Beieškant naratyvo, beklausant Eolo arfos garsų

JURGA ŽĄSINAITĖ

Renata Šerelytė. Vėjo raitelis. Romanas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. 136 p.

Grožinės literatūros skaitymas, amerikiečių filosofo Richardo Rorty žodžiais tariant, yra mokymasis keisti požiūrio ir vertinimo perspektyvas. 2010 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistą ketvirtą Renatos Šerelytės romaną „Vėjo raitelis“ būtų galima įvardinti kaip vieną tinkamiausių skaitymo mokslo (sykiu ir meno) priemonių, padedančių mistikos, sapno, fantasmagorijos, grotesko variacijas traktuoti abstraktesniu, universalesniu, gyvenimui aktualiu lygmeniu ir įgalinančių ieškoti alternatyvaus ar naujo (naujai modeliuojančio vyriškumo ir moteriškumo sampratą, konstruojamo pasitelkus savitą sapno poetiką) naratyvo ir nustebti (postmodernizmui sunaikinus nuostabos pojūtį!) tokį radus.

Išsyk pastebima dviejų plotmių – realybės ir fantazijos, sapno, pasakos – sampyna tekste vinguriuoja tarp gana padrikų romano veikėjų pasakojimų. Kone visi personažai užsiima savotiška savikūra – pasakodami apie save mėgina sukurti kadais prarastą (galbūt ir neturėtą) tapatybę. Praeities įvykiai funkcionuoja kaip dabarties prasmės, kurių kūrimas yra asmens tapatumo steigimas ir modeliavimas, arba „patiriamos dabarties nuolatinis kitimas steigia tapatybę, ir tai yra ne loginė tapatybė, bet laikiška tapatybė“ (Paul Ricoeur, Time and Narrative, Vol. 3, Chicago and London: The University of Chicago Press, 1988, p. 16). Konstruojami atminties naratyvai – žurnalistės Ženios, grimuotojos Sigutės, operatoriaus Kipso ir „kažkur Sibire“ gimusios, tėvo ieškančios Sašos – leidžia transcenduoti asmens galimybių ribas, kurias nūdien švytintys televizorių ekranai spraudžia į utriruojamo visko („[...] nuolat sakydavo televizorius – visko, ko nori, gali pasiekti, viskas priklauso nuo tavęs“) ir nieko ar niekio rėmus. Klejones po abstrakcijas lydi imituojama stilistika, pastišo elementai.

Romano veikėjų istorijos nuolat rezonuoja su žurnalistės Ženios desperatiškais šūksniais: „Kur, po velnių, naratyvas?.. Kas mums papasakos, velniai griebtų, normalią istoriją?..“ Ryškėja skirtis tarp žurnalistinio naratyvo (aiškiai parodijuojamo) ir literatūrinio – tokio, kuris nėra tapatus paprastam tikrovės atspindžiui. Tikrovė tampa atgrasi, baugi, nes jos neįmanoma „iškarpyti“, „surežisuoti“, įstumti į logiškomis jungtimis sukabintą, dekoratyviniu moralu pagražintą reportažą. Kūrybiškas tikrovės liudijimas yra sąlygotas poreikio tirti žmogiškojo veiksmo neregimą vidinę struktūrą ir noro aiškintis, kaip vieni ar kiti pasakojimai tą struktūrą atskleidžia, imituoja žmogaus sąmonės procesus.

