Mergiūkštė, poetai ir mediniai kryželiai
JURGA TUMASONYTĖ
Domantas Razauskas. Takas į tylą. Eilėraščiai. Lietaus kambarys. Garso diskas. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2011. 76p.
„Tai, sakai, reikia parašyt poezijos?“ – perklausia tėvas, knaibydamas šaltieną, kai vakarieniaujame prie raibuliuojančio televizoriaus. Knygų prigrūstas mano kelioninis krepšys vis dar guli koridoriuje. „Ne poezijos, tėti, recenzijų“, – atsakau užsigerdama vynuogių sultimis.
Jei būčiau poetė, tikrai sukurčiau bent porą proziškų eilėraščių apie violetinį vyrą pjuvenomis aplipusiais plaukais, baltus kaulus šaltienoje ir nulaužytus alijošiaus lapus ant palangės. Po kelerių metų iš tų įžvalgų išeitų (gera!) knygelė ir taip įsiliečiau į socialiai nesocialios lietuviškos poezijos diskursą. Literatūros laukas it gigantiška ameba apliptų Tumasonytės šviežieną ir įtrauktų į patį savo branduolį. Akimirka, kai pagaliau patekčiau greta kitų grynuolių, būtų tokia gastritiškai didi, kad visus būsimus eilėraščius knygelėje iš meilės dedikuočiau savo artimiems tolimiems kolegoms poetams. Juk be jų egzistuoti man kaip placentai be mitochondrijų! Kartais susirinktume renginiuose, garsiai apsikeistume šiais literatūriniais slaptažodžiais ir toliau nykiai gyventume dirbdami kitokius, visuomenei naudingesnius darbus (pavyzdžiui, kurdami dienos horoskopus).
Užlipu į savo kambarį, išsikraunu atsivežtas knygas. „Kodėl jie neberašo manifestų? Kur tie burbuliukai limonado stiklinėje?“ – retoriškai klausiu melsvo tėvo katino, paslapčia draskančio sofos atkaltę. „Jūsų karta yra hipsteriai, brangioji, hipsteriai“, – sako išlindęs žvėriūkštis, mirkčiodamas įkypomis akutėmis. Man pasidaro nejauku, nes savo žodyno arsenale neturiu tokių terminų, tad išsitraukiu dainininko knygelę ir nusisuku nuo gyvūno. „Argi ten poezija?“ – išgirstu piktą kniauktelėjimą. Keista, bet lyg ir taip. Poezija yra visur, kur tik pasisuksi (visas kambarys knygomis apverstas). Rankose laikau Domanto Razausko knygą „Takas į tylą“, greitai susivokiu pasiklausyti ir jo muzikos, tad įkišu prie knygelės esantį diską į pražioto magnetofono burną.
D. Razauską pavadinti nesocialiu poetu niekam liežuvis nedrįstų apsiversti (bardu – apsiverčia, bet tai jau kita problema). Knygos „Takas į tylą“ tiražas – 2000 egzempliorių, o per knygų mugę pavėlavęs uodas būtų negalėjęs snapo įkišti, kiek žmonių spraudėsi link debiutuojančio poeto. Žinoma, nieko keisto, juk D. Razauskas išleido savo eilėraščius jau sukaupęs solidų simbolinį kapitalą. O ir knyga graži – baltutėlė, juodomis raidėmis aprašinėta. Tik imk ir skaityk nepermanydamas, nes permanyti tokią poeziją man pasirodė per sunkus išbandymas:
Stupos ir kryžiai Kryžiai ir stupos gal ne Tyčia susuktum?
(„Parūkymas Gerkiškių name. Remio stiliumi“, dedikuotas Gediminui, p. 65)
Velniai rautų, asmeniškai nepažinojau Remio nei Gedimino ir jokio konteksto neturiu, tad nelabai ką galiu pritaikyti savo sąmonei (beje, kaip ir daugelį kitų). Kuo šie tekstai, kalbantys draugams ir autoritetams, turėtų rūpėti man? Slaptu svetimo dialogo šnipinėjimu?
