Už jūrų marių ne sūriais sninga
RIMANTAS ŽILEVIČIUS
Pavakare pasirodė Karačio žiburiai. Jie stoviniavo palei ultramarininį Indijos vandenyną, džiaugsmingai šokinėjo lenktomis gatvėmis ir lydėsi oro uosto šviesų jūroje.
Nuo Maskvos storuliu Il-62 sukorėme apie 7000 km ir „Aerofloto“ pasididžiavimui priklausė pasipildyti degalų. Po ilgo skridimo svajojom pamankštinti rambėjančius sąnarius ir galūnes.
Besiartinant žemei, pamatėme virtinę mašinų. Šeši sunkvežimiai su blyksinčiais švyturėliais movė į oro uostą.
– Kas dega? – prilipome prie langų.
Nei dūmų, nei ugnies nesimatė. Nusileidus laineriui, paaiškėjo, kas yra kas. Iš dengtų sunkvežimių su kalašnikovais rankose šokinėjo kareiviai. Visi ūsuoti, pilkai žalsvom milinėm, užsimaukšlinę šalmus. Jie ratu apspito prie degalų bokšto privairavusį lėktuvą.
– Stovėsime pusantros valandos. Neišlipti! – per mikrofoną suburbėjo laivo vadas.
Pasirodo, Pakistano politikai, neapsvaigę nuo Kremliaus lakštingalų trelių, lėktuvus iš Maskvos sutikdavo ginkluotų karių būriu.
Vėl ilgos valandos skrydžio.
Indijos danguje kabėjo mėnulio ragelis, kuris tik pietų kraštuose primena arkangelo Gabrieliaus burnaprausį dubenėlį.
Oro uoste irgi stovėjo kareiviai, pasmakrėse užsirišę žieminių kepurių ausines, pirštinėtom rankom spausdami greitašaudžius šautuvus.
– Lauke +18 ºC, – informavo stiuardesė.
– Pamanyk tik – jiems šalta!
– Vėl neišleis, – nusiminę burbuliavome.
Snaudulys išlakstė, kai pranešė, kad galima išlipti iš lėktuvo.
Nuvedė į pailgą laukiamąją salę. Atskridusiuosius Il-62 kvietė prie plastikiniais drambliukais nukabinėto bufeto, nes kartono taroje laukė mango sultys. Pilvotas barmenas pakvietė vaišintis už dyką. Pamėginus ištuštinti antrą indelį, jis žaibiškai pakišdavo kumštį ir patraukdavo nektarą į stalo pakraštį.
Prieš keleivius atkišti durtuvai
Vietnamas išniro it didžiulė žuvis saulės nutviekstame vandenyne. Iššokę akinamai žali atogrąžų miškų lopinėliai sugriovė mūsų žiemos supratimą. Galų gale – juk sausio antroji!
Ho Ši Mino oro uostas plytėjo buvusioje Saigono amerikiečių karinėje bazėje. Apie šios dydį galėjai spręsti laineriui iki oro uosto pastato riedant keturiasdešimt minučių. Abipus nusileidimo tako kiurksojo tušti naikintuvų angarai. Prakišus gomindanininkams ir jų talkininkams jankiams, šie išsinešino su oro pajėgų galybe.
Laukiamojoje salėje nustebino būrys kareivių. Šie budėjo susėdę ant suolų, spausdami šautuvus su užmautais durtuvais. Visi baltaveidžiai jiems priminė vakarykščius priešus amerikiečius.
Perėję patikrinimą, išėjome į kiemą, apsodintą nematytais krūmais, skleidžiančiais rojaus kvapus.
– Tai magnolijos! – sukruto žinovai.
Susirinko visi lietuviai – Baisogalos gyvulininkystės instituto liaudies kapelos muzikantai, suoliukus nutūpė Kauno „Gabijos“ choristės.
Sovietmetyje „Goskoncertas“ pamalonindavo „broliškų“ respublikų atlikėjus veltui „užfundydamas“ tolimiausias koncertines keliones. Atseit įsikūrę už „kordono“ gėrėkitės Sovietų Sąjungos stebuklu. Čia nesulaikomai krykštaujama, šokama ir dainuojama komunistų partijos garbei.