Žmogui nepavaldus tikrovės naratyvas (romane tapatus pasakai, nuotykiui, „tarybiniam multikui“, kuriame „varliukas ieškojo savo tėtės ir nesurado, užtat galiausiai pats turėjo tapti tėčiu“) oponuoja ne tik publicistinių laidų štampuojamoms istorijoms, bet ir muilo operų scenarijams: „[...] tolesnį scenarijų ėmė rašyti kažkoks serialo principų neišmanantis grafomanas, ir operatorius, pabudęs naktį, išpiltas šalto prakaito, tvaksinčia širdimi, pasiilgdavo tvirtos serialo tvarkos.“ Į pasakojimą, nepaklūstantį žurnalistiniam dogmatizmui, ketvirtosios valdžios adeptai įleidžiami pakeistais, tėvo (sublimuotos idėjos) ieškančios Sašos jiems duotais vardais: Ženia, Sigutė, Kipsas. Tik palikusi tą Stebuklų šalį, įvairius virsmus patyrusi Alisa-Ženia drįs ištarti: „Jo, čia aš!.. Žebravičiūtė! Gerai, pavažiuosim, ką reikia surasti? Motiną vienam berniukui? OK! Nematau problemos!“ Taigi praradęs rengiamo pasakojimo autorystę, trejetas iš televizijos tampa to pasakojimo veikėju. Ši „degradacija“ kuriama panašiai kaip Jaroslavo Melniko apysakoje „Tai kalbu aš“ (iš knygos „Pasaulio pabaiga“, 2006), kur reporteris, imantis interviu iš rašytojo, tampa pastarojo kūrinių veikėju.

„Vėjo raitelis“ realistinių, mistinių, pasakos motyvų kombinacijomis primintų ir latvių rašytojos Laimos Muktupāvelos romaną „Kilpa“ (2006). Šiame kūrinyje brėžiamos dvi skirtingoms realybėms priklausančios siužetinės linijos: stebuklinės pasakos motyvais kuriamas pasakojimas apie Malienos krašte prie Padedzės upės įsikūrusį Kilpos kaimą, kuriame karaliauja žalčiai, aitvarai, vilkolakiai, kur saugomi septynmyliai batai, auksiniai obuoliai, stebuklingos kamanos, ir nūdienės Rygos istorija, „rašoma“ jaunųjų patriotų, narkotikų prekeivių, naujųjų turčių. „Kilpos“ siužetai plėtojami viena laiko vertikale, tačiau tarpusavyje koreliuoja vien kalbiniu lygmeniu. Beje, mitologinio siužeto transformacijos yra kur kas įtaigesnės už kiek pabodusias narkomanijos, emigracijos ar destruktyvios civilizacijos temas. Muktupāvela, pasitelkusi mitologinius personažus, kuria pasaką, kurią pati vadina mitologiniu trileriu, konstruojamu pagal indų ragos principus. Tam tikrų trilerio (parodijuojamo?) elementų esama ir Šerelytės romane: keistas Sašos senelių elgesys, keliantis siaubą iš didmiesčio atvykusiai filmavimo trijulei, paslaptinga, įtampą didinanti atokios sodybos aplinka, atskiro veikėjo statusą įgijusi, tarsi kokį nusikaltimą maskuojanti paslaptis, įvairios stichijos (vandens, ugnies), iš logikos, mokslo dėsnių gniaužtų sprūstantys simboliai, pačių veikėjų ištartys: „Ar tai susiję su mūsų istorija?.. Šiaip su kokiais kraupiais įvykiais?.. Žmogžudyste, išdavyste, pedofilija ir panašiai?“

Romane daug ko nebereikia atpažinti, susieti, įkelti, iškelti iš vieno konteksto į kitą. Viskas svetingo pasakotojo iš anksto patiekta, net karšti dangčiai nukiloti, telieka uosti pažįstamus kvapus: iš lietuvių liaudies pasakų katilo sklindančios našlaitėlės Sigutės aitrios istorijos (ne sykį druskinamos intarpais: „Neik, Sigute, neik, sesele, po slenksčiu – duobė žarijų…“), nūdienos televizijoje prieš tvieskiančius prožektorius sirpinamų ką tik nurėkštų žvaigždučių klonuotos sėkmės („Aišku, kad tiktų laidai „Gyvenimas yra fantastiškas“. Visa Antano povyza tai liudija“), pandeminės betėvystės (nesutramdytos net iš „negandingų Vakarų“ ant juodo, baisaus žirgo atjojusio ilgai laukto tėvo). Kartojamas tautosakai būdingas virsmas, atliepiantis archajišką tikėjimą gyvybinės energijos nemirtingumu, jos perėjimu į kitą, dažniausiai žemesnį, būvio lygį: „Žmogus neišvengiamai grįžta į žemesnįjį būvį – miškų lapuočio, krūmo, gėlės ir galiausiai – paparčio sporos. Pasaka apie vyrą, išvežusį savo seną tėvą į mišką numirti, turi pagrindo: augalą reikia palikti natūralioje jam aplinkoje.“ Palengvinant, o kartu ir apsunkinant skaitymo malonumą, aižomi ne itin kieto kiauto simboliai: „Trys“ – gal tai tiesiog žavingas pagoniškas skaičius? Paliekantis daugiau pasirinkimo galimybių, nes „du“ jų nepalieka?“ arba „Vanduo čia stipresnis už ugnį.“ Tai savotiška stilizacija, atsidavimas smalsumui, troškimas pamatyti praeities ir ateities galimybes, ne tiek stengiantis surasti centrą, kiek praplėsti ribas.

