Gyvenimas iki skambučio

GRETA LISAUSKAITĖ

Alvydas Valenta. Pradžios užkalbėjimai. Romanas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. 206 p.

Pirmajame romane „Pradžios užkalbėjimai“ Alvydas Valenta rašo apie pradžią – vaikystę, autentišką ir skaudžią patirtį, pažintis su žmonėmis, gyvūnais, daiktais ir reiškiniais, kurie pasakotoją, o kartu ir pagrindinį veikėją pasiekia jutimų ir kitų žmonių dėka. Gražus tas užkalbėjimas – paveikus ir įtikinamas, tik nuolat kirba mintis, kiek čia asmeniškumo ir kiek vadinamųjų universalijų, primenančių tiek G. Radvilavičiūtės eseistiką, tiek R. Gavelio „Jauno žmogaus memuarus“. Imdama knygą į rankas, stengiuosi nekurti lūkesčių horizonto – atrodo, kad užtenka tikėti autoriumi, nors šiandien, kai knygų pilnos lankos ir vagos, reikia gerai atsirinkti, ką skaityti. Galbūt pakanka pa(si)tikėti leidėjų sprendimais, taip pat anotacijoje išsakytomis gražiomis mintimis (pasakojimas, anot G. Adomaitytės, sklidinas šviesos ir jaukumo) ir apskritai regimuoju knygos vaizdu, kuris man kažkuo primena senuosius S. T. Kondroto ir kitus to laiko romanus, pažymėtus „Populiariosios bibliotekos“ serijos ženklu. A. Valenta nebuvo naujas vėjas mano skaitymo patirties padangėje – ligi šiol žinojau jį kaip poetą. Išgirsti teko dar per R. Audiejaičio fotografijų parodos atidarymą vienoje Alytaus galerijoje prieš kokius ketverius ar penkerius metus.

Taip jau nutinka, kad knygas dažnai pradedu ir baigiu skaityti kelionių metu (ir anoks čia mandrumas) – visai nesvarbu, ar važiuoju kasdieniu Vilniaus maršrutu, ar, kas nutinka ne taip jau dažnai, į Dzūkijos miškus. Atrodo, vedžioju pirštą po žemėlapį ramiai dėliodama kryžiukus. Taip ir šiame romane, per kurį nusidriekia ne tokia jau plona, bet itin tampri kelioninio šilko gija – nuolatinis važiavimas iš Kauno ar Vilniaus į vaikystės miestą Alytų, kuris vis labiau praranda žavesį, ištirpdo viltis pažinti neatrastą jo pusę. Romane galima stebėti, kaip, pasakotojui augant visomis prasmėmis, kinta santykis su namais, suvokiamais tarytum užkonservuota provincija (vyrai ten vis dar geria: „šnapsas kaime atstojo pinigus“ (p. 15), o moterys tebesiskundžia sąnariais, strėnomis ir ligomis – lyg užsikirtusi patefono plokštelė, niūniuojanti Zuzanos melodiją), kur niekas nesikeičia, o svetimi ir, atrodytų, iš pradžių tokie šalti miestai ima atidarinėti būsimos patirties indus. Judėjimo laikas ir erdvinės būsenos kaita gražiai susisieja su praėjusių metų kūrybiškiausia knyga – V. Papievio prancūziškuoju romanu „Eiti“: „eiti – mano namai. Jie tikresni už namus, turinčius pamatus, stogą ir sienas“ (p. 57). Įdomu tai, kad A. Valenta niekada nenurodo galinių stotelių – kad ir rašydamas apie kelionę iš vaikystės miesto į internatinę mokyklą. Čia jis pamini tik tarpines stoteles (Balbieriškį, Prienus ir Garliavą), taškus ir kryželius leisdamas susidėlioti pačiam skaitytojui. Tarsi A ir B nėra tik trajektorijos pradžia ir pabaiga, jie susipina, ypač kai pasakotojas, nuolat kuriantis augančio savęs vaizdą, mintimis leidžiasi šuoliuoti per erdves, skaičiuoti iki žiemos ar vasaros atostogų likusias dienas, o vaizduotėje gyventi visai kitur – knygų pasauliuose ar kitose kiek realesnėse vietose.

