Brangus dūmas

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Nacionalinio dramos teatro vadovai ėmėsi teatro restauravimo darbų ir vieną po kito atgaivina svarbius spektaklius. „Dėdę Vanią“ prancūzas Ericas Lacascade’as prieš dvejus metus buvo sukūręs ir mūsų publikai atsargiai pristatęs tik kaip „laboratorinį“, ne visai kondicinį Čechovą. Dabar spektaklis vėl išplaukia į dienos šviesą su keliais naujais aktoriais, su nauju pypkę traukiančio profesoriaus Serebriakovo dūmeliu.

Santūriame juodų kulisų, keleto kėdžių, stalų ir nieko daugiau fone tas dūmas pakilo kažkaip reljefingai, reikšmingai. Išties, artiste, akimirksnyje visas tavo gyvenimas, ir tuoj jis išnyks kaip dūmas, neblaškomas vėjo. Bet tie nuo rampos sklindantys, antrąsyk taip pat nepakartojami virpesiai įmanomi tik gyvajame teatre. Pakylėtas ant scenos artistas išties stovi viduryje, tarp žmonių ir dvasių, kaip mediumas profesionalas. Kaipgi ten kadaise svajojo dar nepatyrusi kūrybos kančių Čechovo žuvėdra Nina? Už tokią laimę – būti artiste! – viską iškentėčiau, juodą duoną valgyčiau… (Ak, tai sukilusios nacionalinės dramos atgimimo viltys verčia kalbėti patetiškai.)

Gerai, kad sunkiu metu teatras mėgina atsiremti į aktorių. O aktoriui vaidinti Čechovą, manau, tas pats, kas švęsti ilgai lauktus Naujuosius metus. Po naujojo „Dėdės Vanios“ (balandžio 3 d.), žinoma, ir publikai reikėtų švęsti Arūno Sakalausko apsireiškimą. Kol žiūrovai renkasi į salę, Vania ir dar keli pjesės personažai nekantriai mindžikuoja ir markstosi laukdami spektaklio pradžios ir išganingos tamsos, bet įžanginio teksto visi esame priversti klausytis šviesai vis dar neužgesus. Lyg būtum pakliuvęs į operacinę (gal panašus jausmas kartais kyla ir aktoriams, uždarbiaujantiems televizijoje, kurioje viskas kiaurai apšviečiama?). Šiandieninis juodas kostiumas ir balti po pat kaklu susegti marškiniai, viskas išlyginta ir trafaretiška, net tas mažumėlę aptirpęs Vanios veidas, kurį aktorius turės nuspalvinti. Pirmame veiksme atgrasus Vania iš paskutiniųjų kaupia energiją, nusirengia ir išpila sau ant galvos grafiną žadinančio vandens – ir viskas perniek. Desperacija. Jo nemyli, jo gyvenimas turės lėtai sutrūnyti, jo siluetas už apšviesto stalo kulisų gilumoje blunka ir išnyksta. Sakalauskas – „prancūziško“, lankstaus tipažo aktorius, tokių mūsų teatre tėra vienas du.

Pradedanti aktorė Toma Vaškevičiūtė Jelenos vaidmens griebiasi ryžtingai, tiksliai intonuodama ir lygiomis su kolegomis. Jos drąsios kažko lūkuriuojančio kūno linijos šiose „provincijos scenose“ daugiausia žadančios, gelbstinčios, todėl už jų skuba kabintis visi vyrai. (Režisierius naiviai rizikavo ir net kelis kartus mėgino scenoje tiesmukai suvaidinti bučinį. Aktoriai buvo tiesiog įstumti į nepatogią padėtį, nuo šitų sustabdytų kadrų padvelkė naftalinu.)

Maestro Arvydas Dapšys ir jo Serebriakovas su savo „prakeikta senatve“, kai tik prabyla, jau pačia sodraus balso intonacija ima vairuoti krypstantį spektaklio laivą tinkama linkme, dar ir režisūriškai.

Įdomu tai, kad aktoriams tarsi buvo leista apsirengti jiems priimtiniausiais, „savais“ rūbais. Jie, kaip ir scenografija, nieko neužstoja ir šios dramos situaciją daro dar atviresnę (dail. Gintaras Makarevičius, Jolanta Rimkutė). Kaip lelija praluptas ir varvantis apelsinas Astrovo rankoje tiesiog suspindi – vietoj tuščios širdies ištiesia jį gydytojas vargšei Soniai, moteriai, apie kurią tesakoma „jūsų gražios akys, gražūs plaukai“. Rasos Samuolytės ir Dainiaus Gavenonio duetas pirmame spektaklyje pasirodė kiek pasikartojantis, su metalo gaidelėm, nenusėdęs tame stebuklingame teatriniame čia ir dabar.

Keliaujantis prancūzas režisierius mėgsta keliauti ir per pjeses, užsiima kosmetinėmis adaptacijomis. Prie jau ir taip Čechovo sutrombuoto „Dėdės Vanios“ jis pamėgino pridėti mažai žinomo „Miškinio“ gabalaitį, lyg vatos prikimšti į kokio muziejinio kostiumo pečius – na, dar keli aktoriai gavo epizodinio darbelio, na, ir Sonios drama supaprastėjo, pasirodo, ją vis dėlto myli vienas toks personažas iš „Miškinio“, o ji negali atsakyti jam tuo pačiu… Užtat savotiškai gaiviai nuskambėjo iš prancūzų kalbos Akvilės Melkūnaitės verstas pjesių tekstas.

Kadangi Antonas Čechovas teatralams yra dievas, tai leisiu sau perfrazuoti – nežinomi, Čechovai, Tavo keliai.