Krikštynos

GINT ARAS

Važiuoju pasiimti savo šešiolikos mėnesių dukters iš alkoholiko namų.

Tai mano tėvas, bebaigiantis penktą alkoholizmo dešimtį. Žinoma, ne jis prižiūri vaiką – turbūt jau kokie dvidešimt metų praėjo nuo to karto, kai kas nors paliko jį vieną su vaiku. Į sesers dvynių krikštynas mūsų tėvų namuose viename Čikagos priemiesčių susirinko apie šešiasdešimt žmonių. Ankstyvą popietį jau dalyvavau krikštynų mišiose, tada nuvažiavau į literatūros žurnalo leidėjų „Criminal Class Press“ surengtus skaitymus. Žmona smuikininkė koncertuoja Kalamazu miestelyje. Beveik visiems, priklausantiems mūsų socialinei grupei, susirinkus į mano tėvų namus švęsti krikštynų, dukrą prižiūrėti pavedėme patikimai tetai. Planavau atvykti iki vėlumos, kol vakarėlis nepakrypo pavojinga linkme.

Ir vis dėlto man neramu. Važiuodamas greitkeliu I-55 turiu prisipažinti: šiandien aš sąmoningai palikau dukrą alkoholiko, kurio įpročius puikiai žinau, namuose, kad perskaityčiau savo novelę (apie pagiringą idiotą) maždaug kelioms dešimtims žmonių, iš kurių daugelis – menų studentai. Kaip į tai reaguos vertintojų komisija, sudaryta iš eilinių amerikiečių? Kitas klausimas. Ar jaučiausi patenkintas tuo, kad šie skaitymai sutapo su krikštynų diena ir buvo priimtina priežastis išvengti senio namų?

Žinau aš tuos vakarėlius. Mano šeima sakramentų priėmimą ir amerikietiškojo futbolo čempionatą švenčia su labai menkais skirtumais – visi vakarėliai prasideda vienodai. Motina sutinka svečius verandoje. Jeigu šventė tam tinkama, žmonės palieka dovanas ant stalo, tuomet numeta paltus ant lovų. Tetos ir pusbrolių sužadėtinės padeda sudėlioti maistą ant padėklų, kol ištroškę vyrai slankioja po tėvo rūsyje įrengtą barą – malonią patalpą, išmuštą medinėmis lentelėmis, su keliais juodais kortų staliukais, dekoratyviniu židiniu; pats baras padarytas iš raudonmedžio.

Įkalęs iš pat ryto, tėvas prileidžia pintą alaus iš statinaitės, kurioje visuomet patogiai įtaisytas reikiamą spaudimą sukuriantis baro kokybės čiaupas. Savo marga barzda, plačia nosimi ir gelsvai pilka oda jis primena senstantį despotą, apsivijusį apie savo lobį.

Šeimos nariai ir draugai toliau plūsta vidun. Kadangi šį kartą švenčiame dviejų kūdikių apsivalymą ir nuodėmių atleidimą, pakviestųjų sąrašas gana ilgas. Nustatytu laiku į namus ir kiemą prisirenka svečių, beveik visi – Amerikos lietuviai. Tarp nelietuvių – susidraugavusių arba susituokusių su vienu iš mūsų – tikras dublinietis ir žvitri JAV Vidurio Vakarų mergina. Jie pajunta palengvėjimą užuodę morkų ir imbiero sriubą – vadinasi, labiau tradiciniai patiekalai, tokie kaip marinuota silkė ir juoda duona, bus patiekti tik kaip priedai. Kiti, ypač tėvo taurelės bičiuliai, prisigeria dar iki tetoms baigiant ruošti salotų padažą.

Tėvo draugeliai sėdi kartu su juo prie baro. Beveik be apšilimo jis pradeda vieną iš savo tiradų: Aš pasakysiu, kaip viskas yra. Viskas per tuos nigerius valdžioje. Tiesiog neįsivaizduojat, kaip mane pykina ir vargina, kai kiekvieną kartą įsijungęs televizorių matau tuos Holivudo žydus. Net jeigu įvyksta reta išimtis ir koks bičiulis išdrįsta paprieštarauti, ginčams dar per anksti. Vyrai sėdės tol, kol bus ką gerti, o tėvas pils tol, kol sėdėti liks bent vienas žmogus. Kai ištuštinamas butelis, jį apima pasididžiavimas – tuomet jis iš savo brangios slėptuvės gali parūpinti dar vieną; kolekcija strategiškai paruošta taip, kad visuomet pranoktų svečių troškulį. Atsitiktinai nuklysk prie baro, galbūt pasiimti servetėlės ar sausainio, ir jis akimirksniu pasiūlys išgerti. Atsisakyk, ir jis suabejos tavo vyriškumu, o jei esate moteris – jūsų esybe: Nenorit taurelės spanguolinės? Rimtai? Kokia gėda… Maniau, kad jūs tokia linksma ir gyvybinga. Tiesiog neįtikėtina, kiek daug žmonių bus priversti gerti, nors mieliau žiūrėtų beisbolą ar fotografuotų naujagimes. Dar nuostabiau: draugeliai linguos galvomis tėvui pradėjus tyčiotis iš žmogaus, ką tik pasitraukusio nuo baro: Tam vyrukui laikas pradėti laikytis dietos. Dieve, kokia ta moteris nuobodi! Atrodo, draugeliai tiki, kad jis tyčiojasi iš visų kitų, tik ne iš jų.

