Anokia čia patvirka!

SIGITAS GEDA

2008 metai

Laiko pokyčiai ir… mirtys

Šiandien vienas rimtas žmogus (per V. K. laidotuves) leido man suprasti, kad jo mirtis turi ir dar vieną netiesioginę priežastį – kultūros virsmas krašte.
Kokius 30–35 metus lietuvių poezija buvo ir tautos ugdymo, lavinimo mokykla. Atgavus Nepriklausomybę viskas tapo „verslu“, linksminimu, atpalaidavimu ir atsipalaidavimu.
Dramatiniai balsai lūžo, neišlaikė „rinkos diktato“. Žmogiškieji likimai… Kam jie rūpi malonumų industrijos laikais?
Nėr ko kaltinti, bet netekome keliolikos talentingų rašytojų, aktorių, dainininkų, – juos papjovė sielos „vėžys“ ir darbdavių cinizmas.
Juos išgręžė ir išmetė kaip mazgotes.

Iš „Kailiadirbio dienoraščių“ (XVI a.)

Moterų pirtyje: „Niekad dar nebuvau matęs tiek nepridengtos odos vienoje vietoje…“

S. Kubrickas

„Jeigu viskas gražu, tada nėra nieko gražaus“ („Plačiai užmerktos akys“).

Iš vienos vasaros

Šešėliai šmėkščiojo kely,
Kol saulė nusileido,
Ir Dievo laikraščiai žali, –
Juos vagys skaito.

Kinija ir Tibetas

Kai tibetiečiai vėl sukilo, „paprasti“ Kinijos žmonės sako (kaip kitados Sovietų Sąjungoj!):
– Mes nesuprantam, ko jie nori. Mes juk viena šeima…

Kovo 18, antradienis

Tai, ko nieks nemoko

Paskirstyti jėgas ir dozuoti „informaciją“ (šiuo atveju informacija vadinu kūrybą, knygas, vertimus).
Galop – sveikatą.
Paradoksas, bet žmogus to imasi tikriausiai tada, kai mato, žino, nujaučia jų „tūrį“. Jaunystėje būna perviršis…
O, jeigu mes turėtume ilgo veikimo taktiką ir strategiją!

Stresų metai

Tarkim, paskutinieji 20. Ką ir kalbėti apie visus perversmus, tikrus ir tariamus laimėjimus:
1) nuvertėjo sovietiniai rubliai ir nuplaukė žmonių santaupos (daugelio – viso gyvenimo),
2) nuvertėjo doleris,
3) dingo žmonių pinigai visose investicinėse firmose ir firmelėse,
4) dingo privatizacijos čekiai,
5) galop – nuvertėjo ir pats litas.
Galų gale – siaubingai išaugo butų kaina, mokesčiai ir t. t.
Reziumė: kokiu būdu mūsų žmonės galėjo išlikti „sveiki“? Kas 4–5 metai koks nors šokas, stresas, smūgis, sukrėtimas.

Aktualijos

Humoras, kuris man patiko. Nors ir juodas… Nepavykus padaryti polit. karjerą, A. P. svajoja įsidarbinti „šieno ravėtoju“…
Ūkininkas griebia jį už sprando ir talžo į stalą šaukdamas:
– Tu, tu, tu! Kas ravi šieną, kas ravi šieną? Pasakyk man!

Kovo 19, trečiadienis

Apie Johno Irvingo romaną

Kadangi jis buvo Vilniuje, knygų mugėj, visuose pokalbiuose pabrėžė tęsiąs XIX a. pasakojamąją tradiciją, tai skaitau ir jo romaną „Kol tave rasiu“.

