Vakarų Pekinas

VAIVA GRAINYTĖ

Owl love

2011 03 22

Toliau dunksi kamuolys, jauni bernai su universiteto daifu (priminsiu: septyniasdešimtmetis mūsų akademijos daktaras, kuriam, jeigu dalyvautume žvitrumo varžytuvėse, pralaimėčiau iš karto) žaidžia krepšinį. Tas pats muzikinis fonas – nieko naujo. Po truputį priprantu prie laiko skirtumo. Nors, kai žadintuvas rytais čirškia 7 val., lietuvaitis kūnas žino, kad yra valanda po vidurnakčio: visą dieną paskui muistosi ir reiškia nepasitenkinimą. Nepergudrausi jo ciferblato rodmenimis.

Šio semestro vadovėliai be lotyniškų raidžių, vien hieroglifai. Pirmadienį, pirmąją mokslų dieną, buvau ištikta šoko, tačiau po truputį mirgantis „azijietiškų raidžių“ gyvatynas darosi savas – rūgščiai mielas man tas jo šnypštimas.

Pamokose nuo fiziologinio žiovulio sulaiko ne tik paskaitų tempas, bet ir nauji bendramoksliai – yra į ką dairytis. Indas Vipinas sėdi man už nugaros ir visada tyli. Stebi visus pro savo dailius, lazdyno riešuto akis tris kartus didinančius akinius, kuriuos – tai akivaizdu! – pasitelkęs visokias jogos, levitacijos ir teleportacijos technikas pavogė iš J. Mačiūno. Kiniškai nemoka nė vieno žodžio, tačiau nesinervina – šypsosi, rodydamas savo ajurvedinių pastų išpuoselėtus dantis. Jeigu patikrintume jo po stalu laikomų kojų padėtį, spėju, pamatytume, kad jos surangytos į lotoso žiedą. Su juo dar nebendravau: Vipinas per pertraukas visada meditatyviai rūko, o aš rūkomuosiuose nesilankau. Kai pasiteiravau, ar eis į valgyklą pietauti, indas atsakė, kad gaminasi pats. Vos jam ištarus šiuos žodžius, visi akademijos laiptai pasidengė geltona kario pluta (paskui atgavo savo pirminį, neįdomų, pavidalą).

Štai pirmūnas Haris pagaliau turi su kuo kalbėtis apie mokslus. Marija irgi iš Amsterdamo (o sutapimų sutapime!), tačiau nei tulpių, nei malūnų, nei dviračių jos DNR nerastumėte. Marijos tėvai – kinai, su savo šešiais vaikais keliavę per visus žemynus. Marija atvyko mokytis mandarinų kalbos, mat pačios liežuvis pliauška kantoniškai (kinų kalbos dialektu, paplitusiu Honkonge ir Pietų Kinijoje). Jauna moteris yra dirbusi „Warner Bros.“, vakarais susirašinėja su Tomu Cruise’u ir Hario Poterio vaidmens atlikėju (nežinau pavardės, bet turbūt labai žymus?). Šią informaciją man pateikė vokietė Stefani, kai tik sugrįžusi į Pekiną užėjau pas ją į kambarį pasisveikinti. Marija pati juk nepultų girtis. Be to, kol kas su ja bendraujame elementarių klausimukų–atsakymukų „Ar skani kava?“, „Ką veiksi dabar?“, „Ar gerai miegojai?“, „Kaži, kodėl šiandien pamokas praleido Šamu?“, „O, jau norisi valgyti, tiesa?“ lygmeniu.

