Tebeplevena

REGINA RAGAUSKAITĖ

Pasiutusiai gaila Dzeuso – patrauklus buvo dievas, nors ir ne ypač moralus. Mūsų akimis žvelgiant. Vitališkas. Gausinęs dievų ir pusdievių giminę. Galingas Griausmavaldis, ugnine barzda primenantis mūsąjį Perkūną. Griežtas. Ir vienas, ir kitas. Tvarka turi būti. Ypač kai dievų daug. Ir graikiškajame, ir lietuviškajame Olimpe. Ko gero, visais laikais sunkiausia buvo suvaldyti olimpiečius. Visi, gyvenantys žemėje ar pažemiais, paklusnesni ir ne tokie aikštingi.

Bijau aukščio – niekas manęs ant to Olimpo kalno neužkeltų. Nei su pyragu. Ir vis dėlto ryžtuosi. Į pačią dievų buveinę. Į Tachtalo kalną – du su puse kilometro. Visas neįlipamas viršūnes graikai vadino olimpinėmis. Šitai sužinau atostogaudama Kemere, Turkijos kurorte prie Viduržemio jūros (kažkada šios pakrantės priklausė graikams). Gidas tvirtina, kad keltuvas su stikline kabina užkelsiąs į pačią viršūnę. Vos už keletą dolerių. Leidžiuosi įkalbama – noriu pamatyti Dzeusą. Jei labai bijosiu, užsidengsiu galvą striuke (stručio metodas).

Baisiausia, kol jauti realybę: štai medžių viršūnės (suvokiu, bijau – galiu ištikšti), pirmos nuogos uolos, keltuvas trukteli, bendrakeleiviai sutartinai aikteli (visom kalbom!), nuvirpuliuoja elektra per kūną. Paskui jau viskas tampa neberealu, lyg žiūrėtum filmą plačiaekraniame kino teatre.

Viršūnėje – vėjas. Laikausi įsikibusi į vėliavos kotą – kad nenupūstų. Įsidrąsinusi žengteliu link pasaulio krašto. Po kojomis – debesys. Kur dabar gyvena Griausmavaldis? Žmogus išbaidė ir šitą vietelę. Šalta ir nejauku čia turėjo būti Olimpo gyventojams. Gal dėl to jie taip dažnai ir nusileisdavo apačion, pas mirtinguosius? Žmogiškos šilumos ieškodami?

Beje, ar tinka pasakymas „dievai gyvena“, jei jie niekada nemiršta? Ir ką jie veikia tada, kai jau yra pamiršti? Nueina į pogrindį? Vis dar pasibeldžia į pasąmonę? Laima nebelemia likimo, Atėnė neįkvepia išminties, Gabija slepiasi vėjų neužpučiamose žemės gelmėse… Seniesiems dievams neleidžiama pasirodyti. Nes žmonės jų nebemato. (Kai netiki, tai ir nematai?) O gal jie apsivilko kitą rūbą?

Dar mūsų senoliai pastebėjo: miršta tai, kas pa-miršta. Tai gyvųjų, pasiliekančiųjų nuostata: visa, kas miršta, reikia pamiršti. Gyviesiems reikia gyventi. Šis imperatyvas išmintingas: skendėjimas liūdesyje naikina liūdintįjį. Priešdėlis pa- ne tik nurodo seką po ko nors, bet ir veiksmo įvykinimą iki galo, pvz., imti ir paimti, sekti ir pasekti pasaką iki pabaigos… Mano mėgėjiška etimologija turi tiesos. Pamiršti senieji dievai nebeturi galių ne tik buičiai, bet ir sąmonei. Tai tik įrodo, kad ir dievai miršta. Bet gimsta nauji. Jau nebe Dzeuso palikuonys.

O Griausmavaldžio man vis tiek gaila. Gražiai tvarkėsi ir Olimpe, ir žemėje. Ana kokių mokslo ir meno laimėjimų pasiekė graikai. Jo bičiulis Jupiteris užsižaidė karais, palinko į pramogas. Kūniški pasilinksminimai pražudė romėną. Klysta ir dievai, įtikėję, kad jie – nemirtingi. Žmonės juos pergudrauja. Išauga lyg rūbus. Užsikabaroja ant paties Olimpo ir… nusivilia, neradę nei nektaro, nei ambrozijos. Viskas jau išragauta. Bet dievai, suguldyti inkrustuotuose mituose, ornamentuotose įkapėse, Trojos, Spartos ar Peloponeso karo griuvėsiuose, Homero hegzametruose, Kalipsės ar Penelopės ilgesy, įspaustame į kiekvienos mirtingosios laukimą, tebeplevena…

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.