Prie atskridusiųjų kompanijos priskretau ir aš, nes, kadaise dirbęs Kultūros ministerijoje, įsiprašiau į laimingųjų būrį.
– O kur kontrabosas? – pasigirdo tarp baisogaliečių.
Tą instrumentą vos įprašėme į lėktuvą. Griozdas netilpo bagažinėn, tai įspraudėme po laiptais į antrą aukštą.
Išsėdėję keturiolika valandų, visi lėkėm į lauką, kur čia beprisiminsi dvimetrinę smulkmeną. Keli vyrukai ir maestro Vilimas Malinauskas metėsi atgal.
Kareiviai, ramiai sėdiniavę, šoko artyn atkišę durtuvus.
– Ni šagu! – sumosavo rankomis karininkas.
Užmiršę muzikos instrumentą lėktuve meldė leisti jį pasiimti.
Rypauk nerypavęs – kitoje barjero pusėje kareiviai nenuleido durtuvų, nes nesuprato jokios kalbos, išskyrus vietnamiečių. Galų gale susiradome vertėją, susisiekėme su lainerio vadu. Šis atsakė: lėktuvas kilimo take – atgal negrįšiąs. Po gastrolių Šeremetjevo oro uoste galėsime atsiimti radinių skyriuje.
(Ta saugykla – tai keturi angarai, it urmo prekių sandėliai. Jergusmele, ir ko ten buvo! Vaikiški vežimėliai ir dantų protezai, šlepetės ir neįgaliųjų lazdos, garso aparatūra, apdulkėjusios stiklinės akys. Viską išnaršę, kontraboso neaptikome. Aišku, lakūnai „prakalė“ – juk kontraboso kaina prilygo lakūno mėnesiniam atlyginimui.)
Ratuotos amazonės
Ho Ši Mine lietuvius apgyvendino prancūzų kolonijinės epochos viešbutyje. Mes, du vyriokai, likome be vietos. Galų gale atsirado kambariukas su kriaukle ir tualetu už stiklo durų, palubėje dūzgiančiu ventiliatoriaus propeleriu. Pamėgink be jo, kai patalpoje +32 ºC. Kolektyvų nariai įtarė, kad mes KGB šleifas, o saugumiečių žmonės vengė. Tik vėliau išsiaiškinta – šie vyručiai ne „prodažnaja škura“. Vidmantas Laurinavičius – Alytaus kraštotyros muziejaus direktorius, aš – Vilniaus reklamos leidybos biuro vadovas.
Ho Ši Minas, buvęs Saigonas, sakyčiau, moterų miestas. Išsinešinus amerikiečiams talkininkams, pavymui išsidangino milijoninė Pietų Vietnamo kariuomenė, ji nusėdo Japonijoje, Indonezijoje, Australijoje. Tai kas, kad jie siųsdavo vertingus siuntinius, bet niekas nepakeis tėvų, brolių, mylimų vyrų.
Praėjus dešimtmečiui po karo, Pietų Vietname dominavo moterys. Jos solidžiau uždirbo, šeimoje laikė visus keturis kampus.
Belūkuriuojant autobuso, atlingavo dvi sprindinės vietnamietės, ant pečių užsikrovusios naščius su pilnais krepšiais. Pamačiusios mus, pasitaisė nusmukusias ryžių šiaudelių skrybėles, padėjo ant žemės naščius su kroviniu ir kažką tarėsi, smakrais rodydamos į užsieniečius. Patėmijusios atjautos žvilgsnius, mostu pasiūlė pakelti krepšius. Prišokome artyn.
Tįst tįst – truktelėjo plačiapetis lietuvis. Tik nešuliai iš sykio nepakluso, o it kokiam Savickui po antro rovimo virpėdami pakilo į orą. Vietnamietės prunkštelėjo ir pirštais parodė, kad kiekvienas krepšys – trisdešimt kilogramų. Štai ir silpnosios lyties atstovės!
