Kas nuvalgė avinžirnius?

TOMAS MARCINKEVIČIUS

Allen Ginsberg. Staugsmas, Kadišas ir kiti eilėraščiai.
Iš anglų k. vertė Marius Burokas ir Kasparas Pocius.
K.: Kitos knygos, 2011. 128 p.

Yra daug Niujorkų, ir visi jie panašūs, tik skirtingose planetose

Skaičiau Ginsbergą ant barakų tualeto, būdelės atskirtos pilkomis gipskartonio plokštėmis, visa čia vieša

Puslapiai sulipę, sulaistyti pigiu vynu, „Lietuvos geležinkelių“ bilietas traukiniui nr. 888 Kaunas–Vilnius ištikimai tarnauja skirtuku

Niekaip kitaip pats Ginsbergas ir nebūtų norėjęs,

Kaip tik traiškant pirštais karingai nusiteikusius tarakonus, vidujai staugiant apie neišlaisvinto ir nenužudyto ego galimybes

Regėjau geriausius savo kartos protus sunaikintus beprotybės, dvesiančius iš bado isteriškus nuogus

Vertė Marius Burokas ir Kasparas Pocius, šitie bičai turėtų žinoti, kaip tai daryti

Sakote, norėjo išsilaisvinti iš visa užgulančio ego, sėdėti lotoso poza ir išgaubti besitelkiančias ašarines dujas?

Tai kodėl tada autobiografiją gale įdomiau skaityti nei eilėraščius – nors aš nežinau, niekuomet nemėgau poezijos, visuomet maniau, kad ją skaito tik tie, kurie patys ją rašo, ir Liniauskas man taip sakė?

Ir kodėl tuomet tas, kuris nori išsilaisvinti iš savojo ego, nenori nieko kito, kaip tik rašyti apie savo egocentrišką pasaulį?

Negi pats sugebėtų to nesuprasti?

Išprotėjusi žydė komunistė nutukusi motina, asmeniniai stilingose Paryžiaus kapinėse dūlintys dievukai, Prahos gegužinių karalius ir pasaulio centras Amerika, Amerika, Amerika

Meditacijos yra susireikšminimas, spėjo mums įteigti devintasis dešimtmetis

Ginsbergas, beje, jame dar buvo gyvas, bet beviltiškai seno ir iš maištininko perdylos iš lėto virto poezijos guru,

Tą procesą įsivaizduoju kaip gražaus ir niekam nereikalingo drugelio grįžimą į milžiniško, visą nematytą Brodvėjų galinčio nugulti nežemiško vikšro stadiją,

Iš lėto besitraukiančios rageliais virstančios antenos, tinkluotų hipsteriškais akiniais prislėptų veizolų virtimas juodais taškeliais, pro nešukuotą barzdą ryškėjantys nasrų čiuptuvai

Tunkantis, besipučiantis, pats iš savęs virstantis, visa apimantis raudonas juodomis dėmėmis išsipučiantis kūnas

Profesionalizmo priešaušris ir prieškambaryje prie prognozės prilipęs Piteris Orlovskis, pabučiuoja jį žabteliais ir apsiverkia vikšriškomis ašaromis

Mergaičių kankinimas, šuoliai pro važiuojančio traukinio langus, LSD ir STD juodukų kvartaluose, atvirkščiai, tik traukėsi ir traukėsi

Kol virto budistiniais vieno sakinio pasigėrėjimais visiems egocentrikams, susirinkusiems prie kristalinio Ochrido ežero

Kuo daugiau informacijos, kuo mažiau skiemenų – ne, nesutinku, aš kategoriškai prieš

Herojai kilo ir keitėsi, vieni mirė, kiti suvikšrėjo – Burroughsą vadina protpisiu, Kerouacą leidžia „Vaga“, bytnikai atrodo nepripažįstantys realybės

Kada pasaulis spėjo prarasti tai, ką turėjo, kas nutiko devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose, klausiau savo draugo,

„Ta tema jau prirašyta knygų, disertacijų, sulaistytos alumi luniškos Misterijos baro staltiesės“, nuvylė mane draugas nevykęs elitistas

Viskas, pasirodo, paprasta – nebeliko aiškios atskirties tarp gėrio ir blogio; gyvenimas pervarė tada iškilusius autoritetus per techninę apžiūrą ir nusprendė, kad nebeatitinka reguliacijos numeris 258-3B, išmeta per daug šiltnamio dujų ir nebetraukia į kalną revoliucijos; griuvo sienos, žmonės įtikėjo naujomis utopijomis, naivieji fukujamos ėmė klykti apie istorijos pabaigą, ir viskas persimaišė.

Ginsbergas nespėjo įsikibti avinžirnius – kaip gyvas niekuomet nesužinosiu, kaip jie iš tikrųjų atrodo – pardavinėjančios Naomi sijono ir prapuolė šioje grūstyje.

Maišiau į paviršių iškilusius koldūnus – devyni litai už du kilogramus – ir miegojau tris valandas

Sapnavau, kad esu Afrikoje, žaliais krokodilų kiaušiniais maitinu pogulio prigulusius dramblius

Kiaušiniai simbolizuoja kūrybinį potencialą drambliai jėgą ir intelektą o krokodilai sėlina laisve ir proveržiu

Gūžčiojau pečiais ir ėjau į pilką celę vėl skaityti Ginsbergo

Po pasauliu gausybė šiknų, gausybė skylių, aš galiu padaryti tai, ko Ginsbergas negalėjo, peržvelgti jų skeletų profilius ir pakviesti juos draugauti, sužinoti, kodėl šiknoms ir skylėms šiandien puiki diena,

Bet, jei atmestume beprotybės akivaizdoje rašomus laiškus T. S. Eliotui,

Svarbiausios vis tiek liktų žiojinčios šiame Niujorke, šitoje pilkoje planetoje, kur leidi laiką prikaustytas prie balto porceliano, mąstydamas, ar ir jie mąsto apie tai, ir kaip jie galėtų apie tai nemąstyti, jei aš mąstau ir tu mąstai?