Laisvės sargyboje, arba Kisielius ir skuduras

MARIUS RAUBA

Du dalykai alina sielą – tarybinis žmogus manyje ir totali laisvė aplink mane. Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas – tarsi uolus katalikas mušasi į krūtinę mano tarybinis žmogus. Jis prisimena begalę dalykų, gėdingą savo praeitį, Laisvės aikštėje prabėgusią vaikystę, pionierišką kaklaraištį ir komjaunuolišką ženkliuką mokyklinio švarko atlape. Jis net prisimena, kaip įstojo į pionierius – Kryžkalnyje, ten, kur dabar stovi kryžius. Bukanosis autobusas, prisodintas menkai ką nutuokiančių vaikų, važiavo velniai žino kiek kilometrų.

Reikia patikslinti – tarybinis žmogus ir laisvė, jei imsime juos atskirai, kaip nesusisiekiančius kibirus, nei bangų, nei potvynių nekelia. Maudžiantis ėduonis atsiranda tuomet, kai tarybinis žmogus įžengia į laisvės valdas: jo kūną ima krėsti drebulys, tąsyti ontologinio nesuderinamumo traukuliai; ir taip jau dvidešimt metų.

Maždaug tuo laiku, kai stovėjau Kryžkalnio Motinos šešėlyje, Vakaruose atsidūrė dalis maištingų Sovietų Sąjungos intelektualų – vieniems „draugiškai“ buvo pasiūlyta išvykti, kitiems tiesiog leista grįžti į istorinę tėvynę. Dauguma emigravusių piliečių galiausiai atsidūrė JAV (ten jie vadinti trečiąja rusų emigracijos banga) ir prirašė daugybę tomų poezijos, prozos, mokslo darbų bei atsiminimų. Net Nobelio premijas gavo (pavardžių vardijimas įžeistų skaitytoją). Šių emigrantų darbuose gausu įžvalgų apie tai, ką atrado sovietinis žmogus, atvykęs į demokratijos šventovę, apie amerikietiškos ir sovietinės tikrovės santykį, ne tik skirtumus, bet ir panašumus. Paaiškėjo netikėtas (nelauktas) dalykas – SSRS svajoję apie laisvę, įsivaizdavę ją kaip šventą stabą, atvykę į Ameriką, pamatė, kad komunizmas mažai kuo skiriasi nuo antikomunizmo. Arba tai, kad yra didesni demokratai nei dauguma amerikiečių. Ir laisvesni. Laisvė – intymus reikalas, konstatavo, po jos vėliava gyvuoja aibė įvairiausių reiškinių, ne tik gėlytės žydi – piktžolės veši ne menkiau.

Bet šiems emigrantams buvo lengviau: štai vakarykštis atgrasus, bet su dar neišnykusiu Leningrado, Rygos ar Vilniaus gastronomo kvapu socializmas. Štai kapitalizmas ir jo simbolis Niujorkas. Abu svetimi: socializmas – iš esmės; kapitalizmas – todėl, kad neįprastas, nuolat stebinantis; be to – sukurtas kitų. Abu šalia, bet nė su vienu nesitapatinant vertinti ir lyginti paprasčiau.

O mums, tėvynės laifvočeriams, ką daryt?

Štai žiūriu – yra „Tarybinės“ dešrelės, „Tarybinė“ dešra, net „Tarybiniai“ čeburekai. Kaip užuomina į buvusį kokybės standartą, suprask – senais laikais dešrelės buvusios skanesnės. Menkai išmanau, todėl nesiginčiju, tik prisimenu, kad anuomet iš tų pačių dešrelių, o ypač iš „Daktariškos“ dešros, buvo šaipomasi ir pasakojamos istorijos apie mėsos kombinatuose lakstančių žiurkių dydį ir kiek į ruošiamą maisto masę dedama tualetinio popieriaus. Čeburekinės, kiek pamenu, apskritai vadintos snarglinėmis.

Kai kas, girdžiu, dėl tokių produktų pavadinimų labai piktinasi. „Kaip šitaip galima?“ – klausia komjaunuolis krikščionis. „Galima, oho, kiek dalykų dabar galima. Net pageidautina“, – atsako jam komjaunuolis liberalas.

Bet štai – tokio produkto kaip tarybinis žmogus viešai nesimato, vadintis tarybiniu žmogumi tapo nestilinga, neskoninga, lyg vietoj kroksų avėtum kaliošus. Visokiausių žmonių dabar galima sutikti. Yra birdvočerių, veganų, friganų ir taip toliau – visokių amberlaifų. Šiaip viskas atrodo paprasta ir suprantama: yra paukščių – yra jų stebėtojų, krebžda įvairiausių gyvių – kažkas jų nevalgo, stovi šiukšlių konteineriai – atsiranda piliečių, kurie po juos „nardo“, deklaruodami, kad tai viena iš aukščiausių gyvybės egzistencijos formų. Bet tarybinio žmogaus nesimato, nors dešra yra. Kaip čia taip? Prisipažinkite – kas valgo dešrą?

