Anokia čia patvirka!

SIGITAS GEDA

2008 metai

Ką padaro dešimtmečiai?

Pakerta, bent jau priverčia žmogų suabejoti: „Ar mano darbai nėra beprasmiški? Ar jie kam nors reikalingi?“
Netektys, ligos ir ateinančiųjų piktybinis tamsumas. Pavyzdžiui, teiginiai, kad „Dieviškoji komedija“ (naujas vertimas) tėra „kartų konfliktas“.
Tie žmonės, kurie veržiasi į literatūrą, niekuo nesiskiria nuo ponios, kurią sutikau pakeliui į Plungę, – gyrėsi turinti 60 kačių… O kam Dante?
Belieka (kaip ir kitados) įsipareigojimai – kalbai ir žemei.

Jono Meko „avantiūra“

Šįsyk nekalbėsime apie „Fluxus“, o apie jo poeziją. Poetinis lietuvių avangardas: K. Binkis, J. Žlabys-Žengė, S. Šemerys-Šmerauskas, P. Morkūnas.
Penktasis (jeigu toks būtų) – J. Mekas, bet, lyginant su šitais, jis yra retro… Palyginkite jo „Semeniškių idiles“, šuolį atgal, t. y. linkui Žemaitės-Žymantienės… Kiti rinkiniai vertintini nebent dėl vizualinio išdėstymo (virvelinė „Ant kranto“ keramika).
Ir – nieko čia nepadarysi. Manding:

Labai liūdna,
Labai nyku,
Medžiai be
Žalių vainykų…

Modelio paieškokite: „Jūs, berneliai, jūs, rūkoriai, jūs nebūsit gaspadoriai…“
Tokiam fone K. Binkis tebestovi kaip avangardo tėvas – majestotas!
Beje, tą bandžiau įrodyti ir sudarinėdamas lietuvių erotinės poezijos antologiją („Meralas“, 2001, I t.).

Kovo 23, sekmadienis

Iš tuteišų giesmyno („Varnėnas gieda į saulę“ – R. Gr.)

Gali lauko
Dzidis dzyvas –
Du kaleki,
Trys negyvas!

Iš Petro Roizijaus Mauro

Petras Roizijus čia, matai ir žavėkis:
Jei jo protą išvystum, tai virstum iš koto!

Kovo 24, pirmadienis

Apie norą gyventi

Regis, tai vienas iš testų sužinoti, ar žmogus „ilgai trauks“. L. sako, kad amerikiečiai, su kuriais jam teko bendrauti, tokiais atvejais tiksliau apibrėžia:
– Noro turi būti penkiasdešimt vienas procentas…
Kitaip tariant, jis turi viršyti nenorą.

„Grobuoniškas instinktas“

Š. N. apie vieną islandų kompozitorių, norintį muzika atkariauti senas erdves, į kurias niekas nesibrauna. Man patinka tokia muzika ir tokie užmojai.

Petras Roizijus Mauras

Sarmatui

I.
Tau, sarmate, dangus, jeigu trokšti gyventi.
Bet netrokšti, sarmate, girtauji išvien.

II.
Dieną naktį puotauti ir gerti be saiko:
Vien tik šitai temoka Sarmatijos kraštas.

Lietuviškos aktualijos

Kaip apželdinti plikę? Laidos per televiziją apie plaukų persodinimą: „Kodėl galvos lenda iš plaukų?“

Kovo 25, antradienis

Meilės tema

Suvedžiotojas:
– Sunkiausia sugundyti moterį, kuri gyvenime patyrusi daug nusivylimų…
Don Žuanas (iš šono):
– O jūs pasistenkite ją išklausyti.
Meilė yra geriausia pinigų padirbinėtoja: varinius ji perdirba į auksinius, o auksinius paverčia variniais…

Dain. E. Kaniava

– Vieną sykį Latvijoje turėjau dainuoti ariją „Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom…“ Išėjęs į sceną padainavau: „Aš papuošiu… vėjo galvą pinavijom.“
Latviai l. plojo, nelaukę, kad dainininkas nepasijuoks iš jų. Daugelis juk žino, kad lietuviai juos pravardžiuoja…

Kalbančios haliucinacijos

Pirmą kartą su šiuo terminu susidūriau J. Irvingo romane „Kol tave rasiu“. Nemanau, kad terminus, sąvokas reikia labai išplėsti. Tai, kas poezijoje – metafora, psichiatrijoj gali būti diagnozė.
Žmogus, pavyzdžiui, kuris sakosi girdįs žolių ir medžių kalbą… Anokia čia haliucinacija! Cz. Miłoszas, rašydamas šia tema, regis, susidorojo keliomis pastabomis. Pavyzdžiui, kad psichinio susirgimo istorija yra poezija. Kitaip tariant, neperlenkite lazdos, viskam yra ribos.

Tai, ką pamiršau šįryt –

anglų komp. A. L. Webberiui 60 metų… Andai klausėme ir žavėjomės jo miuziklų muzika Radijo komiteto įrašų studijoj. Tarp jų buvo ir a. a. V. Kernagis, ir L. Vilkončius. Kažkur dar mėtosi sudulkėjusios juostos… Tokia buvo aparatūra.
Šiandien ir Jo Didenybės Gandro diena. Tik toks gali vaikus nešioti. O Vilnius neišbrenda iš sniegdribų, paplovė net Gedimino kalną. Graudu (ar baugu?) žiūrėt, – kaip čia būdavo senovėj, Pukuverai Butigeidi?
Tas vardas man visad keistai skambėdavo. Juoba yra dar ir Putaviras, Putviras, trump. Putys. Kad esama ryšio su putomis, aišku, bet, mano galva, ir su putėmis, paukščiais, gal netgi gėlėmis – plg. latvių puķe…
Kaži kur ir Netimeras (Neriveras?).
Vienas Paukščių (Pučių ar Pautų) vyras, kitas – Neries vyras? Nuo Naugarduko.
X–XI amžių vardai mūsų žemėse.