Tiesa, žavūs pavieniai, į vientisą eilėraštį nesulimpantys gabalai, pavyzdžiui, sapnas, kuriam poetas priaugina odelę, Dievas, ravintis bergždžią visatą savo medžio akies romumu, bernai, nešantys ąžuolinį karstą, ir jų lūžtančios kojos…
D. Razauskas konstruoja tekstus tokiu principu, kuris man primena raginimą pajodinėti ant obuolmušio. Kai atsisėdi ant ristūno nugaros, žirgas pradeda lėkti atbulas, tada pastebi, kaip jo kanopos po truputį virsta dviem metaliniais puslankiais, o ant snukio ima dygti balionai. Negana to, lekiant pradeda lyti mediniais kryželiais. Ar gražu? Gražu, ypač jei prie viso to dar ir fleitos melodiją pridėtume. Tačiau klausimas, ar tas vaizdas jums ką nors sako, ar tik glumina. Mane dažniausiai glumina, nes, matote, esu iš tų, kurie adoruoja vientisumą.
„Taką į tylą“ turėtų pamėgti visi ir taip mėgstantys D. Razausko kūrybą. Greta rytietiškų, tautosakinių motyvų, Dievo, rimo, ritmo ir metaforų kentaurų yra minėtasis diskas – kiti eilėraščiai, apaugę muzikos instrumentais. Tiesą sakant, stebiuosi, kuo būtent D. R. pritraukia tiek daug gerbėjų. Nuoširdumu, nebanalumu? Savo modernistine asmenybe? „Razauskas yra Ivanauskaitė“, – murkteli katinas, kai garsiai pasidalinu savo dvejonėmis. Nors kapitalizmo visuomenėje susiformavęs naujas menininko socialumas (toks pat visuomenės narys kaip ir kiti, profesionaliai atliekantis savo darbą), publiką vis dar masina viešai nekonformistinis, aiškių filosofinių ir moralinių įsitikinimų žmogus, turintis gražią aurą (idealizmas, budizmas, atsigręžimas į 7–8 dešimtmečius).
Šio vakaro reziumė – vien sausa poezija socialus nebūsi: dainuok, dalyvauk, diagnozuok pasaulį naujomis priemonėmis. „Nusispjaut man į socialumą. Geriau ir toliau kursiu horoskopus“, – burbteli gražuolis katinas, ūmai įsijautęs į poeto kailį. „Tas katinas kaip pasiutęs šeriasi“, – sako tėvas, stovėdamas tarpduryje su melsvais žvėriūkščio plaukais aplipusia berete.
_
Duc in altum. Kauno kunigų seminarijos auklėtinių kūrybos almanachas. Sudarytojas Nerijus Pipiras.
K.: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2010. 239 p.
Malkų šiluma įkaitina radiatoriuje esantį vandenį ir mums visiems šilta ir jauku. Tuo metu, kai namiškiai (tėvas ir katinas) svetainėje žiūri vesterną, atsiverčiu melsvą Kauno kunigų seminarijos auklėtinių kūrybos rinktinę pavadinimu „Duc in altum“. Almanacho redaktorius Robertas Keturakis rašo: „Viltis pakilti iki absoliutaus Būties švytėjimo ir tapti tuo švytėjimu yra ne tik atsiverianti išeitis (paguoda) iš pražūtingų klystkelių, bet ir Tiesos, kuri gali tapti poezija, siekis“ (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-12-09-robertas-keturakis-duc-in -al- tum-akistata/54352/comments). O knygos anotacijoje skelbiama, kad tai bandymas praskleisti širdies šydą. Devyni jauni kunigai, tęsiantys seną klerikalinės literatūros tradiciją. O galbūt čia atsiranda naujas kunigo-poeto santykis su literatūra (prisimenant dadaistiškų mostų Skaidrių Kandratavičių)?
Deja, nieko panašaus neradau.
Robertas Urbonavičius (g. 1979) pateikia savo apsireiškimo Zacharijui ir šventojo Brunono nužudymo versijas. Brunonas, pasak R. Urbonavičiaus, sudegintas prisikelia, o Viešpaties angelai kalavijais sutvatina pagonių stabus ir aršesnius lietuvius. Aišku, visi nutaria pasikrikštyti ir taip nugyvena dorą likusį gyvenimą. Trečiame tekstelyje autorius samprotauja apie žmogaus buvimą žmogumi, kuriuo jis gali būti tik rūpindamasis kitais, o kad rūpintųsi anais, turi jausti visada svetimo Kito rūpestį. Taigi žmogus žmogui nėra tas pats kaip Dievas, lydintis kiekviename žingsnyje. Prieinama prie išvados, kad tik būdamas su Dievu žmogus gali būti žmogumi (ėmiau primityviai samprotauti apie tai, kad pusė mano pažįstamų yra gyvūnai).