Paklausk jų asmeniškai, ir jie atsakys, kad mano tėvas yra geras žmogus. Priremk prie sienos: Kodėl? Retai kada sutiksi žmogų, besilaikantį savo žodžio ir dosnų. Tėvas leidžia naudotis Mičigane esančiu žvejybos nameliu, suteikia visiškai laisvą priėjimą prie alkoholio podėlio. „Tas žmogus – kaip magnetas, – sako neseniai iš Lietuvos imigravęs nacionalistas. – Nuostabi asmenybė ir tikras patriotas. Visi trys jo vaikai kalba lietuviškai.“ Gamtos mėgėjas vertina tėvo medžioklės ir žvejybos sugebėjimus; tai, kiek daug laimikio kiekvieną sezoną išdalina veltui, ir tai, kad jo sienos nukabinėtos žuvų iškamšomis. Futbolo sirgalius mano, kad mano tėvas yra civilizuotas žmogus, nes žino, jog futbolas yra nuostabus žaidimas. Du mėgėjų operos choro nariai (mano tėvas šiam chorui anksčiau taip pat priklausė) laiko jį kultūringu: jis mėgsta ir remia operą. Keista – kita vertus, gal kaip tik nekeista, – kad vakarėlio metu jiems neužkliūva leidžiama ABBA, „Village People“ ir „Baha Men“.

Mama patiekia pietus bufeto stiliumi, ir draugų kompanija nusineša lėkštes atgal prie baro. Vyrai diskutuoja apie medžioklę ir žvejybą, Anglijos aukščiausiąją lygą, paskui šiek tiek pasikalba apie senus operos pastatymus, „Lietuvius“ ir „Otelą“. Senis traukia vieną „Berghof“ alaus pintą po kitos ir pila „Finlandia“ iš butelių, atšaldytų ledo cilindruose. Įkaušę ir pasisotinę, vyrai sėdi pasipūtę, apsvaigę nuo savo vyriškumo, garantuoti kažkokia ranka pasiekiama pergale, tarsi Jagas, gavęs Dezdemonos nosinaitę. Nepaisant to, jų pokalbių temos netrukus užplaukia ant seklumos – norint, kad pašnekesys tęstųsi, kažkuris turėtų palikti barą. Vyrai sėdi tyloje nežinodami, ką daryti, kol tėvas užtraukia užstalės dainą.

Tipiškas lietuvis iš prigimties yra drovus ir uždaras, dažnai abejingas ir šaltas. Reikia, kad jo šalis būtų okupuota grasinant išnykimu (arba, mažų mažiausia, pralaimėjimu krepšinio aikštelėje), kad jis pasijustų įkvėptas elgtis ūmiai ir drąsiai. Nors jis svajoja sukurti idealų pasaulį, kuriame jis būtų karūnuotas valdovas, pasodinęs mišką ant baslio pamautų priešų, iš tiesų jis linkęs į bailumą. Tai leidžia paaiškinti jo susižavėjimą vidutiniškais, netgi žiauriai prastais, dainininkais. Talentui iš esmės čia ne vieta. Lietuviai trokšta drąsos. Ryžtingas dainininkas suvilioja ir tuo pat metu tautiečio širdyje įžiebia pavydo liepsną. Girti vyrai, susispietę aplink mano tėvą, kurio talentas prilygsta dominuojantiems lietuviškose televizijose, ima jam pritarti, tačiau tuo pat metu jį stebi. Priešingai nei koks artistas, mano tėvas nedainuoja, kad patenkintų ar suvienytų aplinkinius. Riaumojantis jo tenoras daugelį nuginkluoja, o silpnuosius – sutraiško. Jis primena vyrams, kad net jeigu kai kurie iš jų ir norėtų uždainuoti iš visų plaučių (kad paerzintų žmones, kuriems rūpi tik pasikalbėti), jie niekuomet neišdrįstų to padaryti be jo. Po trijų dainų dainininkai jau norėtų persėsti kur nors kitur – galbūt lauke, kur vidurvasario naktis žiburiuoja jonvabaliais, – tačiau jie nepalieka baro. Tai reikštų pripažinimą, kad senio balsas laimėjo išstumdamas juos lauk. Išeik parūkyti, ir jis vėliau ims kabinėtis: Ką? Sugrįžai? Maniau, kad tau lauke maloniau, ten juk gali rūkyti. Jis žino, kad tu mėgini mesti, tačiau kiekvieną kartą sutikęs ima apie tai kalbėti. Kad išvengtum šitos šūdų krūvos, iškeiti ją į kitą: penktą dainą, paskui – šeštą. Dainos tęsis tol, kol tėvas pavargs nuo mėgstamiausio pasilinksminimo – būti dėmesio centru bailių susibūrime. Vieną iš tų bailių aš pažįstu asmeniškai.

Likus kelioms mylioms kelio, muzikos grotuvas parenka Charleso Minguso „II B. S.“. Staiga suvokiu, kad net trimito garsai negali nutildyti mano galvoje blerbiančių lietuvių liaudies dainų. Jos nutyla tik tuomet, kai įsivaizduoju tėvą likusį rūsyje vieną, žvelgiantį savo sugėrovams pavymui, susivokusį, kad rūsyje nieko nebeliko. Jis išsiurbia likusį alų ir ima nerimauti. Ką gi, ponai. Leisime balsui pailsėti, ar ne? Užeisiu į gerą vietą. Dainininkai pažyra į skirtingas puses. Vieni knebinėja maisto likučius, kiti išeina į kiemą. Rūkaliai susirenka prie kepsninės. Vyrukas silpniausiu balsu – ne nuolatinis sugėrovas, bet žmogus, kuris pirmiausia buvo priverstas gerti, o paskui negalėjo pasprukti nuo dainavimo, – dabar ima ieškoti žmonos.