Kiniško Pavlinos telefono kortelė dabar priklauso Zuzanai – ši panelė iš Prahos yra fakto „pasaulis labai mažas“ įrodymas. Ji – Pavlinos draugė, o dabar – mano bendraklasė. Zuzana jeigu kvatojasi, tai matosi visa gerklė, jei žiovauja – tai visi jos burnoj pabuvojame, jeigu rąžosi, tai, atrodo, sniegas po padais girgžda. Labai ekstravertiška, purslojanti mergina. Po pamokų eina į sporto klubą: mėgsta visiems matant demonstruoti, ko išmokė aerobikos instruktorius. Studijavo sinologiją, tačiau metė. Dabar sukandusi dantis bebaigianti teatrologiją. Atvyko į Pekiną primirštų kalbos žinių atnaujinti, pakeisti aplinkos.

Bet už viską man mieliausias japoniukas, sėdintis galinėje eilėje. Tekančios Saulės šalies sūnus prisistato kinišku vardu – Ganbenas, nes tikrasis, japoniškas, kiniškai reiškia prezervatyvą (visa tai išdėstė ramiu veidu, pasitelkdamas pantomimą).

Pirmą mokslų dieną bendraklasiams ir mokytojai ištaisiau mažą „Karūnos“ saldainių liūtį, kuri – pasirūpinau – Ganbenui buvo gausiausia.

Per pamokas vis sukiojuosi: akys pačios nori dirsčioti į juodą kaip anglis figūrėlę, nieko negaliu sau padaryti. Norėčiau tokį berniuką turėti sekcijoje – žiūrėčiau kas dieną. Supraskit teisingai: tai tam tikras estetinis įsimylėjimas, tolygus katarsiui, kurį sukelia tokie žvėreliai kaip voverė, lapė, pelėda arba katė.

Kambariai

2011 03 23

Šiandien prie pietų stalo Zuzana su mongole Marla šaipėsi iš savo kambario draugių japonių: kad mažai kalba, kad mokosi iki vidurnakčio, kad sėdi į knygas įsikniaubusios. Japones per dantį mėgsta visi patraukti. Kai atsakiau, kad su Natsumi bendraujame tyla (visa tai pasakiau vaipydamasi, ironiškai, kad nenuskambėtų per daug patetiškai), Marla taip užsikvatojo, kad pro nosį iššovė nesukramtytų ryžių kulkos.

Natsumi dažniausiai atsikelia kiek anksčiau už mane ir sėdasi prie savo dailaus veidrodėlio: pudruojasi veidą, ryškina akis, specialiais kremais išsitepa kaklą. Vos man pakilus iš lovos ji pasuka į mane savo pusiau dažytą veidelį ir šypsodamasi pasisveikina. Po pamokų Natsumi lekia į darbą arba su drauge – tokia pat maža, nuolat besijuokiančia būtybe kaip ir ji – persirengia sportine apranga, pasiima kompiuterį ir išeina kažkur šokti. Pasimatome tik vakarais, kartais per tris dienas viena kitai tebūname pasakiusios tris rytinius „labas“. Nejaučiu dėl to diskomforto. Kambaryje tvyro ramūs, oro drėkintuvo purškiami garai.

Kartą vakare Natsumi mane pavaišino japonišku saldumynu. Atsikandusi Tekančios Saulės šalies gardėsio įsidrąsinau: pagaliau paklausiau, iš kurio ji miesto. Pasikalbėjome: aš lemenau kiniškai, o ji, atsidariusi savo dviejų lūpdažių didumo elektroninį žodynėlį, traukė iš jo makaronus – angliškus žodžius. Ant popieriaus lapo man nupiešė savo šalies kontūrus ir pažymėjo Japonijos šiaurėje esančią Šimanės prefektūrą. Apačioje užrašė „myth“ ir pabaksnojo lakuotu nageliu.

Natsumi gyvena mažame kaimelyje, kur visi vieni kitus pažįsta. Ten vietiniai turi 8 000 000 dievų (aha, japonė taip ir sakė: „Eight million gods“), visi mitologiniai herojai ir legendos atėjo iš Šimanės (tam ir užrašė „myth“). „Mano šeima saugi, tačiau draugai ir giminės, esantys Tokijuje, – ne“, – pati pradėjo japonė. Kai nurijusi gniužulą gerklėj pasakiau, kad man labai liūdna dėl Japonijos, Natsumi, kaip jai būdinga, sudėjo delniukus ir ėmė lankstytis, kartodama kinišką „ačiū ačiū“. Paskui nusuko galvytę į spintos durų pusę.

