Apie rašymą

IEVA GUDMONAITĖ

Iki tos palaimingai lauktos minutės, kai bus galima pradėti rašyti, beliko keletas būtinų atlikti veiksmų – visų pirma pasistengti nustoti žiūrėti. Bėda ta, kad niekaip negaliu pajudinti galvos, nes žvilgsnis įstrigo kažkur ties kėde ir spinta. Net jei sugebėčiau galvą pajudinti, tai dar nereiškia, kad jau galėčiau rašyti. Tada dar reikėtų paimti puodelį su arbata, nes jis stovi ant lovos, gali nuvirsti ir išlieti ant jos arbatą – tarp manęs ir nešiojamojo kompiuterio, kuris guli už puodelio, atsivertų karščio zona ir trukdytų paimti kompiuterį, kuriuo noriu pradėti rašyti.

Puodelis su arbata gali nuvirsti, o kompiuterio klaviatūra galima rašyti. Dabar svarstau, katro iš jųdviejų veiksmo galimybė yra didesnė, ir būtent šis svarstymas trukdo man pajudinti ne tik žvilgsnį, bet ir galvą bei ranką, kuri galėtų paimti puodelį. Logiškai mąstant, būtų galima sakyti, kad abiejų galimybės yra vienodos ir proporcingai mažina ar didina viena kitos įvykimo galimybę. Jei noriu rašyti ir lenkdamasi link kompiuterio (visa tai galioja tik tuo atveju, jei vis dėlto sugebu pajudinti galvą ir ranką) išverčiu puodelį arbatos, tai jis man ryškiai sumažina rašymo galimybę, t. y. kompiuterio galimybę tekstui būti juo parašytam. Tad šiuo atveju klaviatūros buvimas kaip rašymo galimybė redukuoja savo pačios buvimo galimybę. Bet visa tai yra kiek netikslinga – juk pirmiausia aš, greičiausiai, žinodama, kad noriu pasiekti klaviatūrą, ir suvokdama puodelio nuvirtimo galimybę, kuri gali viską sugadinti, lenksiuosi prie puodelio. Taigi, šiuo rizikingu, bet neišvengiamu įtemptu veiksmu galiu arba leisti galutinai susijungti mano ir rašymo stichijai, arba kuriam laikui, o gal ir visam, tai sutrikdyti, nutraukti. Arbatos išsiliejimas ant lovos būtų per didelis sutrikdymas, kad dar galėčiau pradėti rašyti apie ką nors kitką nei apie arbatos išsiliejimą ant lovos. Bet tą supratus viskas ir išsisprendžia – juk man visai nesvarbu apie ką rašyti – kad tik dėčiau žodį prie žodžio, tai suteikia man pilnatvę, leidžia pasijusti gan aukštos kultūros atstove. O dar kompiuteris! Ta galimybė pirštams bėgioti net nejaučiant, kur jie yra, visiškai intuityviai, net nežinant, iš kur moki rašyti, kas kažkur įrašė man tokį gebėjimą. Matyt, nesisektų taip gerai pirštams bėgioti po klaviatūrą, jei ne „Mirc“ (viena pirmųjų virtualaus bendravimo programų) ir namie atsiradęs kompiuteris (tai buvo ankstyvoje paauglystėje), kuris tapo pagrindiniu mano užsiėmimu ir, matyt, nulėmė polinkį į virtualybę – filmus, knygas, laiškų rašymą. Paskui buvo bandymas rašyti romaną apie meilę, skambant Britney Spears ir Jennifer Lopez dainoms. Rašydavau ne tik aš, bet ir mano klasės draugės. Kai parašydavom naują skyrių – skambindavom viena kitai ir telefonu perskaitydavom. Tai būdavo smagus užsiėmimas, tikintis, kad gal kada nors šios knygos bus išleistos! Et, betgi vėliau pasirodė, kad rašymas – visiškai beprasmiška veikla. Tuomet teko užsiiminėti rimtesniais dalykais – važinėti riedlente, eiti į repo, metalo ir kitokius koncertus (nelygu kas tuo metu buvai – pankas, metalistas, gotas ar hipis).

Autorės piešinys

Bet dabar, kai puodelis jau nuvirtęs, o aš mėgaujuosi savo gebėjimu rašyti, – mane labiausiai džiugina, kad tai darosi taip lengvai, beveik nededant pastangų, t. y. jaučiant, kad tai toli gražu nėra darbas, o tik subtilus intelektinis malonumas, leidžiantis žaisti atmintimi, sieti tarpusavy, atrodo, nesisiejančius dalykus, išlieti ilgalaikį nerašymo skausmą, kai mane ir kompiuterį skyrė arbatos puodelis.

