Muzika anapus obuolio

DONATAS PAULAUSKAS

Šiuolaikinėje kultūros teorijoje retai kada atsiranda vietos muzikai. Gal dėl to, kad vizualiniai menai šiaip jau palankesni teorizavimui, akis daug geriau „apčiuopia“ negu ausis. Vizualumas visada ateina jau kaip įteisintas gestas, kaip neišvengiama mūsų realybės dalis, visada pasirengusi būti pamatyta. Muzika veikia kitaip – ji niekada nėra pasirengusi mums, o visada – tik sau, nes gali būti niekada neišgirsta. Vizualumo provaizdis ar kilmė – „natūralus“, matomas buvimas, reikalaujantis fiksavimo. Muzikos kilmė visiškai dirbtinė ir neįprasta, neradusi šaknų įprastame žmogaus buvime ir realybėje. Galbūt galima kalbėti apie vizualaus meno viršenybę muzikos atžvilgiu, tačiau tam galėtų įsižiebti nuoseklesnės kultūros teorijos ta linkme.

Muzikos tyrinėjimas specifinis, sunkiai apčiuopiamas ir lengvai slystantis iš intencionalios sąmonės pirmiausia dėl savo negalimybės „pasirodyti“, o paskui ir dėl netvarios, neaprėpiamos ir nesustabdomos (taip kaip sustabdomas filmo kadras, įrėminamas dailės kūrinys) būklės. Galbūt todėl įvairios muzikos formos griebiasi įsitvirtinimo vaizdu: būtinybe tapo vaizdo klipai, autentiškas muzikos kūrėjo įvaizdis, audiovizualiniai projektai ir pan. Davidas Lynchas lyg tarp kitko pamini, kad filmas jam yra laiku judantis garsas, vaizde įkurdinta muzika.

O gal tai dėl to, kad šiandien muzikai kaip tokiai vietos kultūroje nebėra? Gal tam, kad muzika galėtų tapti muzika, reikalingas bent minimalus jos vizualumas, t. y. gyvybės patvirtinimas, savęs kaip muzikos įteisinimas save paneigiančiu gestu – pasirodymu? Tada norisi klausti: ar „nepasirodanti“ muzika vis dar yra muzika? Gal vis dėlto ji egzistuoja tiktai per vaizdinį? Neretai klausydami muzikos ką nors įsivaizduojame (konkrečia ar abstrakčia forma), tai įaudrina mūsų vaizduotę, išprovokuoja vaizdinį ar jo prieigą, o muzika, nepasirodanti kaip vaizdinys mūsų sąmonėje, tampa tiktai „muzikiniu fonu“, kurį tokiu paverčia mūsų sąmonės abejingumas. Tad jei pripažįstame intencionalią sąmonę, kuri paverčia muziką tuo, kas jai nebūdinga (vaizdiniu), t. y. jei pripažįstame, kad sąmonė užgrobia ir pritaiko muziką sau, išplėšia ją iš autonomiškos būties, kad sąmonė vienaip ar kitaip sukuria vaizdo prieigą muzikai, išeitų, kad muzika gali tapti „savimi“ tiktai pasirodžiusi tam tikra regima ar bent minimaliai regima forma, vaizdiniu – kažkokia iliustracija ar tiesiog mūsų sąmonės sukurta vaizdine interpretacija. Jos pasirodymas yra kartu ir jos paneigimas. Ji pasirodo tiktai paneigusi savo neregimą, nesugaunamą, nesustabdomą akimirkoje pobūdį. Taip muzika pasirodo be savo bevaizdžio garso, be muzikos.

Tampa aišku, kad tai, ką mes praleidžiame pro ausis kaip „muzikinį foną“, tai, kas mūsų visiškai nepaliečia, ko nepriimame į ekstensyvią sąmonę, ir yra muzika par excellence. Mes ją girdime neklausydami, nepaliesdami ir neprisiliesdami, ji išlieka visiškai tuščia, jos neužpildo joks turinys, ji formali ir nebūtina. Bet koks mūsų įsiklausymas muziką griauna, griauna jos bevaizdę struktūrą. Vos tik įsileidžiame muziką į instrumentinę sąmonę, sąmonė randa jos neregimą formą lyg užmesdama skepetaitę ant to, kas nematoma, siekdama rasti nematomumo formą. Sąmonė tuo nepasitenkina, ji kuria solidžiausius vaizdinius, kas slepiasi po ta skepetaite. Tačiau retai kas drįsta ją nutraukti, nes interpretacijos guodžia, nes po ja – neregimai formali tuštuma, įsiliejanti į foną.

Galbūt vienintelis būdas girdėti muziką – tai atsisakyti jos klausytis? O jei eitume prie radikalių formuluočių – gal muzika yra tai, ko apskritai negalime (iš)klausyti? Ką duoda šis muzikos kaip tokios atitolinimas į niekada nepasiekiamą, neartikuliuojamą tikrovę? Kas iš to, kad patiriame tikrovės apsireiškimą, bet negalime jos atpažinti kaip tikrovės? Kas iš to, jei muziką girdime tik tada, kai ji mums neegzistuoja? Galime kalbėti apie tai, kaip mūsų sąmonė redukuoja įvairiausias kitybės formas, bet ar tos redukuotos formos nėra mūsų tikrovė? Ar atitolinę kitybę nuo sąmonės ir uždarę ją į tamsiausius kambarius, kuriuose ji gali išlikti tauri, neatsidursime asketiškoje To Paties dykynėje, laukdami tikrovės kaip manos, niekada nežinodami – ji jau krito ar dar tik kris?