Poetinės formulės

Pavyzdžiui, Maironis nuperka viena eilute: „Eina garsas Prūsų žemės…“
Čia jau neužmirši.

Seras A. Clarke’as

Senas mokslininkas, rašytojas. Kalba gergždžiančiu balsu:
– Tikiuosi, kad žmonės bent šiek tiek pasimokė iš paties barbariškiausio – XX amžiaus…
Tikiuosi, kad technologijos galų gale bus naudojamos tik geriems tikslams…
P. S. Regis, tik tokie optimistai ir išgyvena!

Meilė – mergų ir Tėvynės

Regis, daina, kurią nugirdau Melnragėj (dainavo lekuodami kareivėliai), yra nupyškinta nuo amerikietiškos. Labai jau panaši į tą, kurią kino režisierius F. F. Coppola panaudojo filme apie karą Vietname… Kai kur „išduodamas“ tik kirtis gale (lietuvių kalba kalta!), bet kai kur ir išlaikomas, pavyzdžiui: „Netikėsiu aš mergom / Ir jų meilėm netikrom…“
Kitur:

Myliu motiną Tėvynę,
Meilė drasko man krūtinę.
Jos nereikia vest į barą
Ir klausyt, kaip (pypt!) š…ą mala…

Apie šventą tiesą

Čia bus iš J. I. romano. Viljamas Bernsas sako Džekui (sūnui):
– Tu neturi vaikų; kai turėsi, suprasi, kad jų neįmanoma pamiršti.
P. S. mano a. a. Tėvas, sykį paklaustas, ar gerai miega, atsakė:
– Kai jus visus pamatau, tada gerai užmiegu…
(Vaikų buvo 7, jokios ypatingos meilės nėra niekados jiems rodęs…)
Man regis, kad net gėjai nori ką nors turėti iš šito atavistinio instinkto. Juk jie irgi buvo vaikai, kieno nors vaikai.
Normalus žmogus labiausiai kenčia dėl šito ryšio trūkinėjimų.
Maištas prieš tėvus, jų niekinimas yra anomalija, kad ir kaip bežiūrėsi.
Atlapaširdiškumo mirksnį:

(…) sunaikino mane kaip tėvą.
(…) sunaikino mane kaip žmogų.

Ir visa tai – su didele meile, per didelę meilę, iš didelės meilės!
Keisčiausia, kad aš vaizdavausi gyvenąs „tikrą gyvenimą“. Taip kartais kažin kokia galia užtraukia valktį ant mūsų akių.

Apie paslankumą

Gal čia tiktų ir žodis „sąlygiškumas“, „reliatyvumas“.
Vienas latvių rašytojas (klasikas) taip bijojo NKVD (KGB), kad kas mėnesį rašydavęs ataskaitas… Girdi, niekuo nenusidėjęs Tarybų valdžiai, Komunistų partijai…
Kuo ne išpažintis? Rašytinė.
Tas pats klasikas, jau gilios senatvės sulaukęs, sėdėjo saulutėje prie jūros. Nuoširdumo minutę (ar atkakliai kvočiamas žmonos) prisipažino – vieną sykį gyvenime buvo nuklydęs į kairę…
Gavo pelnytą antausį nuo senučiukės! Dabar gi į Lietuvą atitekėjusios moterys iš Azijos ar Afrikos stebisi, kad mūsų šeimose vyrai ir moterys duodasi į kairę ir dešinę, pasikivirčija, susitaiko ir – vėl gyvena.
– Aš sukapočiau kaip… gyvatę. Čiakšt, čiakšt, čiakšt! – rodo khmerė.
– Mano giminė atskristų ir nušautų tą niekšą! – sako kamerūnietė.
Vyrai tik gūžiasi.

Vizijos

Lietuvos ateities viziją dabar geriausiai „piešia“ čigonų kilmės dainininkas, numylėtasai Radžis. Žmonės pakalba, kad dainų žodžius (tekstus) jam parašo… Valinskas.
Turinys toks: „kad čia yra gimtinė“, „kad čia yra namai“ (suprask, yra namų, kuriuos galima užimti)… Gražiausia, žinoma:

(…) kol akys mato šviesą,
Žinau tik vieną tiesą,
Kad vietos čia visiems užteks.

Labai palankus kvietimas – atvažiuokite, yra „laisvo ploto“.
Populiariausios Nepriklausomybės sąvokos: privatizacija (virto prichvatizacija), liustracija (virto šmeižtais), globalizacija (virto prostitucija ir parceliavimu), migracija (gabiausių žmonių praradimas).
Kas toliau?
Pamiršau, kad apie evangelizaciją irgi būdavo pašnekama…
Frustracija, sterilizacija, kolonizacija…
Žinau, kad gimiau laisvas, bet po to kiekvienas žingsnis buvo prievarta (Rousseau)…
Be galo seniai parašė Prancūzijoje.

Paradoksai

Vienas iš jų: kada pamaniau didžiąją savo gyvenimo dalį jau nugyvenęs, susirgau ta liga, kuri grasina mirtimi, ir dar – kasdienė grėsmė dėl nepadarytų nusikaltimų… Šie gyvenimo pokštai privertė mane branginti kiekvieną dieną. Tie metai, kurie liko iki „biblinio amžiaus“, man pasidarė ilgiausieji.
Metų, t. y. skirto laiko, išilgėjimas. Turiu atrasti iš naujo kiekvieną dieną, savaitę, pavasarį, rudenį, žiemą.