Moteris pietaudama išgėrė ne daugiau kaip vieną taurę raudonojo vyno. Ji mano, kad nesaikingai gerti yra bjauru. Ji nekenčia sporto, tačiau maždaug valandą jai nepavyko išvengti pokalbio apie „Blackhawks“. Vienas ledo ritulio sirgalius niekaip negalėjo atsistebėti, kad ji nė karto nebuvo rungtynėse; kitas dalinosi prisiminimais apie senąjį Čikagos stadioną, kuriame būdavo galima myžti į kriaukles. Nors moteriai palengvėja išvydus savo vyrą, akivaizdu, kad ji šokiruota. Smulkutis vyras nebuvo toks išbalęs ir prisigėręs nuo to karto, kai… ką gi, nuo to karto, kai tėvas buvo jį privertęs gerti. Moteris ir vyras pasveikina mano seserį ir padėkoja mamai už nuostabius pietus – iš tiesų, maistas buvo labai skanus ir ji turėtų didžiuotis tokiomis puikiomis anūkėmis. Jie prasiskina kelią iki savo japoniškos kupė ir įsėda į mažytį automobilį. Pora atsidūsta, žiūrėdami į tolį. Moteriai prireikia minutės, kad susikauptų; ji papurto galvą, paleidžia variklį ir automobilis pajuda.

Įvažiuodamas prasilenkiu su kupė. Kol pasistatau automobilį į jos vietą, pajuntu nuovargį vien pagalvojęs apie vakarėlį. Pasilieku automobilyje ir pasiklausau kelių dainų. Tada sakau sau garsiai: Tai juk nesunku. Viskas, ką turi padaryti, tai pasiimti mergaitę, truputėlį pabendrauti, galbūt šiek tiek užvalgyti ir išvažiuoti. Tačiau žiūrėdamas į didelį bungalow stiliaus namą, iš kurio kambarių sklinda ryški geltona šviesa, puikiai jaučiu jo viduje manęs laukiančią klaustrofobiją.

Narcizų ir alkoholikų vaikai jums pasakys, kad jie gyvena savo vaikystės namuose beveik kiekvieną kartą, kai ką nors susapnuoja ar užsisvajoja. Kiekvieną kartą, kai privalau fiziškai sugrįžti namo, į namą įžengiu dukart. Visų pirma, lydimas ryškių prisiminimų ir vaizdų sekos. Stebėdamas juos, apsitveriu introversijos siena. Nesvarbu, ar tik trumpam užbėgu grąžinti pasiskolintų stiklainių, ar atvykstu į rimtą vakarėlį, kiekvieną kartą įeidamas esu pasiruošęs užpuolimui, nors niekuomet negaliu būti tikras kokiam. Galbūt tėvas man primins, kad per daug sveriu. Galbūt pasakys savo draugeliams, kad mano automobilio paskola per didelė. Galbūt ims kabinėtis prie apgamo virš alkūnės, būtinai kam nors esant šalia suspaus jį ir palieps nusioperuoti. Tas daiktas vieną dieną pasidarys piktybinis ir tave pribaigs. O gal jis ims garsiai svarstyti, kodėl mano žmona vėl kažkur koncertuoja ir leidžia savaitgalį atskirai. Jei ji tokia talentinga muzikantė, baigusi puikias ir žinomas mokyklas, kodėl ji tiesiog neįsidarbina Čikagos simfoniniame orkestre, kad galėtų būti arčiau namų? Gali būti, kad atkišęs žandikaulį jis paklaus, kiek mano romano egzempliorių parduota šį savaitgalį. Tik keturi? Aha, tik keturi. Galbūt jis pasisodins mano dukrą ant kelių ir spoksodamas į ją balkšvai pilkomis kaip šaligatvis akimis užsives: Graži. Tik gaila, kad ji nebus tokia blondinė, kaip maniau. Jos plaukai tamsėja. Ir akys ne mėlynos. Na, vis tiek bus gražuolė, tikra gražuolė. Tik gaila, kad akys ne mėlynos.

Tėvų namuose visuomet jaučiuosi praradęs orientaciją. Tai, kas eiliniam svečiui gali atrodyti banalu ir nekris į akį, – pieno lašai ant bufeto, sena fotografija, kurią motina iš kažkur iškapstė ir padėjo ant šaldytuvo, kad visi matytų, – gali pažadinti pritrenkiančius prisiminimus. Mano neviltis ir įniršis gali koncentruotis tarsi energija urano atomuose: ji materiali ir geriausia, kai su ja elgiamasi atsargiai. Niekuomet negaliu būti tikras, ko labiau bijau: savo paties nepastovaus proto ar to namo. Ši sumaištis įstumia mane į paradoksalią budrumo ir psichinės kontrolės būseną: jaučiuosi, kad privalau atplėšti save nuo galybės zvimbiančių ir pulsuojančių vietų sąmonėje – tarsi galvoje isteriškai klyktų kaimynai – ir tuo pat metu egzistuoti dviejose struktūrose: mane puolančiame vienaaukščiame name ir introversijos tvirtovėje, suteikiančioje apsaugą. Šios pastangos reikalauja nežmoniško kiekio energijos ir pačios virsta dar didesnės sumaišties priežastimi. Visa tai primena, ką man reiškė būti vaiku.