Šią skirtį tarp redukuotos muzikos, praradusios savo esmę, ir muzikos-savyje derėtų pakeisti, jei pirmasis siužetas neatrodo patrauklus. Gal muzika kaip tokia mums pasirodo būtent ten, kur ji yra „redukuota“, t. y. vaizdinyje? Tam nereikia paneigti muzikos neregimybės kaip jos pobūdžio. Galime teigti, kad būtent vaizdinyje atsiskleidžia neregimybė, kad vaizdinyje visada išlieka tai, kas neregima, kas užslėpta, tai, kas užstoja visą vaizdinį, bet kas telpa vaizdinio rėmuose. Būtent ta neregimybė, matoma muzikos vaizdinyje, ir yra pagrindinis jos pėdsakas, kuriuo sekdami ryškiausiai patiriame, išgirstame ir išklausome muziką. Vienas muzikos kūrinys man visada primena paslaptingą René Magritte’o paveikslą „Žmogaus sūnus“, kuriame vyro veidą užstoja obuolys. Turbūt tokiu būdu muzika išlaiko unikalų savo pobūdį, dėl kurio mes vadiname ją muzika. Muzikos vaizdinyje, kurį sukuria mūsų sąmonė, yra tai, kas matoma, bet kartu ir nematoma, tai, kas užstoja, kas neleidžia pamatyti visos muzikos reikšmės ir formos, tai, kas yra anapus obuolio.

Nereiktų šito suprasti, lyg muziką galima laikyti muzika tik tada, jei kūrinys išlaiko paslaptį. Veikiau muzika ir yra tam tikra paslaptis. Paslaptis mūsų akims. Paslaptis čia nėra mistifikuota. Bet kokia muzika, net jei ji (įsi)vaizduojama iki begalybės, išlaiko savo iš dalies neregimą struktūrą, nes niekada nežinome, kas įvaizdinta, o kas dar ne. Tačiau ta neregimoji muzika laukia vaizdo pasirodymo ne tik tam, kad būtų išgirsta, bet ir tam, kad pasirodytų, jog yra neregima ar, kaip nusprendžiau, iki galo nėra regima. Tad, grįžtant prie pirmojo siužeto kategorijų, muzikai visada reikalingas vaizdinys, net jei tai reikštų, kad šiuo gestu ji paneigia pati save. Nors greičiausiai muzikos vaizdinys ir yra jos realybė, o ne kažkas nereprezentuojamo ir tauraus. Muzika pačia aktualiausia forma lieka vaizdinyje kartu su savo regima neregimybe, kuri reiškia, kad muzika visada turi garsą, kurio neįmanoma viso įtraukti į vaizdinį. Visada liks bent vienas akims nematomas garso pėdsakas. Bet būtent vaizdinyje prie jo arčiausiai ir priartėjame, nes galime matyti, kas mums užstoja tą pėdsaką, ir stebėti, interpretuoti. Nepasiekiamas pėdsakas ir yra tai, kas garantuoja interpretacijos galimybę.

Tad aktualiausias muzikos pasirodymas įvyksta ne tada, kai ji „išlaiko savo kitybę“ ar egzistuoja šalia mūsų sąmonės, bet būtent tada, kai ji atsiduria mūsų sąmonės vaizdiniuose, kai muzika priartėja prie mūsų ryškiausia garsinio vaizdo ir bevaizdžio garso patirtimi. Tik būtent šiuo metu galime prisiliesti prie bevaizdžio garso, prie paslapties akims, prie muzikos, kuri, pirmojo siužeto atveju atokiai laikantis nuo intencionalumo, būtų visiškai nepažįstama, nepasiekiama, mistifikuota, nes atidėta toli nuo sąmonės. Paradoksalu, bet būtent vaizdas atveria muzikos galimybę.

Vaizdinė muzikos patirtis yra jos klausymosi sąlyga. Šiems komplikuotiems muzikos ir vaizdo santykiams, manau, labiausiai tiktų suplemento sąvoka – vizualumas yra priedas prie savaime pakankamos muzikos, be kurio ji nebūtų savaime pakankama. Nors, kaip minėjau, muzika gali būti suprasta kaip savaime pakankama uždara sistema, jai pasirodyti ir apskritai egzistuoti trukdo vizualumo stoka, kylanti iš jos pačios. Todėl čia trūksta nuolatinio suplemento – vaizdinio. Tačiau vienas vaizdinys niekada nepanaikina stokos, nes negalime išmatuoti jos gilumo. Negalime išmatuoti, kiek vaizdinių prireiks muzikai pasirodyti, nes muzikos vaizdo stoka neišmatuojama. Visada reikalingas antras, trečias, ketvirtas atveriantis vaizdinys.

Tačiau kad ir kiek skirtingų vaizdinių turėsime, muzika vis tiek paliks nuošalyje tai, kas ją paverčia muzika – bevaizdį garsą, kiekviename vaizdinyje išsaugodama jo nuorodą kaip dar vieno vaizdinio priežastį. Todėl anapus obuolio – vien muzika, slepianti save už dar vieno obuolio…