Gatvėse dviračius mynė tūkstančiai moterų. Zvimbė elegantiškais „Suzuki“ ir „Nissan“ motoroleriais. Retkarčiais pradžiugindavo „savas“ blerbimas – apžergusios „Minsk“ trantklebetyrus dūmindavo proletarės. Visos moterys šilkinėm palaidinėm, aukštakulniais bateliais su blizgančiom sagtim. Atzvimbusios į pasimatymą, išrinktąjį sodindavosi už nugaros ir įsiliedavo į nesibaigiantį transporto srautą. Ratuotųjų upė išskysdavo Ramiojo vandenyno paplūdimiuose, priemiesčių kalvose ar džiunglių giraitėse. Į miškų masyvus lįsti pavojinga. Ten pilna gyvačių, nuodingų augalų ar nepageidaujamų keturkojų.
Plaukdami iš Tibeto atitekančia Mekongo upe (per 4500 km), stebėjom palmių viršūnėje nuobodžiaujančių šunbeždžionių (hulmanų) haremą. Pražilęs vedlys snūduriavo prie koketuojančios jauniklės. Tik staiga ji nepagarbiai peštelėjo „papunį“. Šiam suriaumojus, akiplėša pasileido per šakas.
Nieko nelaukęs, patinas griebė kokosą ir šveitė į nubėgančiąją – už kokių dešimties metrų atsidūrusi beždžionaitė graudžiu kiauksėjimu pranešė apie vedlio taiklumą.
Pramogų pramoga – paplaukioti Ramiojo vandenyno Halongo įlankoje, turinčioje per 2000 uolų. Įspūdingi gamtos kūriniai primena užburtas pilis, snaudžiančius drakonus, fantastiškas žuvis. Tačiau čia nepatartina užsibūti. Nusileidus saulei iš plyšių išlenda nuodingosios gyvatės, su kuriomis menki juokai.
Mui Ne kurorte maudėmės Ramiajame vandenyne. Atskubėjęs senučiukas prancūziškai mėgino atkalbėti nuo „savižudybės“.
– Koks čia šaltis +22 ºC! Mes Baltijoje maudomės +16 ºC.
– Kur tai yra?
– Lietuvoje.
– Kur Lietuva?
– Sovietų Sąjungoje.
– A, tai Sibiras, – sumojo pašnekovas. – Tada galima, – paplekšnojo nuogaliui per petį.
Žiūrėk, ką už lūpos kiši
Mūsų 80 žmonių kompaniją maitindavo įvairiuose restoranuose. Dauguma jų prancūzų kolonijos metais dekoruoti à la Vietnamo imperatorių stiliumi – sienos išmuštos raudonu aksomu, išsiuvinėtu rytietiškais ornamentais, tarp kurių įsitaisiusios rojaus paukštės ir auksiniai liūtai. Pasieniuose pagalvėlių kalnais blizgantys suolai, popierinių žibintų įvairovė palubėje.
Valgiaraštyje daugiausia žuvų patiekalai, krūvos daržovių, garuose šutinti ryžiai. Būtinas degtinės butelis, kad europiečiai išsiplikytų lepius skrandžius. Tai profilaktika dorojant žuveliokus, kirmėliokus, kurių specifinio skonio nepermušdavo ir aštrokas sojų padažas.
Kelis kartus gardžiavomės saldžiarūgščiais drakono vaisiais, kurie Vietname yra elitinis desertas.
Nors ir įspėti, kad nesusigundytume gatvių užeigų patiekalais, bet kas atsisakys dūmais pakvipusios ryklienos, austrių ar kalmarų, čirškinamų ant šaligatvio prisiglaudusiose krosnelėse, o patiekalo šviežumą garantuodavo akyse vykdomos procedūros – sakykim, ryklį galva trenkdavo čia pat į asfaltą, išskrostas žarnas mesdavo į krūvą!
Keliese aplankėme „Auksinio drakono“ (kiekviena užeiga ar sendaikčių kioskelis „auksiniai“) restoraną.
Metrdotelis paklausė, kokios virtuvės patiekalai domina – europietiški ar vietiniai.
– Žinoma, vietiniai.