Tai ganėtinai ironiška…

Iš prigimties aš gana kalbus, ko gero, net per daug. Jeigu man kas nors nepasakys, kad ir vėl užsivedžiau, ko gero, uzurpuosiu pokalbį nesibaigiančių pasakojimų apie aplankytas šalis ir perskaitytas knygas virtine. Iš mano juokingiausių gabalų žmonės juokiasi. Jeigu draugas mane kam nors pristato, jis, ko gero, paprašys papasakoti „apie tai, kaip tu nelegaliai vežei absentą“ arba „kaip Kvinse limuzinu vežei kontrabosą“; jis žino, kad tie pasakojimai užtruks pusvalandį. Restoranuose kalbu tiek daug, kad kai draugai valgo desertą, aš dar nebūnu prapjovęs kepsnio. Taip, galiu būti įkyrus, tačiau taip elgiuosi žmonių kompanijoje, kurioje jaučiuosi galįs būti savimi ir žinau, kad jie nesivaržys manęs užčiaupti, jei matys tam reikalą.

Mano introversijos tvirtovė panaši į tą plepantį pietautoją, tačiau ji paprasčiausiai sukonstruota. Kai pasirodau vakarėlyje – po kieme įrengtu tentu vis dar geria ir juokiasi apie keturiasdešimt žmonių, – mėginu atrodyti esąs ekstravertas. Labas! Jo, pagaliau! O, tu irgi čia! Taip! Puiku! Jau ir muzika groja! Džiaugiuosi, kad atvažiavai!

Mokydamasis vidurinėje ir pirmuose universiteto kursuose neturėjau žalio supratimo, kad esu apsimetėlis. Kai persikrausčiau į Šampeiną-Erbaną – 1994 m. sausį, – atstumas padėjo praregėti ir pamatyti apgaulę; su mane apėmusiu sutrikimu ėmiau kovoti alkoholiu ir narkotikais. Tarp dvidešimties ir trisdešimties per žvejybos išvykas ir amerikietiškojo futbolo finalines rungtynes būdavau pats triukšmingiausias girtuoklis. Per kiekvienas Kalėdas sėdėdavau absoliučiai apsipūtęs.

Krikštynų vakarėlyje man sunku, nes esu blaivas. Pristatydamas savo sukonstruotą esybę šeimos klanui, sudarytam iš komplikuoto giminės medžio su visokiausiomis tetomis ir dėdėmis, pirmos ir antros eilės pusbroliais, neturėsiu kuo numalšinti savo gėdos. Kai kurie iš giminių į mane žiūrės iš aukšto, nes aš – apsimetėlis. Kiti pernelyg įsitraukę į savų apsauginių mechanizmų kūrybą (brolis verandoje suorganizavo prisitraukimų konkursą), kad jiems rūpėtų aplinkiniai.

Iš karto pastebiu tėvą, šiuo metu sėdintį su susispietusiais apie šaldiklį vyrais. Jo balsas dudena garsiau nei kitų rėksmingi pokalbiai. Žinai, ką tau reikia padaryti… tu turi važiuoti su mumis į elnių medžioklę. Kėdė atsukta į šaldiklį, pirštas baksnoja į orą – jo kūno kalba aiškiai byloja, kad jis kuriam laikui nusiteikęs likti šiame kiemo kampe.

Paklausiu tetos, kur vaikai. Ji atsako, kad greičiausiai didžiajame kambaryje. Nuo kiemo iki ten – maždaug šešiasdešimt pėdų. Pradedu irtis per muziką, pokalbius ir žmones. Motina ir dvi tetos plepa verandoje ir visa gerkle juokiasi: Kaip juokinga! Visuomet koks nors sąmyšis! Motinos skruostai ir kakta išraudę, ji stovi atsirėmusi į stulpą. Aš prieinu ir ji šiltai pasisveikina: Oi, labas, mažutėli. Mes apsikabiname ir ji pasako, kad vaikai žaidžia prie akvariumo.

Vyrai garsiai skaičiuoja brolio prisitraukimus; verandos rąstai girgžda. Dėdė be jokios priežasties dainuoja „Chicago Bears“ himną. Kitas dėdė spokso į savo atspindį stiklinėse duryse; staiga suvokiu, kad jis murma posmą iš filmo „Rožinė pantera“: Ar jūsų šuo kanda? Trečias dėdė pamato mane virtuvėje ir prisiartinęs šokio žingsniu ima imituoti Kenny Rogersą: I said I just dropped in to see what condition my condition was in. (Aš tik užbėgau pasižiūrėti, kokios būklės yra mano būklė.) Kai pasiekiu kambario vidurį, mane pastebi teta, kuriai buvo patikėta prižiūrėti dukrą. Tuomet išgirstu mažylės balsą: „Tete.“ Staiga nušvitusi, ji ištrūksta iš vaikų pulko ir aš paimu ją ant rankų.

Tai pirmas kartas, kai ji tokiame būryje žmonių. Jai jau seniai laikas miegoti ir ji akivaizdžiai pavargusi, tačiau susižavėjimas ir smalsumas neleidžia užmigti. Nurimstu pamatęs, kad ji jaučiasi saugi ir kad mano sūnėnams ir dukterėčioms patiko su ja žaisti. Teta, kuriai buvo patikėta prižiūrėti dukrą, klausia:

– Tu juk neišeini?

– Ji labai pavargusi.

– Nieko. Dar anksti. Aš su ja pabūsiu. Eik ko nors užvalgyk.

