Kosmose

EVALDAS DIRGĖLA

Štai: vyras. Pačiame jėgų žydėjime. Tyraširdis, žalias, basas, jokių asmens dokumentų neturi. Vaikšto daugiabučių mikrorajonuose (už šiukšlių konteinerių sėdi kartkartėmis su draugeliais). Žvalgosi nustebęs, kalbėti nemoka. Naktį, kai aplink – nė gyvos dvasios, galite jį pamatyti. Jūs juk matote tamsoje? Atkreipkite dėmesį į žiburėlius – tai gali būti jo prisidegtos nuorūkos liepsnelė. Arba dega ir žybsi oranžinės jo akys. Kur dar galima pamatyti šį vyriškį? Kartkartėmis jis įlipa į kokį daugiabučio butą balkonais.

Autoriaus nuotrauka

Lodžijų stiklus išpjauna aštriais ir tvirtais nagais tyliau ir tiksliau nei kokiais specialiais stiklo rėžtukais. Nes nemėgsta nereikalingo triukšmo. Patekęs į butą imasi tradicinės veiklos: suvalgo uogienę, marinuotus pomidorus ir agurkėlius ir čepsi seilėdamasis iš malonumo. Jei šaldytuve šių produktų neranda – kenčia buto vazoninės gėlės. Suvalgo jas. Kartais tuščių šiukšlių konteinerių rūdis graužia iš bado. Kaukia ir spardosi – vienišas jis. Todėl ieško brolių tarp žvaigždžių. Dangų gerai išmano. Marsas pusantro karto toliau nuo Saulės nei mūsų Žemė. Todėl šalta ten, dėl tos pat priežasties kone dvigubai ilgesni Marso metai. Laikas ten slenka lėtai. 98 milijonai kilometrų! Tikrai toli, žinoma… Todėl net ir pro pačius galingiausius teleskopus Marse ne ką matai. Vanduo ten kietas (sušalęs). Neieškok ten švelnumo. Bet – vis dėlto – galbūt? Gal ten, tarp žvaigždžių, esama draugystės? Jau vien todėl, kad ten nėra parduotuvių. Svajok, svajok, žaliasis, – prisimeni vaikystėje: pasiuntė mama į parduotuvę duonos – o kiemo vaikai susirinkę sudaužė tavo galvelę, plytomis išmušė dantis. Grįžusiam namo tėvas šlepete dar pridėjo per ausį už sudraskytas naująsias kelnes… Turėtų būti gyvybė Marse, tikrai turėtų. Tačiau kuo geriau Marsą pažįstu, tuo atšiauresnis jis man atrodo…