Už natūralumą

2011 03 24

Kai pamačiau, kad Ganbenas priėjęs prie mokytojos teiraujasi, kokią arbatą ši gerianti („shenme cha?“), o paskui lyg niekur nieko paėmęs atsisuka jos termosą ir siurbia iš kaklo, dar labiau užsimaniau tokį berniūkštį laikyti sekcijoje. Tik toje sekcijoje jis turbūt labai siautėtų – gertų iš tuščių porcelianinių puodelių, gertų dulkes. Ir gražu, ir naudinga jį būtų turėti po stiklu.

Dar niekaip negaliu pamiršti labai specifinio kitos mokytojos juoko, skirto Ganbenui. Kinų šnekamosios kalbos dėstytoja Fan, vardindama pavyzdžius su žodžiu „dovanoti“, leipdama juokais pateikė tokį pavyzdį: Ganbenas mamai dovanojo vandens. Visi skaitom laikraščius, potekstę supratom.

Mokytojos juokelius apie japonus laidyti labai mėgsta. Pamenu, kai praeitą semestrą mokėmės negalavimo žodžių, tokių kaip „galvos skausmas“, „peršalimas“, „susirgti“, mokytoja stabtelėjusi ties „viduriuoti“ ėmė kikenti, esą visiems japonams Kinijoje pilvus suka, netinka jiems čia maistas. Tai kad ir ne japono pilvui gali įgristi: mėsos, mėsos, mėsos.

Norėdama įforminti, ritualizuoti savo kaip ant mielių augančią simpatiją japonams, sumaniau aplankyti sušių bistro. Tai toks langelis, pro kurį paduodami sušiai išsinešti.

Įkišusi galvą pro langelį, išvydau dvi nevalyvas moteris – motiną ir dukrą – lazdelėmis iš keptuvės valgančias kremzles ir ryžius: kinės. Pirštu bedžiau į paveikslėlį. Jaunoji, celofanu apsitraukusi pirštus, iš puodo išėmė ryžius ir ėmė formuoti sukinį: dumblių lakštus ištepė ikrais (iš karto kilo įtarimas: žuvų negimusiais mailiais taip lyg niekur nieko nesišvaistoma), tada įdėjo krabų lazdelę, viską patepė balta mase (?) ir, įbėrusi geltono tarkio, suformavo pailgą sušio „vėdarą“.

Kiniški sušiai yra tikrųjų parodija – kaliausė. Šios čiūčelos sudėtis – prėski ryžiai, tarkuota bulvė, raudonųjų ikrų kauke prisidengę pigūs riebalai ir krabų lazdelės, gaminamos iš abėcėlės raidės „e“. Teisingai tos dvi į keptuvę įsisiurbusios murzinos moterys elgėsi: dorojo kremzlę, kuri yra kremzlė.

Istorijų furšetas

2011 03 26

Man ir Zuzanai Olimpiniame stadione užteko dešimties minučių: niekuo neypatinga didžiulė betoninė erdvė, apsupta dangoraižių giraitės. Kiekviename žingsnyje atakuoja aitvarų pardavėjai, siūlydami pirkti vėjyje sklandančių pandų arba Pekino operos personažų veidų. Leidžiantis saulei ėmė žiebtis rožinės lemputės – tai kinus vertė aikčioti iš grožio ir pleškinti fotoaparatų blykstėmis. Stefani su Marija fotografavo saulėlydį, Haris blaškėsi grauždamas obuolį, o mes su Zuzana sutartinai gūžčiojome pečiais: nėra čia ką daugiau veikti. Atsisveikinome su šios keistos išvykos iniciatoriais ir sėdome į sausakimšą metro. Kadangi 17 val. į penktąją metro liniją norinčiųjų patekti minia sudaro Lietuvos gyventojų skaičių, su Zuzana išlipome pusiaukelėje.

