Kino salių prieblandoje sėdėjome verkdami

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Tik šiemet suvokiau, kad kasmetinis „Kino pavasaris“ kvepia tiesiog medžioklės sezonu – gali medžioti idėjas. Aišku, nei tų idėjų reikia, nei padorių yra. Ir vis dėlto eini, dirbi. Su apytikriu įsitikinimu, kad nekenti kino; bet juk tik tą, kurio nekenti, ir įmanoma mylėti.

Diletantiškas rašymas apie kiną reiškia ir tam tikrą gėdą – vadinasi, priklausai darbščiųjų rankų būreliui, nesigydai nuo to filologinio komplekso – prisidurti prie stipendijos. Žema, apgailėtina. O vis dėlto neatsispiri pagundai stiprinti valstiečių šalies įvaizdį. Širdis taip liepia.

Šiais metais festivalis buvo vidutiniškas, be didelės nuostabos. Peržiūrėjau visą Bartą ir Kim Ki-duką, nes visų jų nebuvau mačiusi. Žiūrint Kim Ki-duką, Rytai, kurių įsivaizduojamo artimumo baltams niekada nemėgau ir nesupratau, tapo mielesni – vos neįsigijau dubenėlių ryžiams ir pagaliukų, kas būtų visiška nesąmonė, nes nei aš tą rytietišką maistą gaminsiu, nei jį valgysiu. Tiesiog filmuose atraktyviai atrodė maistas; valgymo papročiai krito į akis. Organizatoriai prisiuntė kvietimų į nykiuosius renginius; negana to, paskambina ir sako: gaila, kad naudojatės mumis, vaikščiodama tik į filmus, o neateinate į mūsų renginius… (Tikisi, kad statistiniam „Š. A.“ skaitytojui bent per milimetrą įdomios kvailos kalbos, gėlės, tortai, šampanas, plojimai?)

"Keturi metų laikai"

Vienas geriausių filmų – „Keturi metų laikai“ (rež. Michelangelo Frammartino, Italija, Vokietija, Šveicarija, 2010). Seanso metu pirmoje eilėje buvo maždaug trejų metų vaikas, kurį atsivedė kažkas iš žiūrovų. Netikėtai apmąsčiau tokią keistą temą kaip vaikai ir kino terapija – negana to, gailėjausi, kad neturiu kameros. Mergaitė niekam netrukdė; ji ramiai sau vaikštinėjo ekrano prieblandoje, šoko pagal ten skambančius varpus. Vaikas (visi vaikai man belyčiai, todėl painioju jų gimines) pasirodė esąs labai pastabus – fone lojo vos mano ausiai girdimas šuo, o ji jau tyliai atitarė: au au au. Vėliau jai mažumėlę atsibodo ir ji ėmė zirsti. Ekrane kaip tik bliovė griovyje įstrigęs ožkytis, ir jo balsas, o dievai, buvo visai kaip vaiko. Iš doko, vaizduojančio ožkų gyvenimą, supratau, kad tai visai ne ožkos, o mes. Norėjau būti tuo vaiku, žaisti milžiniško ekrano akivaizdoje, dar tik mokytis atskirti tikrovę nuo kino, gyvenimą nuo transcendencijos.

"Baltosios pievos"

