Vaizdeliai

VIDAS POŠKUS

Pinigas ir pinigai

Mūsų pasaulis yra didelis, galingas pinigų konglomeratas. Pinigai mėtosi visur – žemėje, ore ir danguje. Metaliniai (auksiniai, sidabriniai ir įvairiausių rūšių metalo lydinių) blynai rieda, dunda tėviškės keliais (idealiai sutvarkytais ir duobėtais bei gumbuotais).

Su vienu popieriniu banknotu neseniai diskutavau šios totalinės merkantilizacijos ir monetarinės politikos įsigalėjimo klausimu.

Prelegentas (jo paties prašymu negalime nurodyti tikslaus nominalo ir serijos numerio) aiškino, kad pinigų antplūdis mūsų gyvenime nėra toks jau blogas reiškinys.

– Viskas laikosi ant pinigo, – aiškino pašnekovas.

Kaip patį didžiausią autoritetą jis citavo tautinio pinigo tėvą Vladą Jurgutį, sakiusį, kad pinigai yra mūsų valstybės gerovės pamatas ir pagrindas, mūsų ūkinio gyvenimo stimuliatorius ir stabilizatorius, mūsų esmių esmė ir dar daugiau…

Bandžiau diskutuoti, tačiau bergždžiai.

Pinigas toliau aiškino savo tiesas.

– Bičiuli, tu esi popierinis ir popierinės yra tavo tiesos, – oponavau netiksliomis, išgalvotomis (mano subjektyvia nuomone) citatomis mėgstančiam operuoti demagogui.

Tačiau veltui. Ginčas vyko viena kryptimi. Visiškai suprantama kodėl: aš buvau bepinigis, jis – pinigas. Esmių esmė. Gyvenimo pagrindas – pasak netiksliai cituoto V. Jurgučio.

– Pažvelk pro langą, – gražbyliavo banknotas, – ten visur mes – pinigai pinigaičiai.

Iš tikrųjų – praskleidus užuolaidas ir pažvelgus laukan, akyse švytėjo vien pinigai. Metaliniai, popieriniai ir virtualūs. Pinigai ant medžių, pinigai žvaigždėse, lobiai, įkasti giliai į smėlius ir užmūryti gotikiniuose mūruose, pinigai (sutrinti ir apynaujai) praeivių kišenėse, piniginėse, prairusiuose paltų, striukių pamušaluose. Pinigai visur…

Net į šiltus kraštus trikampiais skrendančios gervės (jos gailiai klykė ir padangėje regėjosi kaip juodi tamsūs taškeliai) savo tobuluose snapuose laikė po dolerį, eurą ir zlotą (viskas priklausė nuo to, su kokiu monetariniu arealu jos pačios save susiejo).

Disputas tuo ir baigėsi. Buvau įtikintas absoliučia pinigų valdžia, nepajudinama jų reikšme, neišmatuojama įtaka ne tik ekonominiams, bet ir politiniams, socialiniams, kultūriniams, tautiniams, gamtiniams santykiams…

Po viso to savo tiesą įrodęs pokalbio subjektas tvarkingai susilankstė ir nušuoliavo į bekraštes prerijas – ėjo pirmosios spalio mėnesio dienos, pats sezoninės konkretaus nominalo ir indekso (kurio, kaip sakiau, minėtasis pašnekovas nepanoro atskleisti) migracijos apogėjus.

Iš vakarų į rytus slinko popierinių banknotų ordos. Žvelgiau į jas pro tą patį langą ir galvojau, kad prieš juos (kaip ir prieš ėdriuosius skėrius, žiauriąsias Temudžino ordas) bejėgiai visi…

Mūsų pasaulis yra didelis, galingas pinigų konglomeratas, o mes tik kuklūs jų tarnai…

Smėliai

– Ar jūs įsitikinęs, kad smėlis kenkia jūsų sveikatai? – paklausė smėlinė skorpionžuvė, kai ją, besilankančią Naglių rezervate Kuršių nerijoje, už ragų, nagų ir straubliuko griebė budrus aplinkos apsaugos pareigūnas.

– Neturėčiau atsakinėti į provokacinius klausimus, – atšovė šis, – tačiau, būdamas ne tik valstybės tarnautojas, bet ir paprastas žmogus, galiu atsakyti, kad smėlis tikrai nekenkia mano sveikatai.

Šią brutalią susidorojimo su skorpionžuve sceną mačiusiai mamai prasiveržė širdį griebianti aimana.

– Paleiskite šį padarą, – griežtai pareikalavo savo moterį už rankos laikantis sutuoktinis.

– Nė už ką ir prašome nesikišti, – į jų pusę net nepažvelgęs bespalviu balsu tarė aplinkosaugininkas.

Ir jis buvo absoliučiai teisus. Į gamtos grožiu visame pasaulyje garsėjantį Lietuvos kampelį plūste plūdo skorpionžuvės. Atrodo, kad šios tautinių šamų giminaitės iš Pietryčių Azijos apsiriko ir pataikė ne tuo adresu. Tiksliau – pradėjo dirbti joms nepriklausančius darbus. Iš kito mūsų žemės kampelio migruojantys gyviai turėjo smėliu ir dumblu užpilti pusiasalio florą ir fauną niokojančių kormoranų ir garnių koloniją netoli Juodkrantės (vieną didžiausių rytinėje Baltijos pakrantėje). Tačiau taip neatsitiko. Skorpionžuvės apsigyveno Baltosiose ir Pilkosiose kopose ir pradėjo užsiiminėti perteklinio smėlio (liaudyje netaisyklingai vadinamo pieskais, pieskomis) gamyba.