Nerijus Pipiras (g. 1981) savo eilėraščiais tarsi grįžta į XX a. pradžios kunigavimo laikus. Nuvalkiotas rimas ir nežmoniškai patetiškas kalbėjimas. Panašiai kaip ir įdomaus vardo kapelionas Vincas Kudirka (g. 1983), rimuojantis „viltis“ – „mirtis“, „atpirko“ – „ištirpo“ etc. Gytis Stumbras (g. 1983) kalba tarsi iš sąsiuvinio paraščių: „O, Viešpatie, brangus, sakyk, / Kodėl kasdien mane kankina? / Nors imk, atrodo, ir praslysk / Pro tai, kas taip baugina“ („O, Viešpatie“, p. 106).
Iš kompanijos išsiskiria Audrius Matusevičius (g. 1986), vietoj nuotraukos pateikęs savo trafaretą ir CV stiliumi išvardinęs kai kuriuos dalykus, iš kurių susideda jo asmenybė. Pagrindinės eilių temos yra kunigystė ir mirtina plaučių liga. Gaila, bet nors ir pelnęs sėkmę kaip pjesių autorius, eilėraščiai nėra itin stiprūs. Autorius šiek tiek linkęs į dabar madingą „mažumynų poeziją“, buitiškesnį kalbėjimą, proziškumą: „paskutinei vasarai / sningant / varpai nutilę / kviečia pasivaikščiot / mus / laikui dar skaitant / egzaltuotą laikraštieną / nebeskaičiuoji / likusio vasario / mostų“ („Sarkoma“, p. 129).
Ernestas Želvys (g. 1982) yra tiesiog nuoširdus:
Aš gimiau iš neapykantos? ne, aš gimiau netyčia, manęs niekas nenorėjo ir… paliko. Taip, paliko varganoj trobelėj, aš ir šiandien jai dėkingas, ji mane labiau mylėjo nei… mama
(p. 110)
O štai Paulius Kontrimas (g. 1986) savo eilėraščiuose panyra į religinę ekstazę: „Įeinu. / Giliausioje sielos gelmėje atrandu Tave. / Ir visus savo turtus, kuriuos sudėjai į mane. / Esu Tavo, Kūrėjau, Artume. / Padėk atsekt save“ („Paslapties kambarys“, p. 178). Atsidavimas Mergelei Marijai turi ir erotinių kibirkštėlių: „teka žodžiai, paimti iš šiltos Mergelės krūtinės. / Jos lūpų vaisius [...] Tu kvepi lelijomis. / Aš įsikuriu Tavyje. / Mes kartu skiname vynuoges, / Renkame tylos garsus“ („Pabučiavimas“, p. 172). Justo Jasėno (g. 1982) eilėse nuolat kartojasi žaizdos ir tekančio vandens metaforos, tobulosios būties ir išganymo ilgesys: „Į nurimusią sausros jūrą / Išeisim tekančia kantrybės upe / Neskaudės nebeskaudins daiktai / Sodas spėjo akyse sužydėti“ (p. 47). Audrius Micka (g. 1982) rašo trumpas noveles, jo kalbėjime daug meilės, pasaulis sušvelnintas deminutyvais. Gaila, bet vien tik tai meninės vertės tekstams nesuteikia, o egzaltuotas kalbėjimas tiesiog varo į neviltį.
Kai užverčiu knygą, svetainėje nutyla televizorius, mat pasibaigia filmas. „Štai toks „Duc in altum“ imperatyvo vaizdas“, – sakau atėjusiam katinui ir perskaitau ką parašiusi. „Eina sau, taigi tu kniste knisiesi ten, kur neturėtum! – priekaištauja katinas. – Ką tokia mergiūkštė gali suprasti apie dvasininkų poeziją?“ Nuveju įsijaudrinusį gyvūną ir siunčiu savo tekstą redaktorei.
„Na ir kaip toji tavo poezija?“ – paklaus tėvas, kai varstysiuosi batus pakeliui į stotį. „Recenziškai“, – atsakysiu ir susikrimsiu, kad visą savaitgalį praleidau galvodama apie prastus ir mergiūkštėms tolimus tekstus. O juk Marcelijus Martinaitis dar hipių eroje mokė: „Nežiūrėk per dienas taip į vandenį – / Arba apaksi, / Arba tapsi kvaišelė… / Žiūrėsi žiūrėsi – / Ir namo nepareisi, / Viską užmirši, / Užmigsi ant kranto. / Iš miško atėję, / Žvėrys tave aplaižys, – / Ir būsi jau tu svetima.“ Taigi šia gaida noriu palinkėti visoms mergaitėms ir jų gyvūnams artimiausią savaitę skaityti tik labai gerus tekstus. Dėl skaidrumo!