Įsidedu truputį špinatų salotų, įsipilu sriubos ir pasiimu kelis sūrius sausainius. Kol stoviu virtuvėje prie bufeto, dvi moterys užsinori su manimi pasikalbėti: viena jų – pusbrolio žmona, kita – mano dėdės, velionio tėvo brolio. Teta vaikšto į chemoterapiją, todėl ant galvos dėvi skarelę, kuri keistai primena tas, kurias ryšėdavo moterys senose nespalvotose fotografijose. Ši teta – geriausias asmuo, kurį galima sutikti šiuo momentu, kai bandau prastumti priimtiną laiko kiekį.

Nuo to laiko, kai kartu praleidome kelias valandas prie jos vyro mirties patalo, – tuomet pirmą kartą žiūrėjau sergančiam žmogui į akis suvokdamas, kad jam liko gyventi maždaug savaitė, – ji sugeba saugiai dekonstruoti mano tvirtovę. Atrodo, kad tos valandos, kai galėjau atsisveikinti su mylimu žmogumi be jokių nesąmonių ar baimės, niekuomet nesibaigė. Tačiau šį kartą ji užduoda klausimą, į kurį negaliu nuoširdžiai atsakyti, ypač kai mūsų klausosi pusbrolio žmona. „Nagi, koks jausmas tapus tėvu?“ Išsisuku lengvu pokalbiu. Pagaliau ji miega visą naktį. Valgo. Įrašiau „Radiohead“ koncertą ir ji kasdien prašo, kad jį parodyčiau, cha cha. Tačiau labiausiai ji mėgsta knygas ir sūpynes. Moterys linksi galvomis ir šypsosi. Pusbrolio žmona sako: „Palauk, kol ji bus dvejų metų. Imsi plaukus nuo galvos rautis.“

– Jo, girdėjau, kaip būna.

Ji gurkšteli truputėlį gėrimo, pasižiūri į mane ir papurto galvą. Matau, kad ji rengiasi pasakyti tai, ką sako kiekvieną kartą mums susitikus: „Tu labai panašus į mano vyrą.“ Ji nė karto nepraleido progos to priminti, tačiau šį kartą moteris mane šokiruoja. „Atsiprašau, – sako ji. – Nenorėjau pasukti pokalbio kita linkme, bet… Tai tiesiog neįtikėtina. Tavo kalbėsena ir laikysena. Barzda. Kuo tu daraisi vyresnis, tuo labiau panašėji į savo tėvą.“

Toliau tuščiai plepame. Aš juokiuosi: Cha, cha, cha. Galbūt vieną dieną prisidėsiu prie operos choro. Galbūt pagausiu keturiasdešimties colių lydeką ir sumedžiosiu briedį su šešiolikos atšakų ragais. Nutylu, kai kažkas pasimaišo su fotoaparatu. „Ei, atsistokit kartu.“ Akių rainelėje purpurine spalva vis dar žybsi blykstės šviesa. Įdedu savo lėkštę į indaplovę. Atsisveikinu. Buvo malonu jus visus pamatyti, bet iš tiesų jau darosi vėlu. Ko gero, laikas vežtis mergaitę namo.

Išvažiuoti sunku. Kelios dukterėčios mane pargriauna, ir mes imam ristis ant pagalvių krūvos. Mama užsinori paskutinį kartą palaikyti mergaitę ant rankų, tada – tetos, pusseserės ir kiti giminaičiai. Beišeinant mane sustabdo dar kelioms nuotraukoms; iš pradžių ant sofos, paskui prie gėlės. Kai fotografuojamės, pamatau besiartinantį tėvą. Žiūriu į šalį ir visas mano kūnas įsitempia: kaklas, pečiai, kojos. Jis nuklibikščiuoja į kiemą ir pasuka savo tamsaus kampo link. Man pavyksta išvykti iš vakarėlio nė karto su juo nepasikalbėjus.

Mergaitė užminga vaikiškoje kėdutėje man nuvažiavus ne daugiau kaip pusę mylios. Kai grįžtame namo, parnešu ją į lovelę ir uždarau cypiančias kambario duris jos nepažadinęs. Akivaizdu, kad negalėsiu užmigti, bet vis tiek imu ruoštis miegui, nors jaučiuosi nervingas, sutrikęs ir negaliu suprasti, iš kur tas noras skubėti. Kur nukišau dantų šepetėlį? Reikia išsivalyti tarpdančius su siūlu. Štai burnos skalavimo skystis. Tiek čia visokių muilų žmona pripirko. Kuriuo dabar veidą praust? Paleidžiu karštą garuojantį vandenį. Po sekundės pakėlęs galvą matau tėvą, žiūrintį į mane iš veidrodžio… jo smakras ir žandikaulis… plati nosis. Netgi čia, mano paties bute, jaučiuosi esąs bejėgis prieš jo esybę mano kūne ir įtaką protui. Įtūžęs galėčiau išdraskyti odą ir nusiplėšti veidą. Užuot tai padaręs, vaistų spintelėje imu ieškoti melatonino ir tuojau pat suprantu, kad negaliu gerti tablečių. Kas, jeigu nulūšiu ir negirdėsiu, kai ji atsibus? Išsiverdu žolelių arbatos, įsijungęs palydovinį radiją, susirandu elektroninės muzikos stotį ir atsilošiu skaitymo kėdėje.