Prisipažįstu. Skanu nebuvo, bet suvalgiau. Suprantu, kad toks prisipažinimas nieko vertas – užrašytas žodis šiais laikais neskamba. Reikėtų nueiti į televizijos studiją ir pasiskųsti: esu tarybinis čeburekas, atgyvena, raudona patirtis trukdo gyventi ir dirbti. „O kuo jums, gerbiamasis, ta patirtis taip trukdo?“ – susirūpinęs paklaustų koks nors po grimu senatvę slepiantis jaunuolis. „Ogi, nepatikėsite, tuo, kad jaučiu tą tarybinę smarvę visur, čia dar pusė bėdos, bet jos daugėja, nebepakenčiu vis stiprėjančio skuduro ir kisieliaus kvapo.“ – „Na jau, na jau – kurgi ta sovietinė aplinka? Apsižvalgykite, jokio jūsų įsivaizduojamo kvapo seniai nebelikę“, – mandagiai būčiau išprašytas iš studijos.

Mano tarybinis žmogus tuokart tyli ir iš įpratimo jaučiasi teisus. Prisitaikėlis. Kolaborantas.

Bet grįžkime prie čeburekų. Užeinu anądien į čeburekinę, šiaip pažintiniais tikslais, ir susitinku ten seną pažįstamą iš tarybinių laikų. Na, galvoju, bus blogai. O jis, įsivaizduokite, griežtai atsisakė – ne. Nustebau. Juk mėgdavai, priminiau. „Ne, ne, aš troleibusų stebėtojas, – sako, – sėdžiu prie lango, užrašinėju pravažiuojančių troleibusų numerius, turim savo klubą, tinklalapį, dalyvaujame Europos troleibusų stebėtojų forumuose. Čia mano draugė, – kalbėjo toliau, – susipažink, Jolanta, ji fotografuoja durų rankenas. Kuo pats užsiimi?“ Smulkutė Jolanta kirto didžiulį čebureką, sumirksėjo akimis ir sumurmėjo: „Dabar.“ – „Aš, žinai, kaip čia tau pasakius… užsiimu tarybinės tikrovės atpažinimu ir…“ – „Aaaa, čia pasenęs reikalas, – neleido man baigti sakinio, – socialiniai reiškiniai, nuoskaudos, psichologinės jaunystės problemos, nuobodybė. Europos jaunimas eina kitomis kryptimis, iki.“ Jolanta apsikabino troleibusų stebėtoją per liemenį, pakartojo: „Dabar“, ir jie išėjo.

Hm, Europos jaunimas, kažin ką jis turėjo omenyje? – pagalvojau.

O kitas draugas mėgsta erzinti kartodamas, kad sovietmečio apskritai nebuvo, tiesiog gyveno žmonės, kurie vykdė nurodymus ir kruopščiai dirbo jiems suplanuotus darbus (kai kurie – pernelyg kruopščiai). Tiesa, mano draugas kol kas vienintelis šio visuomeninio judėjimo atstovas, bet kas žino, gal ir aš prisidėčiau. „Stok į mano partiją, – ragina, – dviese bus linksmiau, juk pats matai – sovietmečio nebuvo, tebuvo palanki terpė pilkosioms žmogaus savybėms veistis. Ir šių savybių polinkis daugintis niekur nedingo.“

Matau, kurgi nematysi – juk vėl valdo tarybos ir planuojama penkmečiais. O kokie svaiginantys tikslai! Kaip anuomet – pasivyti ir aplenkti! Net persekiojamas objektas tas pats. Nesijuokit – tai daroma rimtais veidais. Kartais net paskaitant iš popierėlio. Kolūkio pirmininko tipo vadovai visuose „darbo baruose“ tapo itin paklausūs. Reikia vykdyti nurodymus, samprotauti nėr kada (popierėlyje užrašyta truputį kitaip: reikia konkrečių darbų, o ne šnekų, nuo kurių jau pavargome). Ir dar matau: kuo atkakliau ir stipriau pilietis meta savo tarybinę patirtį, tuo toliau numeta ir save patį – ūkuose išnyksta veido bruožai, miglose – individualumas, žiūrėk, ir apie šviesią ateitį ima samprotauti; ir puola ploti išgirdęs naują direktyvą.

Jei tarybinės santvarkos nebėr, o socialistinis lenktyniavimas, penkmečių planavimas ir įvairiausi šūkiai, ką ir kalbėti apie instrukcijas ir nurodinėjimus „iš viršaus“, tikrai niekur neišnyko, bent viena išvada akivaizdi – tarybinė dešra niekuo dėta. Juolab čeburekas. Mano tarybinis žmogus tai supranta! Kaip kalinys, išėjęs į laisvę, privalomai prisimena kalėjimą, taip ir manasis žmogus dar mato fanerinį „Šlovė TSKP“ ant mokyklos stogo. Jis savo praeities neafišuoja, bet puikiai ją prisimena. Ne tik prisimena – ir atpažįsta, užuodžia per atstumą, išgirsta tamsoj menkiausią šnaresį. Lyg piktas sarginis šuo. Trigalvis (laisvė, lygybė, brolybė) Cerberis, jo neapgausi, jis budi, nedrąsu net ištarti – laisvės sargyboje. Sunki jo dalia, prie būdos, ant laisvės namų slenksčio.