Galbūt panašius jausmus sukėlė ir „Pamirštų sapnų urvas“ (rež. Werner Herzog, Prancūzija, Vokietija, Jungtinė Karalystė, Kanada, JAV, 2010). Uolų piešiniai 3D formatu suponavo amžinybės vaizdinius; bet kokia racionalumo apraiška staiga pasirodė beprasmė, nepaaiškinanti Homo sapiens veiksmų ir polinkių. Užtat „Pasinerk į tuštumą“ (rež. Gaspar Noé, Prancūzija, Vokietija, Italija, 2009) nereikėjo nei 3D akinių – jeigu režisierius būtų pasilikęs tik ties mirimo tema, filmas gal būtų išėjęs kone tiek pat didingas kaip ir Stanley Kubricko „2001 metų kosminė odisėja“. Puikūs kadrai iš viršaus: nors ir nenaujas, filmavimo būdas nebanalus, nenuobodus, neschematiškas. Viską sugadino pasažai apie gimimą pabaigoje. Vos iškentėjau, Rytų Europos sinefilų akimis, „teisingą“ „Aurorą“ (rež. Cristi Puiu, Rumunija, Prancūzija, Šveicarija, Vokietija, 2010) – laukdama, kol pagrindinis veikėjas vėl ką nors nudės. Keista, visais laikais neapkenčiau detektyvinių skaitalų, o kuo toliau gyvenu, tuo aiškiau įsivaizduoju save, įvykdančią žmogžudystę. Ir tikrai tai labiau kino, ne literatūros poveikis. „Išgyvenimo teorija ir praktika“ (rež. Jan Švankmajer, Čekija, Slovakija, 2010) įdomiausias būtų bene tiems, kurių specialybės pavadinime yra šaknis psich-. Kino požiūriu gan nuobodu: psichoanalizės schemos; ir apskritai iš filmo tikiuosi daugiau dimensijų negu iš laikraštinės satyros. Dar buvo „Kai mes išeinam“ (rež. Feo Aladag, Vokietija, Turkija, 2009): šitą pasibaisėtinai didaktišką filmą reiktų rodyti homoseksualams, kurie reikalauja iš kitų homoseksualų vadinamojo coming out, t. y. išsiviešinimo. Atvejį priskyriau prie itin nuobodžių ir primityvių filmų kategorijos.

"Išgyvenimo teorija ir praktika"

Tai vienas blogiausių tipų, nes filmas gali būti primityvus, bet nenuobodus, ir atvirkščiai. O čia – iš karto du viename. Tokią iliustratyvią istoriją būčiau mielai žiūrėjusi prieš dvidešimt metų, kai apie islamą nežinojome nieko. Dabar nei graudu, nei juokinga. Tiesa, viena jauna mamytė po seanso pasakė: „Bent paašaroti buvo galima. Tu nesupratai, nes neturi vaikų.“ Konstatavo žmogus, vadinasi, šventa. Islamo pasaulis filme plokščias, vienmatis, beveik neįmanomas – kaip ir krikščionybė „Porno melodramoje“ (rež. Romas Zabarauskas, Lietuva, 2011) – juoką kelianti dėl to, kad tokios nebūna, tai tik „režisieriaus“ svajonių ir fantazijų vaisius. Panašiai kaip Petras Gražulis homoseksualumą tapatina su pačia didžiausia uždrausta savo aspiracija, taip ir Zabarauskas „kovoja“ su religija, slaptai trokšdamas jos galios, mesianizmo. Interviu skaičiau, esą filme turinti apsireikšti „kičo estetika, žaidimas stereotipais“. Atleiskit, nematėme. Žiūrėsime daugiau Emilio Vėlyvio. Genialaus dvidešimtmečio rezultatas beveik niekuo nesiskiria nuo „Skalvijos“ mėgėjų būrelyje sumontuotos produkcijos; ligi LMTA studentų darbų nepritraukia. Net pagalvojau, kad į „filmą“ sumontuoti „Dviračio šou“ siužetai apie Žilinską ir Garką turėtų daugiau išliekamosios vertės; vien jau dėl ironijos. Priminsiu Berlynalės sąlygas: 1) turi būti iš laukinių krašto; 2) turi apsiskelbti, kad vienintelis tame krašte gini vargšus homoseksualus nuo žmogėdrų homofobų. Aišku, ne kiekvienam užtenka akiplėšiškumo šias sąlygas įgyvendinti. Beje, Kultūros ministerija parėmė šį projektą (neapsiverčia liežuvis sakyti „filmą“) jau po to, kai jis gavo prieglobstį Berlynalėje. Vadinasi, ministerijos klerkai ir piliečiai neturi jokios nuovokos apie kultūrą apskritai. Su tuo mus visus ir sveikinu.