„Koks jausmas tapus tėvu?“

Nuo to laiko, kai gimė dukra, aš jį matau pačiose įvairiausiose vietose. Tas žmogus – mano rašysenoje, juoko tembre, žilų barzdos plaukų struktūroje. Girdžiu jo balsą, sakantį man dalykus, kuriuos jis ištardavo, kai buvau mažas berniukas, ir, kaip dabar suprantu, kuriais neturėjau pasirinkimo netikėti. Supranti tai, kai susilauki savo vaiko. Matai, kaip lengvai jį galima išgąsdinti. Mergaitė paspaudžia šildytuvo, kurį palikau neišjungęs iš tinklo, mygtukus. Šildytuvas netikėtai ima zvimbti ir ji pasižiūri į mane išplėstomis akimis, tada ima bėgti, sugriebia mano koją ir rodo į tą daiktą. Pasitikėdama manimi, kad apginsiu. Tikėdama, kad esu stipresnis nei tas keistas nepažįstamas garsas ir karštas oras, kylantis iš staiga užsidegusios raudonos lemputės.

Tu pernelyg jautrus, sakydavo. Tau reikia sustiprėti. Vaikai, kurie tave užkabinėja – perpus mažesni. Tavim dėtas, išspardyčiau jiems šiknas. Bet tu jų bijai, ar ne? Jie – šūdukai.

Niekam nereikia nugeibėlio, kartodavo mus kur nors veždamas. Šiame pasaulyje silpniems nėra vietos. Jei vieną dieną įsidarbinsi didelėje korporacijoje, tada suprasi. Nėra vietos šūdukams. Dideli vaikinai suėda šūdukus gyvus.

Anglai turi gerą posakį, primindavo mums prie pietų stalo, kai pas senelius susirinkdavo valgyti dešimt ar dvylika žmonių. Maži vaikai turi būti matomi, o ne girdimi. Ar kas nors klausė tavo nuomonės? Ar kas nors liepė kalbėti?

Apsižvalgyk, pasakė jis kartą, kai mudu su broliu susiginčijome dėl žaislo. Pasižiūrėk į viską, kas sudėta šiuose namuose. Ši spintelė – mano. Sienos – mano. Žaislai – mano. Viskas šiame name yra mano. Netgi tu, – jis parodė į mane, – esi mano.

Iki žmonai pagimdant, buvau išmokęs visa tai paslėpti, dažnai tokiuose giliuose psichikos sąvartynuose, kad buvau įsitikinęs, jog viskas supuvo. Žinoma, viskas sugrįžo iš karto gimus dukrai. Kai kurie prisiminimai tokie ryškūs, kad jaučiuosi išgyvenantis juos iš naujo; kiti tokie neįtikėtini, kad atrodo, lyg viskas vyktų pirmą kartą. Prisiminimai nepasitraukė per pastaruosius šešiolika mėnesių. Jie toliau mane užplūsta – dar sudėtingesni nei anksčiau. Kiekvieną jų matau iš vaiko perspektyvos, bet tuo pat metu įsivaizduoju, kaip visa tai atrodė tėvui. Tuo metu, kai stumiu mergaitės vežimėlį. Kai apsipirkinėju mūsų rajono parduotuvėse, gaminu pietus ar galandu peilius. Matuojuosi batus. Medituoju po jogos. Kartais geriu arbatą sėdėdamas kėdėje ir mėginu priversti mintis nuklysti į joms nežinomas vietas: kurortą Graikijoje, Havanos rajonus.

Tačiau paplūdimiai ir Havanos gatvės negali varžytis su mano abreakcijomis; tik ne tuomet, kai jis yra reali mano dalis – neįmanoma sutraukyti tiek daug biocheminių sąsajų. Aš palūžtu ir mane ištinka gąsdinanti būsena: imu bijoti, kad negaliu kontroliuoti rankų, todėl sugriebiu kokį nors smulkų daiktą. Šiąnakt tai šaukštelis. Aš spaudau tarp nykščio ir smiliaus, kol trintis sušildo pirštus. Nors esu namuose, jaučiu stiprų norą slėptis. Dalis sąmonės atsitraukia, kad galėtų mane stebėti išgyvenantį šį epizodą. Tuo pat metu puikiai suvokiu, kad tai absurdiška, bet sąmonė bejėgė tai sustabdyti. Ji tegali mane barti: Kas tau nepatinka? Kovok. Išgerk taurę viskio, surūkyk suktinę marihuanos, jei jau taip reikia. Juk virtuvėje turi brendžio. Įsipilk į arbatą.

Bet aš nenoriu.

Žinoma, kad nenori. Tu tik nori sėdėti ir savęs gailėtis. Tu juk toks supistai susireikšminęs. Įsijunk televizorių ir pasižiūrėk žinias. Jei manai, kad esi toks ypatingas, pasižiūrėk, kas vyksta. Kone visi yra pliki kaip tilvikai, kas šešios pėdos vis kita karo perpista šalis. Niekas neturi laiko sėdinėti su arbatėle. Apsiramink ir elkis kaip vyras.

Stengiuosi.

Seniai reikėjo būti viską pamiršus. Šiandien visi sugebėjo pasilinksminti. Tik tau vienam kažkas vis negerai.

Aš nesakau, kad man viskas gerai. Neneigiu, kad turiu problemą.

Nesąmonė. Kodėl taip anksti išėjai iš vakarėlio? Nebuvai vienintelis tėvas su mažamečiu vaiku. Vaikai norėjo su tavimi žaisti, bet tu pabėgai. Padarei gėdą mamai. Ji išleido didelius pinigus, kad surengtų vakarėlį: tentas, šitiek maisto. Daug kas mano, kad tavo tėvas yra asilas, bet kas būtų, jeigu visi išeitų anksti arba išvis nepasirodytų? Kažin kaip tada ji jaustųsi?

