Nemalonumai su Hariu

NAIRI OVSEPIAN

Jeigu Hariui Poteriui būtų pasisekę gimti anksčiau, jis tikriausiai būtų užėmęs vietą didžiųjų pasakų herojų panteone. O dabar berniukui burtininkui belieka vaidinti kultinį personažą iš Andy Warholo paveikslų…

Priešpaskutinės knygos apie Harį Poterį pasirodymas grąžino jėgas kritikams, kurie jau buvo pradėję nuobodžiauti. Premjeros jie laukė pagalandę plunksnas, kad, vos perskaitę, galėtų susiremti su akiniuotu burtininku ir sėkmę pelniusia jo literatūrine gimdytoja, kurios kapitalas, kaip apskaičiuota, per šiuos metus išaugo iki 1,3 mlrd. dolerių.

Knyga parodė tai, ką ir turėjo parodyti: Haris, pateiktas masinei gamybai, akivaizdžiai išbarstė savo šmaikštumą, žavesį ir pasakišką trauką. Veikėjų vystymosi dinamika vyko pagal suprogramuotą scenarijų: herojai, kuriems ant pečių praeitoje knygoje autorė užkrovė sunkią lytinio brendimo naštą, šeštame tome dar nespėjo nuo jos atsigauti. Nors kai kuriems iš jų, pavyzdžiui, Drakui Smirdžiui, tai netgi išėjo į naudą, nes šis bjaurus niekšelis ir piktadarys staiga pasirodė turintis bent kiek žmogiškumo. Na, o tie, kas jau vienąsyk pelnė prastą reputaciją, kaip profesorius Severas Sneipas, dabar tapo nepataisomais blogiukais, žudikais ir… netikrais princais.

Pateisinant visą šį reikalą, galima pasakyti tik viena: Joanne Rowling nenuskilo. Kaip rašytoja, ji gimė ne pasakų, o mūsų pernelyg racionaliais laikais, kai pasaulį valdo sutartys, honorarai, pramogų verslas, komercija, dolby-surround garsas ir intelektinės nuosavybės apsaugos įstatymas. Pažiūrėtume į brolius Grimmus, jei jiems būtų tekę savo pasakas rašyti tokiomis sąlygomis, kai geriausi Holivudo režisieriai stovėtų eilėje, norėdami gauti teisę ekranizuoti Joniuko ir Grytutės nuotykius. Jei gigantai, tokie kaip „Coca-Cola“, varžytųsi dėl teisės užlipdyti Nykštuko portretą ant savo produkcijos. Jei kritikai, apnuoginę plunksnas, budėtų pasiryžę išdėti į šuns dienas septynių drąsuolių arba karaliaus Strazdabarzdžio nuotykius. Aišku, galėtume sakyti, kad niekas nevertė Joanne Rowling pasirašyti mirtinos sutarties dėl septynių knygų apie Harį. Ir kad reikėjo padėti tašką tada, kai pirmosios knygos pabaigoje Haris Poteris įsėdo į pasakišką Hogvartso ekspresą ir grįžo namo pas nekenčiamus patėvius. Kad reikėjo nebijoti palikti atvirą finalą, kaip darydavo Astrid Lindgren knygose apie Pepę ir Karlsoną.

Bet juk kai viskas tik prasidėjo, niekas nė nesapnavo apie kokius nors Holivudo režisierius ir milijardines sutartis. Buvo tik pasaka. Pati tikriausia, rafinuota stebuklinė pasaka, taip netikėtai užklupusi pasaulį.

Iki tos akimirkos, kol atėjo mažasis burtininkas su mantija ir akiniais, atrodė, kad pasakininkai išmirė – juk jų nereikia, juk mūsų laikais kuriami kompiuteriniai žaidimai, o ne pasakos. Atrodė, kad pasakų herojai pasipuošė bronziniais rūbais ir sustingo, nes mūsų laikais žaidžia barbes, o ne Pelenę. Atrodė, kad žanras mirė, o pramogų verslas jam niekuo negrasina. Bet viskas pakrypo į priešingą pusę, kai drovi prancūzų kalbos mokytoja surinko į krūvą visas savo vaikystės fantazijas, prisėlino prie bronzinio paminklo ir kaip reikiant pakrapštė galingom žaliom apnašom apėjusį jo šoną. Taip iš mažos chuliganystės išaugo istorija apie Harį Poterį. Mažas siurrealistinis šedevras.

Georgijaus Vicino herojus „Senoje senoje pasakoje“, kai kareivis paprašo jo stebuklingu titnagu uždegti žvakę, išmintingai pasako: „Stebuklus reikia taupyti.“ Joanne Rowling nuo pat pradžių buvo galima tiktai peikti už jos stebuklingą išlaidumą. Jos stebuklų pasaulio nerealumu tapo stebuklų kasdieniškumas. Skersinis skersgatvis ir aludė „Kiauras katilas“ – viskas kaip žmonių pasaulyje, tai yra, atsiprašau, kaip Žiobarų pasaulyje. Tik portretai darė reveransus ir mojavo ranka, vaiduokliai per pamokas dyki slankiojo po kabinetus, o Olivanderio parduotuvėje buvo pardavinėjamos stebuklingos lazdelės (kitoje gatvės pusėje – mantijos, pelėdos ir skraidančios šluotos). Visa tai ir dabar yra ten, paslaptinguose Hogvartso koridoriuose bei stebuklingų parduotuvėlių vitrinose. Tik kad stebuklai po šešių knygų nustojo stebinti, ką piktdžiugiškai puolė tvirtinti tie, į kuriuos, kaip į skaitytojus, niekas net netaikė. Hario ir jo draugų nuotykiai natūraliai rutuliojasi. Gyventi, įsimylėti, gerti nuovirų jau nebegalima negalvojant apie komercinius interesus visų, įsitraukusių į procesą, ar tai būtų filmo režisierius, ar minkšto žaisliuko „Profesorius Dumbldoras“ gamintojas.

Ir visa tai, tiesą sakant, labai apmaudu, juk su berniuku Hariu Poteriu tai visai nesusiję. Tiesiog mes, suaugusieji, vieną bjaurią dieną suvokiame, kad nebemokame pasinerti į stebuklų pasaulį be barokameros. Ir tada pradedame vaidinti protingus. Dusliai barbenti į stiklą. Nebegirdime mumyse slypinčio vaiko, kuris, kaip ir visi kiti vaikai, iš prigimties yra siurrealistas. Kuriam pasaulis, kaip ir visiems kitiems vaikams, atrodo stebuklingas. Pripildytas pasakiškų lempų, lazdelių ir berniukų.

Joanne Rowling buvo viena iš tų retų suaugusiųjų išimčių. Tiesiog jai ir jos herojui pasisekė mažiau nei ankstesniesiems pasakotojams, kurių troliai mumiai ir merės popins gimė laiminguoju ankstyvosios kinematografijos laikotarpiu. Ir netapo mašinos, vardu „pramogų verslas“, kuru, nebuvo pažeminti pliušinio klonavimo, nevirto popkultūros dalimi. Jie įėjo į didelę pasakų Istoriją, kur berniukui Hariui įeiti, ko gero, „uždrausta“.