Man regis, jis labai smagiai tyčiojasi iš XIX a. (ir vėlesnės) anglosaksų tradicijos. Stačiai vedžioja už nosies neįgudusius skaitytojus. Taip jiems ir reikia! Skaitykite, o aš pasišaipysiu. Pavyzdžiui, kaip Džekas rašo laišką Helsinkyje savo jaunų dienų draugužei:
„Miela Mišele!
Ačiū už laišką. Taip, aš buvau artimas Emai Oustler, nors mudu niekada iš tikrųjų nesimylėjom. Ema tik laikydavo suėmusi mano penį.“
Ir t. t., ir taip visur.
Čia Viktorijos laikų moralė apversta aukštyn kojom. Scenos labiau primena XVIII–XIX a. erotinius piešinius nei Dickenso sentimentalų pasakojimą ar Hardy melodramatiką.

Apie vieną pragaro vaizdinį

J. I. romane viena personažė kalba apie pragarą (Ingrida).
Esą ten būsi kurčias, o tavo akyse šmėkščios visi žmonės, kuriuos kada nors visai to nenorėdamas esi įskaudinęs. Jie sėdės priešais ir spoksos į tave… Turiu prisipažinti, kad mane kamuoja tokia patirtis. Andai norėjau pasakyti apie tai vienai pusseserei, kurią paauglystėje įstūmiau į dilgėles, – ji pasakė, kad nieko panašaus neatsimena… Taigi mūsų pragaras gali galioti tik mums, laikytis mūsų vaizduotėje.
Sąžinės padarinys? Balsas?

Pasakojimo paslaptis

Jis turi liudyti žmogišką pergalę, tiesa ar netiesa – nėr svarbu. Pavyzdžiui, „Romeo ir Džuljeta“ – kokia čia tiesa? Užtat dviejų širdžių pergalė, džiaugsmas.
Kelio gale – žiburys.

Mįslės

Už plauką plonesnis 30 kartų, žalias, vos vos šmėsuoja, metalą per sekundę kiaurai prašnioja. Kas?
Lazerio spindulys.

Kaunas (sovietiniais laikais)

J. šiandien priminė, kad tada apie šį miestą būdavo ir taip pasakoma:
– Aptverk Kauną spygliuota viela, ir kiekvienas žinos, už ką sėdi…

Sakalai

Šiaip jau plėšrūnai, o žmonės, gerai pasižiūrėję, įsitikina, kad sakalai gaudo tik skraidančius paukštelius. Žąsys, pavyzdžiui, gagos, jų visai nebijo. Mat jos tik vaikšto. Dėl to žmonės sakalus dar vadina „žąsų piemenimis“.
Gano…

Išpažinimai

Kai buvau maža, l. mėgdavau žaisti su lėlėmis. Iš daugelio jų nė vienos nebuvo „Tėtis“. Kai tėvas mirė, išsitraukiau visas lėles iš palovio, išrinkau vieną ir pasodinau ant savo lovos.
– Čia mano Tėtis!..
P. S. Atrodo, kad čia vieno prancūzo pasakėlė! Kaip ir apie liūtą bei gazelę. Liūtas, vos nubudęs, galvoja: turiu bėgti greičiau nei gazelė, kad ją pagaučiau… Gazelė: turiu bėgti greičiau už liūtą, kad pasprukčiau… Bėk! Neprarask vilties…
Arba – trys varliukai ir kibiras pieno. Pirmas šoko į kibirą ir prigėrė, antras viską apskaičiavo, tada šoko ir… atsitrenkė į kibiro graižą. Trečias šoko ir įnirtingai plakė kojelėmis, kol susimušė sviestas… Įsitvėrė, paėdė ir išsikapstė.
Va tai šitaip, va taip aguonėlės auga!

Vargas dėl pavardės

L. pasakojo apie savo draugą architektą, pavarde Zyberka. Žmogus l. graužėsi:
– Iš kur čia tokia pavardė? Gal viena Lietuvoj, negraži…
Beversdamas šūsnim sukrautas knygas L. rado seną lenkišką, uošvio dovanotą „Livonijos istoriją“, o jos gale didikų, žymių žmonių pavardes. Viena jų net su herbu – Sieberg, Zieberka… Va šitaip.
Pats uošvis, pavarde Misevičius, irgi turėjo bajorystės raštus. Kažkuriam mūšy jo prosenis išgelbėjęs vieną iš Goštautų… Čia pat pasišaipė iš grafo, pavarde Každaila, – kašių pynėjas…
Moralas: nesijuokite iš savo pavardės!