Jis pakišo valgiaraštį, jame orientavomės lyg aklas spalvose. Sutarėme – išrinks savo nuožiūra. Atnešė aukštą pintinėlę su kaspinais padabintu dangčiu.
Panosėje mums atvožė dangtį.
O siaube!
Iš pintinės iškilo trys… gyvatės. Vyrutis žaibiškai stvėrė vieną už kaklo ir besiraitantį šliužą aprodė pakraupusiems klientams.
– C’est bon? – pasiteiravo.
Ką čia besakysi – įrioglinom it gudri višta į dilgėles.
Išsitraukęs aštrų peilį, šmaukštelėjo šliužui per kramę. Kraują išvarvino į blizgančią taurę ir pasiūlė išgerti.
– Ačiū, ačiū, kam to reikia, – pasikuklinome.
Padavėjas su virpančia iš pasibaisėjimo gyvate (nes prarado galvą) dingo už aksominių portjerų.
Po dvidešimties minučių atsirado su solidžia vaza, o joje sultinyje plūduriavo begalvė gyvatė. Ištraukęs sukapojo į tris gabalus (tiek mūsų buvo), į lėkštes prikrovęs violetinių salotų, kaugę ryžių, padalino rytietišką skanėstą.
Virta gyvatė skoniu priminė žuvies ir triušienos hibridą. Tiesa, sekundei pakilo pasidygėjimas, bet jį nustūmiau šlakeliu degtinės. Vadinasi, pasaulyje viskas, kas juda, valgoma.
Neapgausi – neprekiausi
Neatsistebėjome bananų įvairove. Didmiesčių šaligatvių pakraščiuose ant bambukų demblių gulėjo krūvos vaisių, kurie iki Lietuvos neatkeliauja. Patys skaniausi – saldžiarūgštės „sardelės“. Tie, kurie pasiekia mus – pailgi, prinokę dėžėse, Vietname sušeriami juodoms, ilgasnukėms kiaulėms. Tiesa, pulti vos pamačius krūvas vaisių nebūtina. Paėjęs keliasdešimt metrų iš kito prekeivio įsigysi perpus mažesne kaina – už 2–3 dongus (maždaug rublį). Tik Vietname derėtis nepriimta. Prekijas tvirtai laikosi kainos, tai ne turkas, kuris ir pro adatos skylutę išlįs brukdamas prekę.
Egzotiška Mui Ne kurorto gatvės prekyba. Šiltą vakarą su Vidmantu eidavom ištuštėjusia gatve, kur vos ne prie kiekvieno namo apšviestas žvakės stovėdavo stalelis su gėrimais. Kas gali atsilaikyti prieš žiburiuojančių butelių trauką, jei bananų ar kivių užpiltinės puslitris – tik 8 dongai, melionų ar mangų – 9 dongai. Visų brangiausias tik vienas litras sprindinio roplio užpiltinės krokodilų veislyne – 16 dongų.
Nepabuvęs Ho Ši Mino turguje negali sakyti buvęs Vietname. Kelių hektarų plote aptiksi visko, ko širdis geidžia – nuo elektronikos iki prancūziškos kosmetikos, madingiausių apdarų ir vietinių suvenyrų.
Įsukęs į lentynų labirintus, iki sprando išnirimo gali „medžioti“ „Toshiba“, „Sony“ ar „Sharp“ aparatūrą. Kaina stulbinamai maža – 2000–3000 dongų, t. y. apie 600–800 rublių, kai Sovietų Sąjungoje analogiškų prekių kainos keturgubos.
Tik graibstant pasaulinio populiarumo prekes reikėjo neapsišauti – įdėmiai žiūrėti, ar yra mikroskopinis spaudukas, liudijantis, kad tai japoniškas originalas. Dalis prekių atkeliaudavo iš Singapūro, Laoso, Kinijos. Buvo vietnamietiškų klastočių.
„Gabijos“ moterys, trilinkai susimetusios nuo ištraukiančių rankas lagaminų, turguje irgi varė biznelį – pardavinėjo tarybinį šampaną, laidynes, elektrines spirales. Žinia, už ubagišką kainą, nes nemokėdamos kalbos turėjo tenkintis pirkėjo pasiūlyta suma, pakeverzota ant popierėlio. Tačiau jos vis tiek sukrapštydavo dongų radijo aparatūrai (ji su kaupu atsipirkdavo namie).