Kęstutis A. Trimakas, straipsnyje „Tėvo vaidmuo ir pasąmonė“ (Draugas, 2011.II.5) aptardamas naująjį Šerelytės romaną, aktualizavo tėvo stokos sindromą. Derėtų atkreipti dėmesį ir į kitą veikėjus kankinantį kompleksą – indiferenciją motinos atžvilgiu. Visų kūrinyje vaizduojamų motinų paveikslai turi negatyvios konotacijos štrichų: Sigutės motina dievinusi martinį, gyvenusi su vyru, tvirkinusiu jos dukrą, mirusi nuo kepenų cirozės; operatoriaus Kipso motina į sūnų žvelgia „kaip į veidrodžio stiklą, matydama kažką kita, turbūt kitą sūnų, savo svajonių vaiką, prakaituotą ir nekalbų, parėjusį iš laukų ir garsiai šliurpiantį šaltibarščius“; Sašos motina primena chtoninę būtybę ir labiau domisi statytojo kodeksu nei savo dukra. Rodomas perversiškas, iškreiptas pasaulis išardytais, kadais patikimai agrarinį rūmą saugojusiais pamatais. Kito, naujai susikurto gyvenimo daiktai senųjų stichijų erdvėje tampa neveiksnūs: „[...] operatorius, pasirausęs kišenėse, ištraukė sulamdytą „Snickerso“ popieriuką, uždegė jį žiebtuvėliu. Popierėlis lyg didelė žiežirba nusvilino jam pirštus ir užgeso, nespėjęs nukristi ant laužavietės.“ Vyriškumas irgi yra neveiksnus, atrofavęsis: romane vaizduojamas neįgalus, vien lenkų kilmę pripažįstančios žmonos Jadzios kumščiuojamas senelis Jacekas, „Snickersus“ iš kišenės traukiantis, naktimis į nemylinčios moters plaukus besikniaubiantis operatorius Kipsas, podukrą tvirkinantis šviesiaūsis Edvardas (Sigutės motinai reikalingas tik kaip priedas prie martinio taurės), psichiatru Naujosios Vilnios ligoninėje dirbantis, sapnus preparuojantis, dėl karjeros vaikų atsisakęs buvęs Ženios vyras Pavelas. Išorinis, fizinis vyro stiprumas konfrontuoja su vidine jo bejėgyste, betėvyste, pasirinkus atsiskyrėlio, tam tikra prasme bežemio dalią: „Plonytė ir neįveikiama riba, atskirianti tuos, kurie priklauso motinai – žemės gelmėse, surištomis rožančiais rankomis, maldomis, kurios neleidžia išsilaisvinti, nes mirusieji reikalingi motinai, – nuo jo, atskalūno ir pabėgėlio, [...] be nuostabos, be gailesčio, tik vos su juntamu liūdesiu, tokiu, kuris iš kaimo kilusį miestietį apninka rudenį, dažniausiai bulviakasio metu, nes iš žemės gelmių iškasama tai, kas turėtų ten pasilikti…“ Vyro, tėvo įvaizdis ar siekinys tėra idėjinis, prilyginamas stepių dievui, tokiam, kuris be reikalo nekilnoja rankų, o „jeigu jau kilsteli – tai arba baus, arba apdovanos…“ Dehierarchizuotame, sovietinių reminiscencijų nestokojančiame darinyje moteris vaizduojama kaip represinė jėga, kartais imanti veikti pagal vyrams rezervuotus kanonus: „Iš krūmų, karučiu laužydama šakeles, išgriuvo ponia Jadzia, pakreipė karutį į šoną ir išvertė senelį prie laužo“ arba „Marysia neatsakė – su kinžalu raikė kebabo mėsą.“ Tai atgrasaus, parodijuojamo matriarchato modelis, kuriame net pati moteris nesijaučia laiminga: „[...] sielos gilumoj ji pati geistų būti tokia pilkai raina kiškio ašarėle, visų pamiršta ir apleista, užtat pati atsimenanti, bet niekas jai tokios laimės nesuteikė, jai duota aistra valdyti ir bausti, o tokios aistros taip paprastai nepatenkinsi, dėl to ji ir nekenčia senelio.“ Moteriai leidžiama būti girtuokle (nuo kepenų cirozės mirusi Sigutės motina), narkomane, paleistuve (operatorius Kipsas savo draugę motinai pristato kaip kekšę, narkomanę, alkoholikę, mylimąją), tačiau niekada intelektualia laisvamane, kūrėja, gebančia priimti neaiškius, klaidinančius meno iššūkius. Ir tai jau ne represinės sistemos (aliuzijos į sovietmetį) kaltė, netgi ne pačios moters apsisprendimas, o tik klusnus nusilenkimas racionalaus, egoistiško vyro valiai: „Pavelas išmintingai paaiškino, kad kūryba yra kaip tamsus vanduo, gelmė, kurioje, net mokėdamas plaukti, gali nuskęsti. Vizijos, sakė jis, nepakeliamas dalykas, nes jos siaubingai disonuoja su realybės plokštuma, o poetinė kalba kruvinais ašmenimis kertasi su viešąja, tai kaip stichija, lemianti globalinę klimato kaitą, apledėjimus ir atšilimus.“ Ryškėja skirtis tarp vyro, veikiančio moters atminties lauke, ir vyro, priklausančio dabarties dimensiją praradusiai tikrovei. Antrasis tipas yra fiziškai ir dvasiškai neįgalus (senelis Jacekas, operatorius Kipsas), iš esmės nedarantis jokios įtakos moteriai, o pirmasis silpnąją lytį būtų linkęs subordinuoti sau. Būtent pastarojo pastangomis moteris yra nutildoma ne tik metaforiškai, bet ir fiziškai: „[...] kažkoks kritikas, tikrai ne iš „neišsipildžiusiųjų padermės“, mat jau buvo spėjęs plačiai išgarsėti intelektualiu nihilistiniu sarkazmu, leptelėjo, kad jaunos poetės knygelę inspiravo „moteriškų hormonų perteklius“ ir „nekritiškas maksimalizmas“, ir jis esąs tikras, kad Ženia – iš tų „jaunų tyrų būtybių“, kurios išteka, susilaukia vaikų ir… kas toliau, Ženia neprisiminė, veikiausiai – „ir palaimingai suvištėja“, o gal – „sukalakutėja“ [...].“