Ko gero, blogai.

Tu – supistas kvailys. Sėdi pasislėpęs savo paties buto šikinyke ir gniaužai šaukštelį. Ar tai padeda ką nors išspręsti? Šiaip ar taip, nieko tokio blogo tau neatsitiko.

Iš tiesų? Ar tu sakai, kad pats taip elgtumeisi? Nors vieną iš tų dalykų padarytum savo vaikui?

Ne, nedaryčiau.

Kodėl?

Atsipisk! Tiesiog atsipisk!

Ne. Atsistok ir įrodyk. Eik! Mergaitės miegamasis štai čia. Tu čia vienas. Ji net negali kalbėti, niekas nesužinos, o aš išlaikysiu tavo paslaptį. Eik ir elkis su ja taip, jeigu nematai čia nieko blogo.

Tai ne tas pats. Tavo dukra – „lengvas“ kūdikis. Ji rami, švelni. Išmiega visą naktį. Pats žinai, koks kūdikis tu buvai…

Žinau. Tėvai apie tai neužsičiaupia.

…kamuojamas pilvo dieglių. Verkdavai kiaurą naktį. O kai paaugai, reikalaudavai nuolatinio dėmesio.

Gerai. Palik ramybėj mano paklusnią dukrą. Turiu geresnę idėją. Prisigerk ir nueik į atsitiktinai pasirinktą darželį su diržu rankoje. Išsirink vaiką ir – pirmyn. Pažiūrėsim, kaip tau baigsis.

Taip elgtis nenormalu. Ko, po velniais, tu nori?

Noriu, kad tai liautųsi. Noriu, kad jis dingtų iš mano galvos, veido ir kūno. Padaryk, kad visa mano atmintis būtų ištrinta. Neįsivaizduoji, kaip bent kartą, bent vieną kartą norėčiau ateiti į tuos vakarėlius, į supistas krikštynas, Pirmąją Komuniją, šventos santuokos sakramento šventę. Parodyčiau, tik vieną kartą, su kuo jie geria, kas tas žmogus, užvedantis dainas, dalijantis elnieną ir lašišą. Pasirinkčiau tinkamą momentą, pakelčiau tostą, papasakočiau istoriją.

Ir kam nuo to pagerėtų?

Sakykime, vieną iš pirmųjų, kurią atsimenu. Man penkeri, žaidžiu su broliu, kuris už mane jaunesnis aštuoniolika mėnesių. Ant kilimo, kuris nėra pats stabiliausias paviršius, bet mes ant jo nuolat žaidžiame, iš trinkelių statome bokštus. Bandau ant paties bokšto viršaus uždėti cilindro formos trinkelę – rizikingas žingsnis; cilindras susvyruoja ir visas statinys nuvirsta. Supykęs dėl nesėkmės, stumteliu brolį ir apkaltinu jį palietus mano bokštą. Jis ima protestuoti, aš dar kartą jį pastumiu. Išgirstu tėvo balsą: Ką dabar darai?

Nieko.

Kodėl pastūmei brolį?

Nestūmiau.

Tai tu man meluosi?

Jis suima mane už marškinėlių ir nuvelka į kambario vidurį. Aš suprantu, kad prisiviriau košės. Mėginu nusiridenti nuo jo tolyn, bet jis sugriebia už kulkšnies ir ima mane vilkti kilimu. Nusijuosia diržą ir jį nuleidžia žemyn. Melagis, tu juk meluoji! Bandau išsisukti iš rankų chaoso, pajuntu prie kaklo ir skruostų besiliečiančius plaukuotus, lyg vilna padengtus, jo dilbius. Diržas vis krinta žemyn ir sukasi ratu, didžiąją dalį smūgių sugeria mano nugara. Meluosi man! Iš įniršio jam išsprūsta diržas ir sagtis kliudo mentį. Prisimenu ne tiek patį smūgį, kiek tą momentą, kai jis mane atsuka veidu į save. Jis žiūri į mane susiraukęs: Meluoji! Vilkolakio snukis ne daugiau kaip pėdos atstumu nuo manęs, užkietėjęs pyktis spinduliuoja iš jo akių ir dantų; iš burnos sklinda drėgnas alaus kvapas. Jis muša taip smarkiai, kad net neprisimenu, kaip viskas baigėsi, tik tai, kad atsigulu į lovą su mintimi, jog niekuomet daugiau nemeluosiu.

Rytoj sekmadienis ir aš leidžiu laiką pas senelius. Nueinu į vonios kambarį persirengti nė neįtardamas, kad mano nugara – juodai mėlyna. Senelis klausia: „Kas čia dabar? Kas atsitiko tavo nugarai?“ Jis atsuka mane nugara į veidrodį ir rodo sumušimus: ant pečių ir nugaros įsispaudę dryžiai. Sakau: Aš diržu gavau. Jis klausia kodėl, ir aš atsakau, kad už melavimą.