Galva neišneša, kas gali išpirkti turgavietės milijoninį turtą, vis papildomą pabėgėlių – buvusių priešų.
Ne tik smailiastogės šventyklos
Pervažiavęs 1800 km žarną – Vietnamą, galėjai spręsti apie kelius, kraštovaizdį, architektūrą. Riedėjom autostradomis kuliavomis, o prie vienos perkėlos dardėjome keliolika kilometrų kamša – žabais grįstu keliu.
Mus gabenantys amerikiečių palikti autobusai buvo pasiutusiai ištvermingi, riaumojo, čiaudėjo, bet movė pirmyn. Tiesa, jie buvo įgavę vietnamietišką „veidą“ – įmantriai išdažyti kelių spalvų dėmėm, plevėsuojantys neįtikėtino margumo užuolaidėlėm.
Prie Ma upės kelto laukė būrys vietnamiečių, apsiskarmalavusių, it po žiemos vartais miegotų. Vyrai dėvėjo švarkelius ar vatinukus, iš kurių lindo marškiniai nubrizgusiom rankovėm, ryškiaspalviai megztiniai, sluoksniai apdarų, panašių į džiovininkų pižamas. Ant galvų – kailinės kepurės, po kuriom juodavo plačiakraštės skrybėlės.
Atskirai stoviniavo vilnonėm skarom juosmenis apsijuosusios moterytės, vilkėdamos durpių spalvos vatinukais, ant galvos – tradicinės ryžių šiaudelių skrybėlės. Visi buvo.. .basi ir pliūrinėjo purvyne. Vaikai muistėsi susupti į storas antklodes ir nemirksėdami dėbsojo į suaugusiųjų sumaištį. Dalis medvilniniuose kokonuose buvo prasiraupę didesnius plyšius, bet tiek jų ir tereikia siaurom žiūreklėm.
Pasirodo, termometro skalė nukrito iki +13 ºC. Vietnamiečiams tai žvėriškai šalta. Vaikai nebelanko mokyklų, įstaigose triūsiama pusę dienos. Žiema?
Apie pastatų šildymą nėra kalbos, o dalis visuomeninių būstų neturi stiklo langų. Ho Ši Mino katalikų katedra, anot gidės, Paryžiaus Dievo Motinos katedros kopija. Cha, cha! Langų arkose įvairuoja kryžmai sumūrytos plytos. Giminaitę Paryžiuje ji primena tik dviem bokštais ir raudonų plytų sienomis.
Viduje azijietiškais raštais tapyti ornamentai, didžiulis Madonos įkypom akim paveikslas ir Kūdikėlis Jėzus su geltonu chalatu – vietnamietis, tik be kalašnikovo.
Per pamaldas uniformuotas vaikų choras giedojo Bacho pasijų ir azijietiškų ritmų pynę, ryškiai kirčiuodami pirmą skiemenį – Marija.
Liberalesnė nuotaika Saigono budistų šventovėje. Sporto halės dydžio pastate dusino smilkalų kvapas, šimtų žvakelių dūmas ir čia pat į maldininkų žioptus kemšami mėsgaliai.
Gelsvais abitais vilkintys vienuoliai nesibaigiančiom procesijom marširavo aplink Budos statulas (jų buvo net trys!), o kiti pašauktųjų skulptūrų papėdėje skanavo arbatą, į bedantes burnas saujelėmis mėtė virtus ryžius.
XII a. pagoda šalia Hanojaus akį pamalonino proporcijų santūrumu, subtiliais juodos, raudonos ir aukso spalvų deriniais. Medinės šventovės centre mįslingai besišypsantis bronzinis Buda sprendė gyvenimo prasmės dilemą. Dėl subtropinio klimato pastatas puikiai išsilaikęs.
