Apie savo simfoniją

VYTAUTAS BARKAUSKAS

XX amžiui kopiant į pabaigą, be daugelio globalių klausimų, lyg ir netyčia pats save perklausiau: o kas esu aš? Pavyko greitai atsakyti: aš esu aš. Tiksliai ir teisingai, be jokių tapatybės paieškos pastangų. Net į veidrodį pažvelgti nereikėjo. Viskas aišku (?).

Kiek anksčiau savo muzikos 100-ąjį opusą pavadinęs „Intymia muzika“, jau šiek tiek atskleidžiau tą savąjį „aš“. Dar po kelerių metų man pasirodė, kad žinau kai ką daugiau. Ir ne tik apie žmonijos gyvenimą apskritai, bet ir apie savo gyvenimą. 1996 metais parašytą op. 108 jau galėjau pavadinti „Modus vivendi“. Tai dar atviriau. Nes juk koks tu esi – tokia ir tavo muzika.

Ir jau XXI amžiaus vienuoliktųjų metų kovo 19 dieną, išgirdęs naujo savo kūrinio, VII simfonijos, atlikimą, vėl suklusau: kas gi yra ta Septintoji simfonija? Atsakymas buvo taip pat logiškas – idem per idem. Tai mano Septintoji simfonija (be klaustuko).

Ne taip seniai vienas mano kolega pareiškė, kad apie muziką nereikia kalbėti, reikia tik jos klausytis. Labai protingai, tačiau tai tik dalis išminties. Tuo labiau kad prieš keletą metų „Gaidos“ festivalyje išgirdęs jam užsakytą „Simfoniją X“ (ne dešimtą, bet iks) paklausiau jo, kodėl taip keistai kūrinį pavadino, – kolega atsakė: et, šiaip, ant durniaus… Ką gi, nuo komentarų susilaikau.

Esu įsitikinęs, kad menininkas, šiuo atveju kompozitorius, planuodamas, t. y. norėdamas parašyti stambesnį (tuo labiau simfoninį) kūrinį, turi turėti savo idėją, savo koncepciją, kuri trumpiau ar ilgiau gali būti išreikšta žodžiais. Jeigu nesuformuluosi bent pats sau žodžiais, tai rezultatas gali tapti kažkokiu iksu.

Dar pridėsiu kai ką dėl kūrinių užsakymo. Paprastai šnekant, užsakymai yra sena istorinė tradicija, garantuojanti autoriui materialinį atlyginimą, sąlygas gyventi ir kurti. Tačiau XXI amžiaus Lietuvoje festivaliniai užsakymai yra minimalistiniai visais atžvilgiais – ir pernelyg trumpas terminas, ir ribotos pasirinkimo galimybės, ir per daug kuklus atlygis. Visos sąlygos neigiamai veikia rezultatą, t. y. kokybę. Būtent muzikos kokybę. Taip gimsta tik vienkartiniai kūriniai ir, deja, tokių dauguma.

Tačiau grįžtu prie savo simfonijos. Idem per idem – tai vis dėlto ne atsakymas. Praėjo jau dešimt metų nuo mano Šeštosios ir, tiesą sakant, pajutau, kad subrendau Septintajai. Nors jokio užsakymo neturėjau, bet žinojau, kad svarbiausia – norėti ir galėti. Toks jau gana naivus idealizmas.

LMTA studentams, IV kurso pianistams, muzikos kalbos paskaitose kalbėdamas apie romantizmo epochoje dominuojantį veržimąsi link idealo, vis tvirtindavau: idealas pasiekiamas tik begalybėje, o begalybė – tai ta vieta, kur susikerta dvi lygiagretės… Iliuzinė erdvė. Ir kūrybinė, ir garsinė begalinė erdvė.

Dabar, prieš pirmą repeticiją, Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui pristatydamas savo naują simfoniją, orkestrą nuraminau – aštuntos nebus. Manau, kad šitaip skamba žymiai geriau negu skelbti, kad Septintoji yra paskutinė.

Septyni – puikus skaičius. Ir septyni sakramentai, ir septynios pasaulio sukūrimo dienos, ir septynios nuodėmės, ir dar daug, daug gražių septynetukų. Aišku, kad ir mano simfonija yra septynių dalių ir kad ji dedikuota LNSO septyniasdešimtmečiui (orkestrui, kuris buvo bemaž visų mano septynių simfonijų pirmasis atlikėjas).

Koncerto programėlės anotacijoje pažymėjau simfonijos motto – „Žmogus, pasaulis, žingsniai“. Taigi, žmogus ir jo likimas šiame pasaulyje, jo svarbiausi žingsniai, bet ne per tą apvalų geografinį – per begalinį žmogaus dvasios pasaulį. Pajutau, kad noriu ir galiu apie tai kalbėti savo Septintojoje simfonijoje.

O viskas prasidėjo labai paprastai, galima sakyti, kasdieniškai. 2008 metų žiema, Druskininkai, kompozitorių kūrybos namai. Graži saulėta diena, lengvas, truputį pažliugęs sniegutis. Vaikštau skaidriame pušyne, žingsnis po žingsnio ir, žvilgterėjęs atgal, matau paliktus pėdsakus. Staiga suvokiau esminę savo simfonijos mintį, jos idėją. Tavo žingsniai palieka pėdsakus. Žinoma, jie gali ištirpti, gali būti nuplauti, gali išnykti, bet tuo momentu jie buvo tokie aiškūs!..

Simfonija prasideda tylioje žemiausių vargonų pedalų garsų gelmėje – de profundis – ir išnyksta su aukščiausiais orkestro garsais – in excelsis. Tas paprastas žingsnis – tai sekundos intervalas, gretimais dviem klavišais – sol ir la. Laiptelis pirmyn ir aukštyn. Pradžioje lyg bandymas – atsargus žingsnelis, paskui, per septynias simfonijos dalis įsibėgėjęs iki pašėlusiai aktyvaus presto, pabaigoje vėl susimąstai. Kas esi, kur esi, kodėl esi… Ką palieki?

Šiandien į pradžioje paminėtą klausimą neatsakyčiau, kad aš – tai aš. Tačiau nebūtina iki galo ir į visus klausimus atsakinėti. Telieka šiek tiek paslapties. Taip įdomiau. Tai teikia impulsą ir rytojaus dienai, ir šviesai, ir begalybei, ir meilei.

Labai norėjau praplėsti tą „savo simfonijos“ sąvoką. Ir… O džiaugsme, mano artimiausias, gražiausias ir geriausias žmogus, mano žmona, pasakė – mūsų simfonija! Taip tikrai geriau skamba.