RAMUNĖ BRUNDZAITĖ. Eilės

privaloma tema

apie tėvą ir motiną nerašau
nes atrodo jūs visad čia būsit
tokie neaprašomi
iš kūno ir kraujo
jūs būsite tie kuriems
apsimestinai abejinga atversiu
publikacijų puslapius
ir virpėdama slaptai žvilgčiosiu kai skaitysit
šitie eilėraščiai mano vaikai
jūsų anūkai
tai kaip aš galiu rašyti apie
jeigu sako – tai į senelius
atsigimsta
būna labiausiai panašūs
jeigu jūsų ten
daugiau nei mano

neišbrendamas sniegas
pakeliui į šv. stepono gatvę
žibintų lyg apelsinmedžių oranže
skabau vaisius
leidžiasi baltos dangaus blakstienos
ant mūsų pečių
baltom antklodėm dangus užkloja
nuodėmę šventojo gatvėje
tokios gražios būna tik šventvagystės
išvogti tavo pečiai
migdančios pirštų pagalvėlės
švelnios lūpų uogos
sandalmedis įsismelkęs į plaukus
keičiasi tik savaitės dienos ir taksistai
mintinai išmokę namo ir buto kombinaciją
kartais neišsikviečiami
tada klampoju namo
niekaip iš tavęs neišbrisdama

naktis į šeštadienį

šeštadienis vis arčiau
kiekvienu laikrodžio lyžtelėjimu
man niežti tarpupirščius
jie norėtų įsisprausti rašiklį ar bent cigaretę
rezultatas juk galiausiai tas pats –
išbraukti iš savęs kelias nervines skaidulas

šalikas aprištas aplink kaklą
gina mane nuo anginos
angies išsiraičiusios užgerklyje
ji praryja ir nuodija mano žodžius
ir rėkiu, kai turėčiau tylėti
ir tyliu, kai noriu prabilti
tarp mano tonzilių stovi geriausias pasaulyje vartininkas
tai pilu ir pilu gyvačių antpilą
tikiuosi, kad josios perkalbės mano nuosavą užgerklinę
kontroliuojančią ne tik garsus bet ir orą
dvi gyvatės kaunas tarpusavy – angis ir šãlis
dvi gyvatės kaunas tarpusavy
nuošalė

apsivijusios mano kaklą
žalioje paklodės vejoj raitosi dvi gyvatės
savo dvišakius kaišiodamos
lyg kamuolį vaikos šeštadienį

mokaus buities

atšildanti šaldytuvą
pirmą kartą gyvenime
jaučiuosi tartum kopdama į Everestą
lyg gimtąja trispalve mosikuoju peiliu
ašmenys skrodžia sniegą, skaldo ledą
galvoju apie visus, kuriuos mylėjau,
o jie ne, ir atvirkščiai,
užsimoju ir kertu,
rieda lyg galvos gniūžtės,
lekia sustingusios brokolių galvos
sninga, ledo drožlės glosto įkaitusį veidą
kitapus šaldytuvo Italija, saulė, plius trisdešimt penki
nors instrukcija liepė būti švelniai
sukčiauju
mokaus buities
lyg būties

miestas U.

po vidurdienio miestas U. pilnas siestos
snaudulys aplimpa jo gyventojus
nusvarina galvas, tesigirdi sulėtėjęs gatvių kvėpavimas
ir reti varpinių dūžiai

miestas U. taip ir atrodo – kalnų puslankis gaubia jo pečius
lyg mėnulio pjautuvas
kasnakt nušluojantis miestą U.
nuo miesto U. paviršiaus
kasryt nupiešiantis jį iš naujo
į atvirukus, siunčiamus namiškiams,
kelių žemėlapius ir knygų iliustracijas

nuo karščio alpsta net Alpės
balto šilko viršūnės
nusileidžia naktį žemyn
ir lyg pienas girdo ką tik gimusius šio miesto vaikus
pirmas garsas, kurį jie išmoksta, yra „u“
čia kūdikiai ne verkia, bet ūkauja

pelėdų tai miestas, pakyla
lyg aladino kilimas ir išsklendžia
pro užvertas nakčiai langines
apaustas mimozom magnolijom
rododendrais miestas U. –
lankelis ant Adrijos galvos

kuo rašyti tau laiškus
mylimasis iš tolimo krašto
mus skiria atstumai, žodžiai ir raidės
bet kūnai kalbasi taip lyg kalbėtųs eilėraščiai
pirštai virpteli prisilietus ir šifruoja tave lyg Brailį
esam žodynai ir gramatikos vienas kitam
liečiamės puslapiais
kurie prisipildo atodūsių
laukiamosios salės grasinimų iš garsiakalbių
traukiniai ir lėktuvai mus nusineša
į skirtingas puses
ir paleidžia ieškoti viens kito

vilnialaiškis

tavo vilnių ilgiuos, kaip žadėjau,
mano Vilniau – išduotas meiluži, tėve ir motina
visi mylimieji po apniukusiu tavo dangum
susnigtoj tavo vilnoje miega
kol grįšiu

turiu čia stiklinį rutulį, kurį pakračius Vilniuj pasninga
kišenėlė sudėvėtam Europos palte
mažytis užutėkis už tūkstančių mylių
visi tie, kuriuos myliu, snaudžia mano delne

užsišaldžiau tave, mano mieste
prisirpusios sniegenos tarp ledukų
krašte, kur snaigės verčia traukinius nuo bėgių,
krašte, kur pabėgau

vienoj rankoj nesibaigianti Vilniaus žiema
kitoje – ištirpęs vasario pavasaris

2010 vasaris, Udinė

Šiaurės pašvaistės laukimas

pirma vėl budri naktis Vilniuj
sako šiąnakt net čia Šiaurės Atėnuose
Šiaurės Jeruzalėj lyg koks pažadėtasis
turėtų pasirodyt pašvaistė
dairausi dangun kaip niekad

kaip gal tik prieš išvažiuodama
į Pietus
priglaudusius mane
šimtams kalendoriaus lapelių
vos prieš dvi savaites štai tokią naktį
plieninis flamingas pačiupo mane snapu
ir išmetė čia
parsinešė po Vilniaus debesimis
tąsyk vietoj pašvaistės
žaibai ir griaustiniai iš akių

dairausi kaip niekad
tikiuos nusipelnius
jei ne dangaus lopinėlio tai bent
ugnies lyžtelėjimų
stingdančio Šiaurės alsavimo
trupučio šviesos mano nakčiai

bet jokios pašvaistės
jokios prošvaistės
tik pašvyst pašvyst
ryto paukščiai