Ramybės aura tvyrojo budistų vienuolyne ant Ramiojo vandenyno skardžio. Jauni vyrai geltonais abitais be garso šmirinėjo kieme, sueidami į daiktą, giedojo melodingas giesmes.
Mus nuvedė į vienuolyno pakraštį, kur ant aukščiausio skardžio stovėjo penkių metrų bronzinis varpas. Į jį stuktelėjus masyvia pentim, aidas nuskriedavo vandenyno toliais. Jaunas vienuolis paporino, kad pabeldus į varpą būtina išsakyti slapčiausius norus. Jie neabejotinai išsipildys.
Na ir prasidėjo!
Moterytės, aplenkdamos viena kitą, stvarstė masyvią pentį ir talabanijo varpą. Matyt, daug norų, o gal ir nuodėmių turėjo…
Išgirdęs gaudesį, skubriai prisistatė vienuolis ir visus lietuvius nuvijo šalin.
Gaila ne tų neišsakytų norų, kurie vieni dygsta, kiti nyksta, bet tos palaimingos būsenos, kurią patiri bendraudamas su vandenyno begalybe.
Socializmo kulto šventovė – buvusio prezidento Ho Ši Mino namelis. Anas suręstas iš santalo ūksmingame parke, prie lotosais džiuginančio tvenkinio. Kasdien du sykius namelio sargas paskambina bronziniu varpu ir tvenkinys užverda nuo skubančių pasimaitinti auksinių karpių.
Tą ritualą įvedė Ho Ši Minas, kuris čia vienas gyvendamas turėjo ką nors prasimanyti, be marksizmo klasikų studijavimo ir jų teorijų diegimo Indokinijoje.
Regis, 1958 m. vietnamiečių lyderis lankėsi Vilniuje. Svečiuodamasis universitete, jis noriai pozavo mėlynakių VVU ansamblio dalyvių būryje, puikavosi padovanota universiteto bordine kepuraite. Palikdamas aktų salę net ašarą nusibraukė – čia jam buvo miela.
Socializmo vaisiai – perpus tuštesnės šiaurės Vietnamo parduotuvės, o sovietų šalies piktšašiai – penkiaaukščiai blokiniai, pūpsantys pakelėje. Tik čia irgi sava specifika – be šlamštu užgriozdintų balkonų, tarpulangėse kabaluojančių skalbinių, stebino purvinos daugiabučių sienos. Pasirodo, čia atsisakyta viduje einančių lietvamzdžių. Ant stogų tris keturis mėnesius kaupėsi dulkės, o užėjus liūčių sezonui pliurzės upeliais margino sienas. Nei išlupti, nei išgraužti!
Verti dėmesio Prancūzijos Indokinijos laikotarpio pastatai. Tai daugiausia administraciniai būstai – rytietiškai dekoruotas modernas, lengvas balkonų, bokštelių majolikos plytelių žaismas. Pietų pusėje palikti erdvūs koridoriai, ant langų – balanėlių langinės. Net alsoje patalpose vyrauja vėsa.
Vietinė specifika – bambukų lūšnelės lapų ir virbų stogais. Liūčių sezonu šie statiniai nuplaukia su purvo srautais.
– Ko nestatote fundamentalių, mūro pastatų?
– O kam? Nuplaus. Mes vėl pastatysim. Bambukų ir nendrių apsčiai.
Grįždami lėktuvu, pasipasakojom linksmą nuotykį prie kolonijinio „Royal“ viešbučio. Ūksmingose tarpuvartėse, išklotose dirbtinio marmuro plytelėmis, susidūrėme su išsidažiusiom dručkėm. Dvi gražuolės linksmai sukruto įsistebeilydamos į mudu su Vidmantu.
Priartėjus, mergikės lyg pagal komandą atidengė savo kerus, nes po sijonukais nemūvėjo kelnaičių.
Mes, aukštos moralės tarybiniai piliečiai, sutrikom. Tiesa, nepuolėm skaityti instrukcijų, kaip pasielgti tokiu atveju, bet aiškiai suglumom.
Matydamos mūsų impotentiškas reakcijas, panelytės užsitraukė sijonus ir dingo kiemo gilumoje.
C’est la vie!