Žinau, kad tėvą pamatysiu šį vakarą. Paprastai sekmadienius jis leisdavo Čikagos miesto futbolo lygos rungtynėse, o po jų eidavo į „Liths“ klubą, barą miesto pietuose. Mes stovime prie tamsaus medžio durų, kurių nesuteptą ir sunkiai atsirakinantį užraktą mums, vaikams, būdavo pernelyg sunku pasukti. Aš siedavau tas duris su jo galia: tik jis galėdavo jas atidaryti ir tvirtas metalo trakštelėjimas visuomet pranešdavo, kad jis tuojau įžengs. Aš įsispraudžiu į kampą, kai jis sušmėžuoja virš manęs ir klausia: Tai ką, užsimanei nugarą parodyti seneliui? Nesitikėjau šito klausimo, maniau, kad viskas baigėsi. Tai buvo atsitiktinumas, aiškinu; aš tik persirenginėjau. Tėvas tylėdamas pasilenkia artyn kupinas triuškinančios paniekos. Žinau, kad jis manimi netiki. Jaučiu jo kvėpavimą, kai jis atsidūsta, ir stebiu, kaip jis iš nusivylimo kraipo galvą. Jis nusisuka, iš šaldytuvo pasiima alaus butelį ir nueina žiūrėti televizoriaus.

Niekas nepasikeitė po to, kai senelis pasidomėjo, kas atsitiko. Jeigu kas ir pasikalbėjo apie mušimą, tai įvyko paslapčia. Tėvo pyktis ir girtavimas stiprėjo viso šeimos medžio akyse, o fizinis ir emocinis smurtas tęsėsi. Spyna trakštelėdavo, jis atsisėsdavo pietauti, jo pyktis kunkuliuodavo taip stipriai, kad jausdavau smilkiniuose ir gerklėje. Kai iš susijaudinimo išversdavau pieną, jis imdavo trankyti kumščiu į stalą, tada atgalia ranka man užvoždavo. Kas tau darosi? Pamatęs pažymių knygelėje brolio pažymius, jis išvadindavo jį meksikiečiu: Aš pakeisiu tavo vardą į Chosė! Nuo šiol tau nereikės daryti namų darbų. Tu – Chosė! Sesuo mėgdavo žiūrėti „Cosby Show“. Praeidamas pro šalį, pasižiūrėdavo į ekraną ir užsivesdavo: Ar gali paaiškinti, kodėl žiūri į tuos juodžius?

Paskutinį kartą buvau primuštas, kai man buvo maždaug trylika. Mes lankėmės Mičigane, visi šeimos vyrai. Tąkart nesusigūžiau ir nesislėpiau, bet sėdėjau tiesiai ir kenčiau smūgius nejudėdamas iš vietos net tuomet, kai jis užvožė man į galvą už atsikalbinėjimą. Tada aš jam liepiau mušti kiek tik širdis geidžia ir atsikalbinėjau dar daugiau; pasakiau, kad turiu teisę praleisti popietę su draugais ir neprivalau jam nieko aiškinti, kad jis negali manęs kontroliuoti. Viskas baigėsi tuo, kad senelis išgirdo triukšmą. Jis įsikišo ir išrėžė tėvui, kad jis girtas ir elgiasi kaip gyvulys. Tu pats užsičiaupk, rėkė tėvas. Čia ne tavo reikalas. Bet daugiau jis man nesudavė. Nusiplėšė nuo diržo makštį su žuviai darinėti skirtu peiliu, suriko „Po velnių!“, sviedė ją į kampą, išrūko lauk ir likusį vakarą praleido bare.

Įsivaizdavau, kaip aš visa tai pasakoju susirinkusiems į krikštynas. Visi nutilę žiūri į mane, muzika prityla, jonvabaliai išsilaksto. Aš galėčiau papasakoti dar daugiau istorijų, kurių pakaktų ištisiems memuarams, trunkantiems kiaurą naktį. Tačiau matau, kad tik varginu gimines ir draugus; kai kurie iš jų varto akis, kiti siuntinėja žinutes kitame kiemo gale esantiems draugams. Jie nori, kad vakarėlis tęstųsi. Aš imu save barti: kas gero iš to? Jie ne tam čia susirinko, kad klausytųsi tavo kalbų.

Įpilu dar daugiau vandens į arbatinuką ir palieku užvirti. Nusiprausiu veidą karštu vandeniu, pasižiūriu į veidrodį ir matau jį, spoksantį į mane. Jis žino, kad užteršė mano proto kraštovaizdį nepajudinamais prisiminimais, tarsi suakmenėjusiais rąstais, įgrūstais į upės vagą, lyg sunkiomis geležinėmis grandinėmis, prirakintomis prie vartų. Tai jo pergalė, įspaudas ir parašas. Jis niekada negavo, ko norėjo, bala žino, ko jis iš tiesų norėjo, – todėl prakeikė savo pirmagimį, kad šis trokštų neįmanomo. Noriu užmiršti šį nesibaigiantį kankinimų ratą, atitraukiantį mane nuo kasdienybės. Būtent dėl to pamirštu, ar išvaliau dukrai dantukus, ar vėl palikau atviras šaldytuvo duris. Tai buvo suplanuoti spąstai. Mažiausias maištas, tyliausias šnabždesys – „Prašau, man reikia tavo pagalbos. Aš turiu siaubingą paslaptį. Maniau, kad galėsiu su ja gyventi, bet kad net užmigti negaliu“ – sugriaus krikštynas ar vestuves. Amerikietiškojo futbolo finalą ar pasaulio čempionatą. Netgi laidotuves.

Vertė Vladas Krivickas

Gint Aras (tikr. Karolis Gintaras Žukauskas) – Čikagoje gyvenantis lietuvių kilmės rašytojas. Angliškas šios esė variantas publikuotas literatūros žurnale „Antique Children“.