„Vėjo raitelyje“ varijuojama sapno projekcijomis. Kūrinio pradžioje balto televizijos „Sharano“ vežama Saša, žiūrėdama į žurnalistę „tamsiomis baltų plaukų pašaknėmis ir leopardinėmis timpėmis“, staiga suvokia, kad viskas netikra, kad tai – tik sapnas, „pilnas šaižių garsų ir keistų vardų“. Sapno laike ir erdvėje privalu elgtis pagal „sapniškas“ taisykles. Saša jas pripažįsta ir joms paklūsta: „Mano akys turėtų žvelgti į tolį, apčiuopiamam vidiniam regėjimui palikdamos artimą aplinką. Bet čia į viską reikia žvelgti iš arti, ir akys labai greitai pavargsta.“ Paieškų tarnybos trijulė, įpuolusi į sapno ir fantazijos pasaulį (sodybą, į kurią visi atkanka, gaubia „sapno rūkas“, o „kultūrinės išvaizdos čia neturi niekas“), sapno, stebuklo naratyvui nepasiduoda – mėgina dėlioti savąjį: „Viskas bus gerai, – tarė sau. – Visi žodžiai bus tinkamai parinkti, nugrimuoti ir aprengti, kaip gražūs numirėliai, juos lydės tinkama muzika ir plevėsuojantys kaspinai. Paskui pati stebėsiuosi, kaip jie kažką dar gali sujaudinti, netgi, koks siaubas, įkvėpti, kad ir teisybės žygiui per vietines institucijas.“ Tačiau sapno lauke, veikiant specifinei jo gravitacijos jėgai, įprastos pusiausvyros išlaikyti neįmanoma. Ši negalimybė iliustruojama geismo ir agresijos protrūkiu, ištinkančiu naratyvo ieškančią žurnalistę Ženią ir operatorių Kipsą: „[...] Ženia pati kaip laukinė katė draskė operatoriaus marškinių sagas, geisdama suleisti dantis jam į krūtinę, bet Kipsas nesileido, jis kirto jai kulnimis per pakinklius ir pargriovė kaip liūtas jauną buivolę, ir tą akimirką, kai jų kūnai skaudžiai susilietė, trokšdami vienas kito kraujo, per medžių viršūnes perėjo lietaus šuoras, nuplikino virpančius raumenis ir, liūdnai šnabždėdamas, užgesino ugniakurą.“ Tokia patirtis tampa sapno dalimi, sąlygota prasiveržusių pirmykščių instinktų.