Stebina tai, kaip po trupinį lipdoma neregio vaiko istorija, kaip jis atranda pasaulį, save jame ir dažnai skausmingus santykius su kitais. Atrodo, kad užtenka kaip M. Proustui prisiliesti prie ko nors ir sąmonėje tarytum ugnikalnyje slypėjusi patirtis prasiveržia pro viršutinį sluoksnį. Struktūriškai romaną galima skirti į tris dalis: pirmąjį ir antrąjį užkalbėjimus bei užkalbėjimą dviem balsais, kuris nelyginant sutartinė turėtų sujungti prieš tai buvusias. Tačiau yra kiek kitaip – ji į romaną įtraukia dar vieną naują plotmę. Trečioji dalis iš tiesų išsiskiria, tačiau, skirtingai nuo pirmų dviejų, joje taip nuosekliai nebeatskleidžiami įvykiai ir augančiojo jausenos, nes įvedamas naujas veikėjas, kuriam rašoma ir pasakojama studijų metais patirta istorija, kiek labiau atspindinti kalbančiojo požiūrį. Būtent ši dalis yra dialoginė gija, jungianti „Pradžios užkalbėjimus“ su jau minėtu R. Gavelio romanu. Kaip epigrafas pateikiamos dvi citatos – iš A. Strindbergo „Pamišėlio išpažinties“ ir R. Gary „Aušros pažado“, jų reikšmė iškristalizuojama trečiajame užkalbėjime: „Atviriausius memuarus, romanus ar kitokius literatūros kūrinius rašo pamišėliai, numirėliai ar bent jau pražuvėliai“ (p. 126). Čia autorius tarsi ima polemizuoti su savo rašomu romanu – kodėl jis pasirinkęs tokį gana atvirą kalbėjimo būdą, kodėl įvedamas naujas veikėjas („Paprastai tokie žmonės, pamišėliai ar pražuvėliai, turi draugą, geriau derėtų sakyti – kraujo brolį, kuriam dažniausiai ir būna skirti šitie pasakojimai, laiškai iš anapus ar šiaip užrašai, kieno nors netyčia surasti ir iškelti į dienos šviesą“, p. 126–127), kurį būtų galima pavadinti pasakotojo alter ego – Benas yra tarsi tai, kuo būtų tapęs ar iš dalies norėjęs tapti jis pats („tau visada buvo nusispjauti į tai, į ką negalėjau nusispjauti aš“, p. 141). Bet toji polių konfrontacija nėra itin griežta – ji neprimena pasakose esančio skaidymo į geruosius ir bloguosius.

Lygiai kuriamas pasakojimas atveria daug visa ko pradžių, pirmųjų kartų, pasaulis suvokiamas iš lytėjimo, kalbos ir garsų. Itin svarbus atrodo traukinio motyvas – man pačiai traukinys taip pat visada primena vaikystę Alytuje, kai gali vos pabudusi girdėti dundesį, o vėliau eiti mažuoju tuneliu, kuriame garsai tik dar labiau sustiprėja: „Man patikdavo stovėti ant aukšto geležinkelio pylimo, vakaro tyloje pagauti tolimą tolimą lėtai atpūškuojančio traukinio garsą, jausti, kaip didžiulis grėsmingas milžinas pradunda pro šalį ir nutolsta tirštėjančiose sutemose“ (p. 31–32). Deja, manuoju atveju ši ankstyva garsinė patirtis tik tokia ir liko. A. Valenta kalba apie įvairų matymo kampą – vaikystėje daug dalykų atrodo ryškesni ir turintys didesnę vertę, pasaulio suvokimo masteliai yra tiesiog kitokie („Mūsų miestas buvo labai didelis, bent man tada šitaip atrodė, stovėjo ant abiejų Nemuno krantų“, p. 29). Kartu perimamos kitų žmonių pasaulio sampratos ir ritualai, siejami su užkalbėjimais – moteris, pas kurią laikinai gyvenęs pasakotojas, vaiką mokiusi poterių. Ji man kiek priminė K. Kieślowskio „Dekalogo“ pirmoje dalyje „Neturėk kitų dievų, tik mane vieną“ vaizduojamus religingos tetos ir sūnėno pokalbius apie tikėjimą. Svarbus atrodo ir vaikystėje ateinantis nevaržomas pasaulio suvokimas: „pasaulis aplink mane pamažu darėsi didele nevėdinama vaistine“ (p. 33), kartu įsileidžiantis ir visas vaikystės baimes („Bet aš nežinojau, ko bijau. Paprasčiausiai bijojau, ir tiek“, p. 45), ir įsivaizduojamus draugus. Niliūniška mamos ir šviesos paralelė suteikia daugiau šilumos pasauliui, kuris nėra regimas. Ypač gražiai A. Valenta sugretina radijo bangų rankenėlės pasukimą ir laiką, kai „kambarį užplūsdavo traškesių ir pypsėjimų jūra“ (p. 46) – sklindančios radijo bangos, susiliejančios į bendrą visa ko jūrą. Daiktai į teksto lydinį įvedami palengva, jie funkcionuoja kaip nauji patyrimai – pirmoji akistata su šaldytuvu ir televizoriumi („Negalėjau matyti, kas vyksta tame stebuklingame šventiniame ekrane, bet nebūtina visada ir viską matyti, dažnai galima suprasti, kas aplink tave dedasi, ir nematant. Ypač tada, kai priešo užnugaryje važiuoja traukinys ir partizanai jį susprogdina“, p. 39).

