Absoliutus nulis

ŽIVILĖ JANULEVIČIŪTĖ

Tik įžengus į „Akademijos“ galeriją man iš paskos atkulniavo būrelis brandaus amžiaus moteriškių ir iškart pasigirdo skambus šūksnis: „Absoliutus nulis!“ Štai tokiais žodžiais pasitikta Dainiaus Liškevičiaus katarsiška paroda. O juk Giedra Radvilavičiūtė man žadėjo, kad senukai daug geriau perpranta pasaulį, jiems net toks sakinys – buvo ruduo – gali pasakyti daug daugiau negu moderniam jaunimui… O kaip visgi Aristotelio kaqarsiz? Į šį klausimą atsakyti G. Radvilavičiūtė jau nebepadės, deja.

Tuštumos tema menininko kūryboje gvildenama gan dažnai. Vien švari, žmogaus sąmonę nuo praeities meno dulkių apvalanti galerijos erdvė primena ankstesnes tuščias Lietuvos teatrų sales („Erdvės I–VIII“, 2001), menininko nuotraukose apvalytas nuo sausakimšos žmonių minios, aktorių ir teatro gyvenimo butaforijos. Netgi paties menininko poza per parodos atidarymą simbolizavo tuštumą, tik šįkart D. Liškevičius ne pasaulį kaip Atlantas rėmė („Pasaulio centrai“, nuo 1999), o vienišas ramstė sienas.

Iškart į akis krito du juodi skrituliai. Tik priartėjęs atpažįsti daiktą: beretė. Tai kaip Christiano Boltanski vaikystės prisiminimų portretai. O D. Liškevičiaus beretės – tarsi kičinis Paryžiaus, modernaus meno sostinės, (vaikystės) priminimas. Viena beretė masinės gamybos, kita – autentiška namų darbo. Vartotojiškas (unikalus ir fabrikinis) menininko simbolinis ženklas. Dar esti tokių simbolinių vartotojų, tik senutės negalėjo atpažinti tokio simbolio be paties menininko. Ir kur pradingo tie senoliški sentimentai?

Antrame aukšte juoda užuolaida mane galėjo atskirti nuo klaidžiojančių iš paskos damučių. Galimybė mizantropiškai išgyventi socialinį atsiskyrimą nuo nepageidaujamos publikos savaime priminė „In / Out“ instaliaciją (1998), kai viešumoje populiarios savaime atsiveriančios durys, atvirkščiai, užsiverdavo priartėjus žiūrovui. Pastaruoju atveju išgyventa aštri ir kritiška socialinė atskirtis, o pirmuoju atveju „Juoda užuolaida, dalijanti salės erdvę į dvi dalis“ sukėlė intymumo, paslapties, pozityvios vienatvės jausmą. Atsiskyrus ir pasilikus vienai su savimi patiriamas menininko sufleruojamas katarsis – stiprus emocinis išgyvenimas: baimė, liūdesys ar džiaugsmas… (Kad pasislėpei nuo senučių.)

Ir visgi Aristotelis mūsų visų gliaudytas mokyklos suoluose, bet kartos ryškiai atskiriamos tos juodos užuolaidos. Vieni išgyvena stiprias bukas emocijas, kiti – kontempliatyvų susimąstymą. Bet, matyt, abiem atvejais galima teigti, kad menininko sugestijuotas katarsis buvo pasiektas. Na, bent iki tam tikro lygio. Visgi absoliutaus nulio čia negali būti.