastas reiškinys. Anksčiau galvojau, kad vien muzika gali suteikti malonumo pojūtį, bet žmonės ilgai negali ja taip žavėtis, kad pamirštų turinį. Negali psalmės, kuri yra ilga, kintančios nuotaikos, subanalinti, rašyti tik kokį lengvamintišką posmelį ir priedainį. Teko skaityti nemažai Platono veikalų, kaip muziką pasitelkti auklėjimui, kam teikti pirmenybę – malonumui ar teisingumui. Jis prieina prie išvados, kad prasminga muzika gali teikti malonumą kaip ir maistas. Maistas yra malonumas, bet toks, kuris yra tinkamas, sveikas, o sveikas maistas irgi gali būti skanus.

Mes neiname prisitaikymo keliu. Prie šio klausimo galima prieiti skirtingai: ar krikščionybei reikia roko ir ar rokui reikia Kristaus? Kristus gali apsieiti ir be žmogaus. Negalime galvoti, kad Dievui apskritai ko nors trūksta, jis – be trūkumų, jis yra Trejybė, bet visgi nužengė į žemę dėl savo meilės. Manau, Kristus ir toliau žengia pas žmogų. Galima sakyti, žmonija negali sukurti nieko, jei Dievas neduotų pradinio impulso. Žmogus, paveiktas nuodėmės, daug ką interpretuoja kitaip, bet pati kryptis iš tiesų yra dieviška. Nemanau, kad čia reikėtų taikytis, ateiname ir kalbame žmonių kalba. Jei misionierius Afrikoje išmoksta vietinių kalbą, tai nėra prisitaikymas.

– O jei, tarkim, atliktume psalmes sunkiojo roko ar pankroko stiliumi?

– Šventasis Augustinas rašo, kad jo gyvenamuoju laiku buvo apie 280 religinių sektų, ir iš jų krikščionybė pripažino vieną, bet ji ne prisitaikė, o pamatė ten Dievo braižą. Kalbant apie roko muzikos stilius, reikėtų atsargaus Dievo baimės žvilgsnio, kuris atvestų prie to, ką galima naudoti psalmėms. Roko muzika gimė kaip aistra, bet vėliau atsirado ir intelektualaus, ir filosofinio roko, ir tai buvo jau ne aistra, o mąstymas. Negalima naudoti visko, aistra negali vadovauti. Ji gali būti, Katekizmas teigia, kad aistra neutrali – nei gera, nei bloga. Tas pats ir muzikoje, rokas yra aistringas, bet turi paklusti turiniui, protui.

– Koks jūsų santykis su tikėjimu? Ar psalmių atlikimas jį stiprina?

– Kadangi yra sukurtas Dievo, kiekvienas žmogus turi santykį su Dievu, net jei to nereflektuoja. Visa kūrinija atspindi Viešpatį, jo gerumą, savo sieloje atrandame jo atspindžių. Kuriant Dievo įvaizdį, daug ką nulemia tėvai. Man Dievas yra Tėvas, santykis su tėvu daug kuo lemia santykį su Dievu.

Pats nesuprantu, kodėl groju. Tai tiesiog įdėta ir tai natūrali reakcija į šią jungtį – tu tiki, esi muzikantas ir nori išreikšti tikėjimą. Jei iš Viešpaties gavai tas dvi dovanas, reiškiesi, kaip gali. Ši jungtis kyla iš to, kad bėgant metams tiesiog nori parodyti, jog esi vientisas, vienas.

– Kadangi kalbėdamas apie tikėjimą akcentuojate Bažnyčią, paklausiu – svarbiau bendruomeninis ar individualus tikėjimas?

– Šiuolaikinis mąstymas persmelktas individualizmo dvasios, tačiau bažnytinis tikėjimas niekad nenaikino asmeninio. Akcentuoju Bažnyčią, nes tikėjimas yra ir visuotinis, ir individualus. Šventasis Raštas tai apibūdina kaip Kristaus Kūną, o mes esame Kristaus nariai. Narys be Kūno yra niekas, vienas pirštas be kūno – tik mėsos gabalėlis. Šio supratimo trūksta, o mūsų rengiamas kasmetinis Velykų koncertas kaip tik ir turėtų vienyti: ateis ir katalikų, ir protestantų, ir netikinčių, juos jungs muzika. Būtent dėl vienybės ir perėjau iš protestantizmo į katalikybę. Protestantai labai susiskaldę: tai panašu į daugiabutį namą, kur tau uždarytos visos kitos durys, ir didelius rūmus, kur gali ateiti išpažinties, tu esi vienos Bažnyčios narys. Žinoma, problemų yra visur, bet jei nebūtų, nereikėtų Dievo, nereikėtų melstis. Alkis turi būti.

– Jūsų veikla – misija?

– Taip, tikiu tuo, bet tikrai sužinosiu, kai Ten ateisiu.