Rašymas dabar mano namai – pagalvoju, nes tai yra mano saugumo garantas, kai pagaliau galiu įvardinti, kas buvo neapibrėžta, kas buvo keliavimas iš vienos vietos į kitą, beprotiškas, nesuvaldomas minčių gausmas, patosas, kančia, pojūtis, kad tavęs nėra. Nors pasakyti, kad rašydama esu, būtų klaidinga. Bet jei aš parašau, kad manęs rašant nėra, tai taip ir yra. Jei parašau, kad esu – vadinasi, esu. O šįkart nusprendžiau tiesiog pareikšti, kad yra nei taip, nei anaip. Kad tai nei bandymas išnykti, nebūti ten, kur esu, slepiantis teksto veiksme, nei tikrasis buvimas ar pati būtis, ar būties reiškimasis many. Rašymas nėra netgi niekas. Pasilieku šią teisę neįvardint, nes dabar turiu galią laikui ir erdvei. Dabar skaitantysis vedamas galbūt net visiškai beprasmiška vienas kitą keičiančių ženklų slinktimi. Dabar skaitytojas gali tiesiog nutraukti skaitymą. Aš jam palieku visišką teisę toliau nebeskaityti, jeigu jis tik šito nori.

Rašyti gera galbūt todėl, kad rašyti yra visiškai nebūtina – nebūtina, nebūtina, nebūtina, nebūtina – kartoju todėl, kad kartojamas žodis skamba vis absurdiškiau ir jame lieka vis mažiau prasmės, o kadangi rašyti nebūtina, taip pat šis pavartotas čia žodis buvo visiškai nebūtinas – manau, kad visiškai tikslinga eiti iki prasmės minimumo rašant – nes prasmės labai daug pačiame buvime. Būtent dėl to, kad nieko negali pakartoti. Net jei darai tą patį veiksmą – jis niekada nebus toks pats. Tuo tarpu tekstą ekrane galiu pakartoti. Copy and paste, copy and paste. Ir tam, kad tai įrodyčiau, netgi iš anksto siūlau redaktoriams spausdinti du ar tris tokius pačius tekstus vieną po kito, nors tai užims daug vietos ir netilps kiti tekstai, kurie spausdinami tame pačiame leidinyje tik todėl, kad nėra šio teksto kopija. O tikslingiausia būtų visą numerį skirti šiam tekstui ir jį kartoti tiek sykių, kiek puslapių daugiausia gali turėti leidinys. Dar galimas ir kitoks variantas, kuris irgi neblogas – spausdinti šį tekstą kiekviename leidinio numeryje arba skirtinguose leidiniuose vienu metu. Bet visa tai yra nebūtina, kaip ir išvis nebūtina šį tekstą publikuoti.

Nes jei kalbėsime apie būtinumą arba būtį, nuo kurio pirmasis žodis ir kilęs, – tai ji nėra tekstuali. Būtis negali būti užrašyta – tekstu negaliu išreikšti būties tokios, kokia ji yra. Tekstas tėra būties arba, kaip įvardino Derrida, archirašto tęsinys. Tačiau kai svarstau apie tai, kas iš tikro yra būtina, kiek sutrinku. Pirma mintis kyla tokia, kad būtina yra valgyti. Ir būtent dėl to tam suteikiama daugiau prasmės, negu tai turi. Bet bėda ta, kad būtent prasmės suteikimas valgymui nėra būtinas dalykas – būtinas tėra pats veiksmas. Kaip jis bus atliktas, lyg ir nebeturi jokios reikšmės pačios būties atžvilgiu.

Būtina yra daug kas, tačiau žodis būtina šiame tekste kartojamas jau ne vieną kartą ir prašosi dar daugiau pakartojamas – būtina, būtina, būtina, būtina. O dabar – būtina – nebūtina – būtina – nebūtina – būtina – nebūtina – būtina – nebūtina – nebūtina – būtina – būtina – būtina – būtina – būtina – nebūtina. Tai beveik hamletiška. Kažkaip pernelyg neesminga ir visiškai neišspręsta. Vis dėlto nežinau, būtina man buvo rašyti šį tekstą ar nebūtina, o jums – būtina ar nebūtina jį pradėti skaityti ir, žinoma, tęsti, jei jau perskaitėte iki šitos vietos.