Kovo 21, penktadienis

Putinas ir… Tuminas

„Vargas dėl proto…“ Vachtangovo teatre, kur Rimas T. direktoriauja. Į spektaklį atvažiavo pats prezidentas. Po spektaklio užėjo net į užkulisius (Stalinas tai neužeidavo). Paklausė: „Kodėl pagrindinis veikėjas verkė?“ Tuminas išlemeno, kad anas, matot, našlaitis. Putinas rėžė: „Na ir kas. Matrosovas irgi buvo našlaitis, neverkė, o savo kūnu uždengė ambrazūrą… Jūs, vakariečiai, įsivaizduojat rusą kaip silpną žmogų…“ Toliau maždaug – mes nesam silpni!
Šiaip ar taip, tikriausiai R. T. pasikvies jį į Vilniaus mažojo teatro kurį nors spektaklį. Pavyzdžiui, „Belaukiant Godo“…
E. Mieželaitis kvietė į Lietuvą L. Brežnevą. Neatvažiavo. Laimei…

Nieko sau leksika!

– Atsiprašau, meiluti, – tarė meška, aplenkdama zuikį, – seniai bežaidžiau su pimpiu…

Iš vieno rudens

O užrašyta prieš Velykas!

Tai tokia dabar mirties preambulė –
Neužmiršk, žmogau, jog gyveni,
Rudeninės gėlės – topinambai
Auksu atsispindi vandeny…

Kovo 22, šeštadienis

Didysis šeštadienis

Apie įmanomas sąvokas. Pavyzdžiui, Malonės zona, žemiškosios ir dangiškosios.
Retas mūsų galėtų ją neigti. Reikėtų tam didelės arogancijos. Didžiuma esam patyrę ir tą „zuikelio šypseną“.
Filosofai dabar čia turi terminą „nepadaromybės sritis“. Gal ir gerai, bėda, kad per „arti“ yra žodis „nepadorus“…
Dar apie bedievystę kaip „anoniminį tikėjimą“ (teologo Reinerio studijos).
Kaip gali būti paviršinis tikėjimas, taip ir paviršinis netikėjimas.
Vietoj „pasiruošęs malonei“ man labiau patiktų „budrus“ arba „budintis žmogus“. Laukiantis.
Ši sąvoka reikalinga tam, kad žmogus neužsnūstų iš vidaus – savo siela ir sąmone.
Laukiantis žmogus kitaip suvoks jį ištikusią malonę. Kitaip ją priims ir atsidėkos.

Netekties (ir pralaimėjimo) akivaizdoj

Žmonės elgiasi skirtingai. Išmintingasis susitaiko su mintimi, kad tiesa retai nugali, kvailys – plyšauja, rėkia…

Dar apie a. a. V. Kernagį

Kaip gera iš anksto žinoti,
Kur suka lizdelį dagilis…

Regis, Palangoj prieš koncertą Vytautas stovėjo prie durų su draugu. Tasai (ironiškai žmonėms, laukiantiems bilieto):
– Ir dar jums nenusibodo Kernagis! Jis juk toks vienodas!
Vytas (pasirašinėdamas autografus):
– O tu mėgsti degtinę. Ji visad tokia pati, bet tau neatsibosta.
P. S. Iš tiesų, dainavimas, pasiekęs tam tikrą „lygį“, gali būti ir pakartojimai, tačiau V. K. keisdavosi – nežymūs akcentai, niuansai, perkėlimai. Nesikeitė esmė, tai, kas buvo jis kaip asmenybė. Dabar, kai jo nėr, iškart girdime dešimtis tešlinių atlikėjų – tešlių.

Kiaušinių marginimas

Galop ėmėm šnekėt, kad taip norima pažymėti tą ypatingą daiktą, iš kurio viskas kyla.
Pavasariop ypač – iš negyvo lenda gyvas!