GYNĖ DINEIKAITĖ. Eilės

Tavo Tylos
tyrame skambėjime
– – – tame skambėjime
esu nugrimzdęs inkaras.

• 
  

Pro pilkšvą dangų
Rojaus pušų kvapas.
Pliaupiant lietui
šokinėju iš džiaugsmo.

• 
  

Parblokšta vasaros karščių
prisiminiau
apšarmojusio lango ornamentą
ir sniegeną pravertu snapeliu.

• 
  

Žaliai žydi dangus,
o naktis many.

Beldžiasi aušra
į užrakintas duris.

Aklinam kambary
bevardė viltis
lyg pelė
per visą naktį
krebžda.

• 
  

Kaip telefono
ekrane matau
baterijos nusėdimą,
taip savo širdy jaučiu signalą, –
laikas prisijungti
prie Jėzaus Širdies.

• 
  

Iššlaviau šiukšles.

Po aslą ropoja
basi dvyniai
ir gaudo spindulius,
įsliuogusius pro langą.

Vieną dvynių
šaukiu Fides,
antrą – Amor.
Abu atsigręžia
ir suglaudę rieškutes
kelia spindulius
į Saulę.

Mįslė

Puokštėj iš Lūginės pievų
dobilai, motiejukai,
mėlynieji varpeliai,
laukinės našlaitės – – –

O puokštės vidury
išsikerojus dilgėlė.

Kas tai?

– Arkivyskupo Matulaičio
sostas Vilniuje.