Greičiausiai rašau esė – pagalvoju, bandydama įvardinti šitą, galima sakyti, atsitiktinį, o gal ir ne visai tokį, prisėdimą prie kompiuterio. Tikriausiai tekstas daugmaž atitinka žanro reikalavimus, tad džiaugiuosi žinojimu, jog bet kokiu atveju esu įsprausta į rėmus, kad ir esė, nors tai, kiek žinau, gan laisvas žanras, leidžiantis rašyti, apie ką tik noriu, laikytis kažkokios ašies, kuri, pavyzdžiui, šiuo atveju yra tiesiog rašymas. Jaučiu, kaip rašant mažėja mano neapibrėžtumas ir nerimas. Prašau Dievo būti apibrėžta ir aiški, nes kitaip galiu paprasčiausiai išnykti. Taip ir rašau galbūt iš baimės nebūti, tuštumos ar mirties baimės arba, priešingai, iš baimės būti – iš noro viską ištuštinti, viską paversti tuštuma, galiausiai rašau galbūt tik todėl, kad vėl panirčiau į neapibrėžtumą (skaitytojas gali išsirinkti variantą, kuris jam labiausiai patinka / atrodo teisingiausias).

Ir vis dėlto. Kokia didžiulė pastanga buvo pajudinti žvilgsnį dėl rašymo. Ištremti jį iš saugumo zonos, aiškaus ir būties sklidino tekėjimo. Priversti kristi jį ant kompiuterio ekrano. Koks beribis sunkumas buvo pajudinti plaštaką, kad sugebėčiau tarsi netyčia išversti puodelį. Kiek laiko turėjau nerašyti, kad galų gale parašyčiau tekstą apie rašymą. Kiek kartų nesąmoningai turėjau išsitremti, susižeisti, kad būčiau pasiekiama pati sau.

Ir dabar mano rašymą trumpam pertraukiantis mobiliojo telefono žinutės garsas gali nutraukti mano rašymą – bet visa tai tik iliuzija, nes žinute aš tik persikeliu iš teksto į tekstą, o akimirką vykstantis šuolis tik didina mano norą rašyti, nerimą, kurį pajuntu būdama tame sunkiai ištveriamame tarpiniame nerašymo laike, pavyzdžiui, tom minutėm, kai ieškai telefono (o jo ieškoti turi būtinai, jei jau išgirdai žinutės garsą, nes to kito teksto pojūtis yra jaudinantis ir nepakeliamas). Radus – karštligiškas malonumas vėl matyti tekstą, raides, susidėliojančias į žodžius (net jei tai greičiausiai reklama iš „Labas“), paskui – pačiam rašyti, įsivaizduojat – rašyti! Spaudyti telefono mygtukus taip pat intuityviai, negalvojant – per daug metų išsiugdžius šį gebėjimą rinkti tekstą net užsimerkus – ir net keletą kartų spaudžiant tą patį mygtuką, kol išvysi reikiamą raidę…

Et, rašymo subtilybės, prašmatnumai, džiaugsmai ir skausmai! Tikiuosi, nepaliksit manęs iki gyvenimo pabaigos, o galbūt ir po mirties man bus leista rašyti. Eilėraščius, apsakymus, noveles, esė, laiškus, mobiliojo telefono žinutes, tušinuku ant stalų, kėdžių, sienų; laikraščių, žurnalų paraštėse, rašyti skaipu, elektroniniu paštu, rašyti dokumentus, patvirtinančius mano buvimą ir visa kita, ką tik galima sutelkti raidėmis. Išreiškiu didžiausią pagarbą savo močiutei, kuri mane išmokė raidžių ir rašyti pirmuosius žodžius, taip pat institucijoms, tobulinusioms mano rašto raiškos galimybes, kur priverstinai dėjau pastangas, kurių visiškai neprisimenu.

Tik galų gale man iškyla tokie klausimai: kodėl negalėjau vietoj šio intensyvaus ir liguisto rašymo tiesiog ramiai išgerti tos arbatos? Ar negalėjau suramdyti noro rašyti lygiai taip pat, kaip sugebėjau tiesiog atitraukti savo žvilgsnį nuo daiktų? Kaip sugebėjau nutraukti žiūrėjimą, taip vėl pradėti žiūrėti? Ar jau savaime sąmonėje užfiksuoti ir ištrinti daiktai galėjo grįžti tik per rašymą? O vietoj rašymo išgerta arbata tebūtų viena iš daugelio nuoskaudų dėl daiktų buvimo? Šiaip ar taip, arbata jau susigėrė į lovą. O laikas pavirto į raštą. Ir jūs jau perskaitėte tekstą.