Donelaitis

VYGANTAS VAREIKIS

Nobelio literatūros premijos laureatas Orhanas Pamukas knygoje „Stambulas“ nuolat mini liūdesį ir melancholiją mieste, kuris pasikeitė, kai Osmanų valstybė nugrimzdo į nebūtį, o buvęs imperinis miestas virto bespalviu griūvančių monumentų, degančių medinių vilų prie Bosforo, nuskurdusių pabėgėlių iš Balkanų ir persikėlėlių iš Anatolijos, „nedarbo ir dulkių pajuodusių bakalėjų“ vieta. Vieta, kurią kitas Nobelio premijos laureatas Josifas Brodskis apibūdino kaip „susenusią“: „Kaip čia viskas pasenę! Ne sena, senoviška, antikiška ir netgi ne išėję iš mados, bet pasenę.“

Stambulas po Pirmojo pasaulinio karo atitrūko nuo pasaulio pamiršęs daugiakalbystę ir kultūrinę praeitį, sunyko ir virto vienakalbiu monotonišku miestu.

Kažką panašaus turime ir Lietuvos pašonėje. Karaliaučiaus pavadinimas vargu ar tinka kraštui, kuris po Antrojo pasaulinio karo taip radikaliai pakeitė ne tik pavadinimą. Ne pirmą kartą vykau į Kaliningrado sritį, kuri, beje, klaipėdiečiams yra arčiau negu Vilnius. Tiktai dažnai tekdavo važiuoti labiau europeizuotomis vietomis – Kuršių nerija, Zelenogradskas, Kaliningradas, Svetlogorskas, toliau Bagrationovskas – sienos su Lenkija perėjimo punktas. Čia ir infrastruktūra labiau sutvarkyta, ir naujų namų kvartalai džiugina pastelinėmis spalvomis, taip pat ir buvusio srities gubernatoriaus Georgijaus Boso „pramuštu“ plentu iš Chrabrovo oro uosto važiuoji ne blogiau negu Klaipėdos–Vilniaus greitkeliu.

Tačiau pirmą kartą po 1993 metų pro Ozerską, Gvardeiską, Černiachovską pasukus Donelaičio Tolminkiemio link įspūdis toks, kad niekas čia nepasikeitė nuo tų laikų. Čia pasibaigia istorija. Rytų Prūsija prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo kraštas su puikiais akmenimis grįstais keliais, moderniais ūkiais, plytelėmis išklotais tvartais, numelioruotais laukais, miestais ir miesteliais, kuriuos šiandien bepamatysi vokiškuose prieškario atvirukuose. Šiandien tai labiau Azijos dalis.

Pirmiausia į akis krinta etnonimų ir hidronimų išniekinimas ir beviltiška onomastika. Vietoj prūsiškai lietuviškų Girdavos, Įsručio, Gumbinės – Železnodorožnas, Černiachovskas, Gusevas… Vaizdingoje vietovėje netoli Romintos girios prisiglaudęs Donelaičio Tolminkiemis dabar vadinasi Čistyje Prudais. Ne todėl, kad kažkur čia būtų dėmesio vertų vandens telkinių, bet todėl, kad šiose vietose kariavo divizija, 1941 metais suformuota Maskvoje, Čistyje Prudų (buvusių Patriarcho tvenkinių) rajone, vietoje, nuo kurios Michailas Bulgakovas pradeda romaną „Meistras ir Margarita“: „Karštą pavasario pavakarę prie Patriarcho tvenkinių pasirodė du piliečiai.“

Pavadinimų pakeitimas buvo dar vienas istorinės kultūrinės Mažosios Lietuvos tradicijos nutraukimas, bet kartu ir logiškas žingsnis. Po karo iš Rusijos kaimų į šį kraštą perkelti naujakuriai, ir senieji gyvenviečių, kuriose jie apsigyveno, pavadinimai būtų skambėję dar nelogiškiau. Dabar bent jau forma atitinka turinį. Apgriuvę, šviesiomis spalvomis (nuo salotinės iki mėlynos) nudažyti, be langų antrame aukšte (pirmame – gyvenama) namai, duobėti ir išdaužyti keliai su kiekvienoje sankryžoje „duoklės“ laukiančiu milicininku, visą pusantro šimto kilometrų kelionę lydinčios degančios pakelės ir laukai. Degintinė žemdirbystė – azijietiškas gamybos būdas. Žolę, kurios niekas nepjauna nuo 1944 metų, reikia nudeginti. Apie ūkininkavimą nėra ką ir kalbėti. Gyvenvietėje girtą vyrą devintą valandą ryto pamatysi greičiau negu traktorių. Nedeginama tik ten, kur pelkynai išplitę po visą kraštą – melioracijos sistema seniai sunaikinta. Betoniniai sovietiniai paminklai šalia neogotikinių griuvėsių. Tiktai vokiškas grindinys miesteliuose neblogai išsilaikęs. O juk tankai juo važinėjo.

2014 metais bus minimos Donelaičio 300-osios gimimo metinės. O Donelaičio muziejuje Tolminkiemyje viskas taip pat kaip ir 1979 metais, kai Lietuvos SSR pastangomis buvo atstatyta 1950 metais nugriauta evangelikų liuteronų bažnyčia, šventoriaus tvora ir klebonijos pastatai. Ta pati sovietmečio ekspozicija, skirta lietuvių kultūros šviesuoliui, tie patys stendai su „Metų“ leidimais. Tetrūksta vaizdų su valstiečių išnaudojimu Prūsijoje. Istorija sustojo ir čia. Metų metus Donelaičio muziejuje kaip gidė, kaip administratorė, kaip valytoja triūsia jos vadovė – gyvybingas užkampio šviesulys.

Donelaičio muziejaus klausimas iškilo praeitais metais, kai Rusijos Federacija nutarė visus muziejinius kulto pastatus perduoti Stačiatikių bažnyčiai. Kol kas Donelaičio muziejus Tolminkiemyje (o vieta čia graži) to išvengė, bet Lietuvos valdžios dėmesio vis dar trūksta.

Milijonai litų, skirtų Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti, moksliniams foliantams, kurie dūlės lentynose arba bus išdalinti veltui, leisti, Valdovų rūmams statyti, Lietuvos valstybės įvaizdžiui formuoti, sėkmingai buvo „įsisavinti“ statybų, leidybos ir įvaizdžio kūrimo bendrovių. Tam davė, tam davė, o Donelaičiui ir neliko…

O galima šiame Mažosios Lietuvos lopinėlyje sukurti lietuviškos kultūros salelę, traukos centrą, kuriame būtų „kaip Lietuvoje“ – modernus muziejus, visą teritoriją juosianti tvora, klebonijoje įrengti kambariai į plenerus atvykstantiems menininkams ar konferencijų dalyviams, ekskursijos mokiniams ir studentams iš Lietuvos. Pervažiavę Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį, jie galbūt įsitikintų, kad Lietuvoje nėra jau taip blogai. Ir tai būtų geresnis patriotizmo ir meilės Tėvynei skiepijimas negu visos tos plakatinės įvaizdžio kūrimo kampanijos.

Lietuvos radijo „Savaitės komentaras“ (IV.8)