"Kai mes išeinam"

Kiną šiandien gali kurti neva bet kas, tačiau ne viskas, kas rodoma garbingame kino salės ekrane, yra kinas. Kaip ant vyno taurės lieka vos regimi pirštų atspaudai, taip juostoje matosi „baltos siūlės“. Ir iš karto galima nuspėti – pradedantysis režisierius turi ką nors panašaus į talentą ar tik gabumus ar iš viso nieko neturi. Nuo žiūrovo akies nepasislėpsi.

Festivalyje būta nemažai trukdžių: Barto „Trys dienos“ užsilenkė tris kartus, kažkoks „Restrepo“ užlūžo išvis, o „Skalvija“ publiką pratino prie užsienio kalbų – du žiūrėti filmai ėjo be subtitrų – Chucko Workmano „Vizionieriai“ ir Kim Ki-duko „Laikas“ (beje, korėjiečių kalba). Iš pradžių nesupratau, ko tie žmonės stojasi ir išeina; paskui suvokiau, kad gerame kine kalba neturi lemiamo vaidmens. Tačiau kažkas paskambino, ir teko išeiti į „Čili picą“. Prie gretimo stalo prisėdo du gėjai ir ėmė išsikalinėti: gainiojo padavėją, kad gamintų jiems rafinuočiausius gėrimus. Esu kaimo žmogus, sunkiai suprantu tokį manieringumą. Veikiausiai priklausau tam pačiam ligonių tipui kaip ir Uoka su Gražuliu: su visais kitais, kurie drįsta mėgdžioti mano originalų alternatyvinį gyvenimo būdą, mielai susimuščiau. Ypač už tą manipuliavimą visuomeniška „stigmatizacija“ ir visais gyvenimo atvejais paruoštą aukos vaidmenį. Greičiausiai iš tikrųjų egzistuoja ta homoseksualų kategorija, kurie tiesiog turi tų pačių valdžios ir galios poreikių kaip ir savanaudžiai heterikai: jie tiesiog norėtų įgyvendinti niekuo ne geresnę gay power, ir tiek.

„Teminiai“ festivalio filmai buvo nykūs ir visai prasti. „Kambario Romoje“ neverta net komentuoti, o „Vaikams viskas gerai“ (rež. Lisa Cholodenko, JAV, 2010) tinkamas nebent vaikams. Atgrasioji Amerika, kurią atsisakau suprasti. Bjaurybės amerikiečiai, lendantys vienas kitam į dūšią. Žiūriu daug kino ir televizijos, todėl viliuosi, kad niekada nereiks keliauti po pasaulį. Mano amerikietiška svajonė – tai Davido Lyncho filmai, idealusis „Tvin Pykso“ pasaulis. Nenoriu ir neketinu pamatyti tikrosios, ja nusivilti.

Kaip ir literatūroje, kine vis dar neatsibodusi islamo su visais jo porūšiais vaizdavimo tendencija. Festivalyje mačiau vienintelį filmą, kuriame tai daroma adekvačiai ir meniškai – „Baltosios pievos“ (rež. Mohammad Rasoulof, Iranas, 2009). Būta ir socialinių utopijų, blogesnių už patį „Da Vinčio kodą“ – „Nepaleisk manęs“ (rež. Mark Romanek, Jungtinė Karalystė, JAV, 2010). Ir, tradiciškai, vienas vaikiškas filmas – „Kukis“ (rež. Jan Sverak, Čekija, 2010). Vis galvoju, kodėl lietuvių režisieriai nestato filmų vaikams (bent pradedantieji). Čia esama daug galimybių fantazijai; nepritemptai, išradingai ekologijai, humorui ir dar daug kam.

Vis dėlto reikia pripažinti, kad kai gyvenimas būdavo neištveriamas, „Kino pavasariai“ padėdavo jį ištverti. Eiti į keturiasdešimt filmų kiekvieną sezoną reikėjo drąsos, pasiryžimo, valios, troškimo pažinti. Kino salių prieblandoj sėdėjome verkdami, disertacijų būklę atminę. Ir filmai atitraukdavo nuo egzistencinių problemų, parodydami baisesnes.