Tad štai – minėtasis darbuotojas netoli pažintinio tako sugautą įsibrovėlį griebė kompromisų ir gailestingumo nepripažįstančia ranka. Iš tikrųjų vėliau nieko skausmingo ir baisaus nebuvo. Na, gal tik minutėlę. Prieš sustingusios iš baimės (kilusios dėl nežinojimo) šeimos akis skorpionžuvė mikliai buvo transformuota į Neringos mieste aktyviai veikiančios tapytojų bendruomenės narį. Visam šiam vyksmui buvo panaudotos pačios moderniausios technologijos ir medžiagos – į mūsų valstybės Raudonąją knygą įtrauktos muilinių gubojų tinktūros, kulinariniai brokolių, morkų ir bulvių košės patalai.

Buvusioji skorpionžuvė persirengė darbo drabužiais, griebė paletę, teptukus ir mikliai pradėjo kurti mariną ar smėlio kupiną nerijos peizažą…

Šeima – tėtis, mama ir jų mažoji dukrelė Astutė – minutėlę pastovėjo ir pažiūrėjo į plenerinėmis sąlygomis dirbantį dailininką. Aplinkosaugininko pėdos buvo jau seniai atvėsusios – pažeidėjus už visų įmanomų kūno dalių jis stvarstė kitose rezervato vietose…

Anastasija Voroncova

Ir staiga į namus, atplėšusi duris (iš visų jėgų – tiek, kiek jų turi), įsiveržė jaunoji Anastasija Voroncova.

– Ko jai čia reikia? – susiraukė tėtis (šeimos galva niekada nepasižymėjo geromis manieromis – ypač tuomet, kai nelauktai ir ne vietoje apsilankydavo svečiai).

– Anastasija Voroncova yra mano draugė, – pasakė mažoji Astutė, – mes kartu lankome muzikalkę.

– Kokia dar muzikalkė? Nekraipyk žodžių! Yra sąvoka „muzikos mokykla“! Arba tiesiog mokykla! – pratrūko tvarkos gyvenime ir mąstyme besilaikanti, iš kitų to paties reikalaujanti mama.

Anastasija Voroncova nekreipė dėmesio į vidines šeimos peripetijas. Ji atsisėdo ant virtuvinio stalo (dėl šio poelgio motina net nusipurtė, tėtė kreivai šyptelėjo į šoną).

Viešnia atsikando šalia jos paaugliškos šlaunies atsidūrusio rudeninio obuolio (veislė – ananasinis), atkąstą gabalą išspjovė sau į delną, tada šį vaisiaus fragmentą metodiškais taisyklingais judesiais pagal laikrodžio rodyklę įtrynė tėvui į veidą. (Be reikalo šis viepėsi prieš kelias sekundes.) Vyras muistėsi, nerišliai murmėjo ir prieštaravo, tačiau skaidulinės medžiagos nepriekaištingai (atrodė, kad čia joms ir vieta) suaugo su vos prieš keletą valandų skustais, bet vėl pradedančiais želti barzdaplaukiais.

Dėl tokio nesuderinamo derinio (vaisius ir veidas, obuolys ir barzda) tėtis visaip išsikraipė ir virto gumbuota, niekada neskiepyta puslaukine kriauše (dėl to mama dar kartą užprotestavo).

Tada Anastasija Voroncova grakščiai nušoko nuo stalo (prieš tai žaismingai pamaskatavusi paaugliškomis kojelėmis), mažajai Astutei pasakė: „Susitiksime muzikalkėje“, kyštelėjo liežuvį ir išbėgo (tyliai uždariusi duris).

Vikingai ir silkės

– Norint silkę suvalgyti, reikia ją kaip reikiant sudeginti, – pasakė mama, kai tėtis užpylė sūdytą žuvį vandeniu ir bandė nuplukdyti į savo gomurį.

– Tttt…iesa? – nugurkė tėtis.

– Tikra tiesa. Dar senieji vikingai silkes degindavo, lupdavo jų odas ir tik tada – virtusias žarijomis bei pelenais – valgydavo.

– Žiūrėkite! – tuo pačiu momentu sušuko mažoji Astutė.

Visa šeima supuolė prie lango ir prispaudusi veidus prie stiklo žvelgė, kas vyksta lauke. Vidiniame kieme, tarp nuraudusių nuo pirmųjų šalnų vijoklių, mėlynų jų uogelių ir į rytus migruoti susiruošusių svirbelių, knibždėjo vikingai. Šarvuoti, ginkluoti kirviais ir kalavijais, apžėlę auksu švytinčiomis barzdomis.

Šiaurės vyrai lupo odas nuo kaimyniniame tvenkinyje sugaudytų silkių. Skiltuvais ir titnagais skėlė kibirkštis ir padeginėjo savo laimikius. Netrukus ore pasklido salsvas kvapas, akis užtemdė gelsvas dūmas.

– Ne, ne! Aš taip nenoriu! – sušuko tėtis. – Man skaniausia silkė su kiaušiniais ir petražolėmis!

– Valgyk, valgyk, neburbuliuok, – nepermaldaujamu tonu tarė mama ir besispyriojančiam savo gyvenimo draugui (mažoji Astutė – jų mylimiausioji duktė – tuo metu apsimetė nieko nepastebinti ir toliau žiūrėjo į kieme bruzdančius vikingus) į burną įgrūdo liepsnojančią silkę.