Antrajame užkalbėjime daugiau skaudžios patirties – pradžioje veikėjas tik galėjęs nujausti keistus aplinkinių žvilgsnius ir šnabždesius, kurie atrodė kažkaip susiję su juo pačiu, o vėliau, apsigyvenus internate, sunkus tampa kiekvienas išvažiavimas iš namų, kiekviena diena su popiečio miegu („daugeliui tas pietų miegas tarytum rakštis sėdynėje“, p. 58) ir šalti žiemos vakarai. Mokykla vaizduojama kaip tam tikra pragariška vieta ir būsena – čia atrandama paralelė su Dantės „Pragaru“: „O tą dieną aš, mama ir tėvas pravėrėme vartus, ant kurių nebuvo parašyta: „Čia palikite viltį“, bet vis tiek visi jautėmės tarsi žemes pardavę“ (p. 52–53) ir „pragariškas dubenėlių ir šaukštų barškėjimas“ – ausų kriaukleles užplūstantis neištveriamų garsų vandenynas. Mokyklinis laikotarpis paties pasakotojo suskirstomas į gyvenimą „iki skambučio“ ir „po skambučio“, savitai interpretuojant būties laisvę ir žmogaus galėjimą nevaržyti savęs: „mokykla virsdavo didele skalbykla, kurioje kiekvienas turėjome būti išmuilintas, išskalbtas, išskalautas po keliais vandenimis ir grąžintas į savo kambarį“ (p. 65). Namai ilgą laiką atrodo kaip išsvajota erdvė, kur „net šalčiausiais vakarais nekrečia drebulys, ir arbatą geri ne tam, kad sušiltum, o todėl, kad skanu“ (p. 60), tačiau vėliau, kada svajonėse ima trūkti oro, santykis apsiverčia.

Kol esu įnikusi į skaitomą knygą, autobuso gyvenimas plaukia pro šalį. „Meilė dar negrįžusi? O malkų irgi dar neatvežė?“ – piktai nekantrauja moteris. O tuo metu A. Valenta jautriai kalba apie studijų laikais užsimezgusią meilę kitos kastos atstovei. Psichologiškai svarbus atrodo kaltės ir nevisavertiškumo motyvas („Mes negalime pralaimėti, nemokėti, nesugebėti“, p. 124), kai aklumas suvokiamas kaip pelkė, į kurią nebrendama, kuri tik apeinama – apie tai rašė ir poetas R. Stankevičius: „Apie tą išskirtinį bruožą garsiai veik nesikalbama rašytojų aplinkoje. Visi seniai įpratę, kad Alvydas kolegas puikiai pažįsta iš balso.“ Romanas „Pradžios užkalbėjimai“ leidžia svarstyti, ar gyvenimas nulemtas ir apribotas tam tikrų veiksnių, ar daugiau paties žmogaus susikurtas, pasuktas kuria nors kryptimi: „visas mano gyvenimas buvo didelė nesibaigianti odė skambučiui, tačiau kaip viskas šiame gyvenime, taip ir skambutis turėjo savo pradžią ir pabaigą“ (p. 52).

Viename interviu A. Valenta yra kalbėjęs apie poreikį surašyti asmeninę patirtį į knygą – iš tiesų džiaugiuosi, kad tai įvyko. Kol autobuse skamba telefoninė „Tomo ir Džerio“ melodija ir girdėti byrančios monetos, suprantu, kad tokią knygą reikia apčiuopti, vedžioti pirštais jos nugarėlę, klausytis aplinkinių garsų, rusiškai rypuojančių bendrakeleivių – toks laikas, kai imi girdėti ne tai, ką sako, o kaip užpildo ausų kriaukleles („Todėl daugiau nekliudau – leidžiu visiems tiems balsams kalbėti ir byloti“, p. 7). Autobuse iš Vilniaus į Alytų kosinčiai senyvai moteriai pasiūlau ledinuką – toks jau tas laikas. Padėkojusi dar kelissyk nusikosti. Prieš išlipdama tikslinasi, kokį saldainį jai daviau. Ir šypsosi. Stebuklingas paprastumas – įdomūs ir jautrūs žmonės gyvena ne tik knygų puslapiuose. Veikiau priešingai.