Užsukome į mėnulio pjautuvais tarp dangoraižių žybsinčią (tokia lempučių forma) musulmonų užeigą. Zuzana pasakojo savo sapnus, apie prieš pusantrų metų nuo vėžio mirusį ir dabartinį draugą. Istorijos šakojosi, skaidėsi – prie mūsų rūkalų dūmuose skendinčio stalo rinkosi Zuzanos painių istorijų personažai: vengrų įdukrinta indė, pro langą mėtanti „Canon“ kameras, jauna mergaitė, kurios tėvas serga Alcheimeriu, ir užsiverkusi moteris iš Prahos senamiesčio. Zuzana Kinijoje ne dėl hieroglifų: daro sau restart. Man patinka jos tiesūs klausimai, kartais gluminantis atvirumas ir kad kvatojasi visa gerkle.

Grįžusios į savo rajoną tęsėme pokalbį vidury šurmuliuojančios gatvės. Zuzana į itin ekstravagantiškai apsirengusias kinų gražuoles rodė pirštais ir garsiai komentavo, pūsdama į visas šalis dūmus, lyg būtų žmogus-diskoteka. Paskambinęs alžyrietis Amiras pakvietė užeiti: esą jam reikia skubiai išsipasakoti.

Zuzanos istorijas pakeitė Amiro „dalinimasis atminties suvenyrais“ – taip jis vadina tokio pobūdžio pokalbių žanrą. Alžyrietis teigė nuogąstaująs dėl įvykių Japonijoje, esą gali tekti mirti. Įdomu tai, kad Alacho sūnus bijo ne pačios mirties, o tokios priežasties – mintis, kad gali užversti kojas nuo radiacijos, jam varanti nemigą. Pastačiau ausis: Amiras dėstė, kokios mirties jis norėtų. Valandą visi – eritrėjietis Šamu, iš kažkur atsiradęs Ganbenas (japonas-voverytė prisipažino esąs pusiau kinas pagal tėvo liniją), Zuzana, aš ir skelbimų lentoje kabanti plakatinė Mao veido pilnatis – įsitaisę vyrų aukšto koridoriaus hole klausėmės koraniškų samprotavimų, ką reiškia mirti dėl šeimos arba meilės.

Mirti dėl šeimos: „Kai buvome maži, man, broliui ir sesei mama gamindavo valgyti. Dažniausiai tai buvo labai skanus maistas, šiek tiek šventinis, geresni nei įprastas. Mes kirsdavome, o mama šypsodamasi stebėdavo. Paskui nuėjusi į kamputį valgydavo vakarykščio maisto likučius. Visa, kas geriausia, ji atiduodavo mums.“

Mirti dėl meilės: „Kai buvau penkiolikos, įsimylėjau kaimynų mergaitę. Ta žvilgsnių meilė truko trejus metus. Paskui ji išvyko studijuoti į kitą miestą, tačiau susitikę pasišnekėdavome. Aš jos vesti negalėjau, nes nebuvau baigęs universiteto ir įgijęs reikiamo statuso. Galiausiai sužinojau, kad ji išteka. Nuo tos minties man perbėgo šiurpas, nors man jau buvo 23 metai. Paskui pamačiau ją besilaukiančią – ji švytėjo. Nors mano širdis sudužo, aš buvau laimingas, nes jeigu myli žmogų, turi dėl jo džiaugtis. Aš ją myliu ir dabar.“

Ir t. t., ir t. t.

Man patinka visos istorijos, pasakojamos pirmuoju asmeniu. Norėčiau būti plakatu-ausimi (koks šį vakarą buvo Mao), kabėti visų žmonių butuose ir ryti istorijas. Nereiktų mano mamai, plakatienei-ausiai, valgyti vakarykščio, ataušusio maisto: pati sau prasimanyčiau.