Transakcinės analizės pradininkas, bestseleriu tapusios knygos „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“ (2008 m. išleista ir lietuvių kalba) autorius Ericas Berne’as teigia, kad sapną įmanu prilyginti malonumui, išsivadavimui iš žmogų kaustančios įtampos. Vadavimasis vyksta per seksualinių troškimų įgyvendinimą ir agresiją, kitaip tariant, per tai, kas nesuderinama su civilizuoto žmogaus įsitikinimais. Sapne primityvūs norai yra transformuojami, represuojami (panašios įžvalgos siejasi ir su Sigmundo Freudo „Sapnų aiškinimo“ teorijomis). „Vėjo raitelio“ literatūrinio sapno naratyve vaizdai jungiami montažo būdu, čia tarsi filme – vieną kadrą (dažnai neužbaigtą) keičia kitas. Tuose sapno logikos motyvuotuose fragmentuose iškrinta (ar prasmingai disonuoja) tai, ką būtų galima pavadinti žurnalistinės tikrovės inkliuzais: racionali argumentacija (mirusių, bet vis prisikeliančių brolių Zlumskių tapatinimas su eiliniais iškrypėliais ar socialinėmis kaukėmis), forsuotos pastangos bet kokiai paslapčiai rasti tinkamus, lengvai suprantamus paaiškinimus („Atsitiktinumų pasitaiko visur, net ir darbe, – dalykiškai tarė Ženia“), kažkada skaitytos ar girdėtos abstrakcijos („Atminty švystelėjo rūsti Darvino fizionomija, kažkodėl – dar ir Karlas Marksas, paskui praslinko ilga pitekantropų vora [...]“).

Naratyvo ieškojimas Šerelytės romane nulemtas grožio pasiilgimo. Kada pasaulyje nebėra nieko gražaus, grožį belieka sukurti – tuo pačiu besislapstančiu ir netikėtai surandamu pasakojimu: „Ar jūs girdėjot kada nykiai ilgesingą jų šnaresį, taip kužda mirusiųjų palaikai, dulkių debesimis nešami ten, kur pagaliau galės įsikabinti drėgnos žolės išdžiūvusiais dvasių piršteliais, kad pagaliau rastų ramybę, kad jų nebegintų ugninis Kyzylmuko alsavimas – tolyn, vis tolyn, į niekur, už atminties ribų.“ Na, o taikliausiai „Vėjo raitelio“ pasakojimo specifiką apibūdintų pačiame romane esanti frazė: „Jokio loginio ryšio, jokios informacijos, o krečia kaip elektra.“ Veikiausiai tos pačios elektros nukrėstas imi ieškoti kitų – ne mažiau svarbių už loginius – ryšių. Juos radęs, pagaliau savo ausimis išgirsti kažkur potekstėje skambėjusią, iš pirmo įsiklausymo tik ornamentinę Eolo arfos gaidą.